Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Orkestras savo muzika stengėsi dar labiau suaudrinti žiūrovus, kad jie išeitų iš cirko patenkinti. Tačiau publika kurį laiką nežinojo, nė ką manyti — Rudasis Džimas vis dar tebegulėjo surištas manieže.

Pagaliau prišoko Senasis Bobas, perpjovė lasą ir ėmė narplioti jo galus, vis šūkčiodamas:

— Suraišiotas kaip ruletas! Kaip ruletas! Koks kruopštus darbas! — Publikai linksmai klegant, jis glėbesčiavo Rudąjį Džimą ir kalbėjo: — Mano sūnau, mano sūnėne, mano tėve, mano Džimai! Štai mes ir vėl susitikome!

Džimas purtėsi pjuvenas, ir kadangi manieže dabar buvo tik jis ir Senasis Bobas, jiems teko atsakinėti į žiūrovų plojimus.

Publika pamažu aprimo, bet plojo taip smarkiai, kaip ir dera po įdomaus spektaklio. Paskui eilės ėmė retėti.

Džimas paėmė už pavadžių savo arklį, stovintį šalia, ir kartu su Senuoju Bobų patraukė link išėjimo. Laisvąja ranka jis sveikino žiūrovus, vis žvilgčiodamas į ložes ir tuštėjančius suolus, kur tai šen, tai ten dar pasigirsdavo aplodismentai.

Abi moterys šeštoje ložėje smagiai plojo, stengdamosi uždegti publiką ir dar kartą sukelti visuotines ovacijas Rudojo Džimo garbei. Ir tai joms pavyko. Dalis publikos valandėlę stabtelėjo, ir vėl nuaidėjo garsūs plojimai.

Džimas ir Senasis Bobas dar kartą nusilenkė.

— Mano brangusis, — tarė klounas Džimui, — daug šunų ir vilką papjauna. Taip visada buvo, yra ir bus!

— Ką tu čia dabar paistai? Gal ir daugiau žinai tokių posakių? — paklausė Džimas, pavargęs ir susierzinęs. Nors žiūrovai ir karštai jam plojo, jis buvo nepatenkintas savo pralaimėjimu. Ligi šiol Džimas manė, kad kova su trim indėnais — tai tik vaikų žaidimas. Juk tiek kartų buvo įveikęs ir daugiau negu tris priešininkus.

— Aš žinau daugiau tokių posakių! — plepėjo Senasis Bobas ir, prisidėjęs ranką prie širdies, žemai nusilenkė plojantiesiems žiūrovams. — Žinau, kur nežinosi! Pavyzdžiui, griovio neperšokęs, nesakyk „op“! Negirk dienos be vakaro! Tiesos maiše nepaslėpsi! Saugokis bobų liežuvių!

— Užteks jau, užteks!

— Ir aš manau, kad tau jau užteks! — sumurmėjo Senasis Bobas, bet taip neaiškiai, kad Džimas nesuprato jo žodžių.

Aplodismentai nutilo, ir abu artistai išėjo iš maniežo ir palapinės. Bet vos tik jie atsidūrė lauke, iš prieblandos išniro trys žmonės. Vienas nutvėrė už pavadžių Džimo arklį, kiti du iš šonų pačiupo patį Džimą. Pasirodęs ketvirtas atstatė revolverį.

— Atiduokit ginklus geruoju, jei ne, šausiu!

— Kas čia dabar per kvailystės!..

Nespėjo Džimas ištarti šių žodžių, o Senasis Bobas jau atėmė iš jo pistoletą ir peilį.

— Policija! — trumpai tarė žmogus su revolveriu, ir Džimui nieko kito neliko, kaip tik pasiduoti.

Policininkas uždėjo jam antrankius.

— Vadinasi, tu žinojai? — sušnypštė jis Senajam Bobui. — Dabar aš suprantu tavo posakius!

— Na ir gerai! — ramiai atsakė Senasis Bobas. — O kam tu šovei į Harį, kuris man buvo kaip tikras sūnus. Šito aš tau neatleisiu, bandite tu! Dabar Haris išjojo savo keliais ir niekados nebegrįš. Labanaktis!

Senasis Bobas nuėjo.

Pasiekęs savo furgoną, jis įžengė vidun ir susmuko ant kėdės. Žiburio nedegė. Sėdėjo vienas tamsoje ir staiga pravirko.

Išsiverkęs nuėjo į arklides prie savo asilų, glostė juos visus iš eilės ir pasakojo apie naująjį numerį, kurį ketino netrukus paruošti. Jis įtikinėjo gyvulius, kad ateityje dirbs su jais vienas, ir vaizdavosi, kaip žmonės juoksis, kai jis, persirengęs asilu, mėgdžios tikrųjų asilų šuolius. Ir nors jo vaikiškos akys tebebuvo liūdnos, lūpos vėl pradėjo šypsotis.

Atsisveikinęs su asilais, Senasis Bobas nuėjo miegoti“ visiškai nekreipdamas dėmesio į triukšmą, kuris ligi pat ryto nesiliovė cirko teritorijoje.

Smitai ir Finliai išėjo iš cirko paskutiniai. Jie nenorėjo grūstis kartu su visa minia.

— Kad aš daugiau kada eičiau į cirką! — tarė teta Betė, visi kai išsisėmusi ir susierzinusi. Jos pudruota kakta buvo išvagota prakaito. Ketei virpėjo lūpos, iš akių ritosi ataros. Duglas laikėsi šalia jos kaip tikras riteris. Anai Finli užėjo kosulio priepuolis, todėl abi šeimos greitai atsisveikino.

Kai Smitai susėdo į karietą ir arkliai pajudėjo, Samiuelis Smitas pasisodino dukrelę ant kelių. Jos galvutė nusviro tėvui ant peties.

Vos tik jie pasiekė namus, Ketė tuoj pat nuėjo miegoti. Tėvas palinkėjo jai labos nakties, ir, norėdama jį nuraminti, mergaitė apsimetė snaudžianti.

Teta Betė pasijuto blogai ir pasišaukė Samiuelį Smitą. Gal kartais reikėtų iškviesti gydytoją? Tačiau Smitas patarė jai išgerti įprastinių vaistų, ir po kurio laiko jau galima buvo ją palikti senos tarnaitės globai.

Atsikratęs visų rūpesčių, jis vėl išėjo iš namų. Vežėjui buvo paliepęs laukti, todėl dabar įšoko į karietą ir kiek įkabina arkliai pasileido į policiją.

Kaip miesto pilietis ir labai gerbiamos tetos sūnėnas, jis greitai susirado reikalingą inspektorių.

— Jūs irgi norėjote kai ką pasakyti apie tą katastrofą? — paklausė inspektorius, sėdintis kitapus tuščio stalo.

— Kokią katastrofą? — sukluso Smitas, nujausdamas, kad čia kažkas negerai.

— Nušautas programos vadovas Frenkas Elis, greičiausiai tai vieno iš indėnų darbas. Kai sužinojome apie žmogžudystę, visa indėnų trupė jau buvo pabėgusi. Ligi šiol dar nepavyko nė vieno iš jų sučiupti.

Smitui užgniaužė kvapą.

— Ir arklių nėra?

— Trijų. Kitus jie paliko. Viskas buvo gerai apgalvota, ir, deja, raudonodžiams pavyko labai tiksliai įgyvendinti savo planą. Tuo metu, kai vieni cirko tarnautojai žiūrėjo, kas dedasi manieže, kiti — kad audra nenuverstų palapinės, didžioji trupės dalis slapta dingo iš cirko teritorijos. Galų gale pabėgo tas tėvas su sūnumi, vadinami Topas ir Haris, ir dar vienas indėnas.

— Kaip vadinasi Topas ir Haris iš tikrųjų? Kokiai dakotų genčiai jie priklauso?

— Iš kurgi dabar tai sužinosi!

— Vadinasi, net neaišku, į kurią pusę jie pabėgo. Mat tas trečiasis buvo vienas iš dakotų, kurie užpuolė mano motinos fermą Minesotoje. Jie nušovė mano motiną ir sudegino fermą.

— Jeigu jis būtų mūsų rankose, mes jį pakartume, bet, deja, jis pabėgo. O jeigu jis kilęs iš Minesotos, tai, be abejo, žino visus užkampius, kur galima pasislėpti.

Smitas nurijo seilę. Jis tikėjosi truputį šiltesnio atsakymo, bet nenorėjo pasirodyti esąs sentimentalus.

— Gal kartais kaubojų trupės vadas žino ką nors daugiau apie Topą ir Harį? Juk jie kartu dirbo.

— Džimas? — Inspektorius nusišypsojo. — Jį mes buvome areštavę!

Smitas nustebęs pakėlė antakius.

— Buvote?

— Buvome. Bet jis pabėgo.

— O kuo jis nusikalto?

— Apiplėšė kasą. Tai išaiškinti mums padėjo viena geltonplaukė dama. Ji pavyduliavo Džimui, ir, reikia manyti, ne be pagrindo, kaip jūs, sėdėdami šalia šeštos ložės, turbūt pastebėjote. Ta dama buvo tokia neatsargi, kad slankiojo aplink cirką, norėdama po spektaklio nutverti Džimą. Pavydas paprastai aptemdo žmogui protą. Vienas cirko tarnautojas pastebėjo, kad tai ta pati kasininkė, kuri rudenį Omahoje pabėgo su pinigais. Mes ją suėmėme, ir ji prisipažino, kad Džimas yra jos bendrininkas. Pinigus jis investavo į cirką, reikalavo didelių procentų ir pagaliau išsirūpino teismo sprendimą juos susigrąžinti. Klouno padedami, mes tuoj po spektaklio čiupome jį. Ir nors jis buvo su antrankiais, tačiau bevežant pabėgo. Reikia manyti, kad netrukus pasirodys laukiniuose Vakaruose, kaip ir daugelis nusikaltėlių. Gaila. Nenorėjome trukdyti numerio, būtume paėmę tą paukštį kaip jį paliko maniežo smėlyje indėnai, — surištą lasu!