Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Tribūnos vėl pilnos prisirinko žiūrovų. Nekantraujančių žmonių šurmulys užpildė visą didžiulę palapinę. Orkestras užgrojo trankią melodiją. Pro mažas narvo dureles į maniežą išėjo Ronaldas. Padėjėjai užėmė savo vietas prie įėjimo, du atsistojo prie vandens žarnų.

Dresiruotojas buvo prašmatniai apsirengęs, kad keisčiau atrodytų: kairysis petys ir krūtinė perjuosti imituotu leopardo kailiu, prie plataus odinio diržo — bizūnas ir pistoletas, sandalų raiščiai, kryžmai apvynioti aplink blauzdas, — ligi pat kelių, rankas ligi alkūnių dengė plonos metalo juostelės, ant galvos šalmas su pyne viršuje. Už nuleidžiamų tako grotų jau tykojo tigrė geltonomis kaip gintaras akimis ir brazdino letena virbus. Kai padėjėjai pakėlė grotas, ji greitai išlėkė į maniežą. Paskui ją išbėgo tigras ir keturi liūtai. Liūtai buvo ramesni ir patys liuoktelėjo ant kėdučių. Buvo matyti, kad jie gerai prijaukinti ir išdresiruoti. Trys ponai septintoje ložėje suraukė kaktą, visi trys kartu, nors ir ne dėl tų pačių priežasčių.

Tigrė stovėjo vietoje ir dvejodama dairėsi aplinkui. Jos uodegos galiukas pamažu judėjo.

— Ei! Tigrą!

Ronaldas pakėlė pliką ranką, lyg koks besisveikinantis gladiatorius.

Tigrė tuoj pat įsibėgėjo, iš kokių penkių metrų atstumo šoko ant dresiruotojo ir savo kūno svoriu pargriovė jį. Publika išsigandusi ėmė šaukti. Žvėris ir žmogus, sugriebtas tigrės letenų, raičiojosi maniežo smėlyje. Ir štai dresiruotojas jau guli žemėje, aukštielninkas, nejudėdamas, įsmeigęs akis į tigrę.

Raukšlės trijų ponų kaktoje išsilygino.

Muzika nutilo. Palapinėje stojo mirtina tyla.

Staiga netikėtu judesiu Ronaldas nusviedė tigrę į šalį, užšoko ant tramplino, sprygtelėjo aukštyn, pranėrė pro lanką, pritvirtintą prie atramos, nusileido rankomis ant žemės, persivertė ore ir atsistojo ant kojų. Tigrė, net nepasispyrusi nuo tramplino, tiesiai nuo žemės liuoktelėjo per lanką ir nušoko į smėlį. Ronaldas vos spėjo pasitraukti į šalį.

— Tigrą, — sušuko jis švelniai, pagirdamas žvėrį.

Plėšrūnė pasitraukė kiek į šalį ir pritūpė. Kitoje maniežo pusėje urzgė tigras. Tas urzgimas šį vakarą pasigirdo pirmą kartą, visiškoje tyloje jis nuskambėjo labai nejaukiai. Pro prašieptas tigro lūpas buvo matyti iltiniai dantys. Ketė ir Duglas išbalo. Tigrė buvo tik už kelių metrų nuo jų, nors ir už grotų. Teta Betė prisispaudė nosinę prie burnos. Iš susijaudinimo ji visiškai užmiršo vaikus.

Tamsoje, prie įėjimo į maniežą, pasislėpęs nuo publikos, stovėjo Harka. Jis matė tik Ronaldą ir buvo vienintelis, kuris žinojo, kodėl šis ėmėsi šio pavojingo žaidimo. Šiandien jis grūmėsi už savo žvėris ir kartu už savo gyvenimą. Jis norėjo likti su savo žvėrimis, net jeigu tektų pakeisti darbdavį ir šeimininką. Galbūt tie išsičiustiję ponai septintoje ložėje, pasibaigus numeriui, pasakys: „O, čia tai bent menas, šitas žmogus mums praverstų.“ Kaip romėnų cirke imperatorius, pakeldamas arba nuleisdamas nykštį, nuspręsdavo gladiatoriaus likimą, taip ir šie ponai, sėdintys ložėje, išmuštoje skaisčiai raudona medžiaga, galėjo nulemti — gyventi žmogui ar mirti.

Šitaip rizikuoti, kaip dabar Ronaldas, iš tikrųjų neleido dresiruotojo darbo taisyklės. Išdarinėti šitokius numerius galėjo tik žmogus, visiškai pasitikintis savo žvėrimis. Juk, šokdamas per lanką, jis turėjo juos išleisti iš akių, o ir pats šuolis plėšrūnų akimis buvo ne kas kita, kaip bėgimas nuo jų, todėl žvėrys sunerimo, įgavo pasitikėjimą savimi. Liūtai jau buvo bešoką nuo savo kėdučių!

— Belai! Atgal!

Belas kiek suabejojo, bet paskui, piktai suurzgęs, vėl užšoko į savo vietą. Iš to, kaip jis judino uodegos galą, buvo aišku, kad žvėris dar galutinai neapsiramino.

Tigras antrą kartą piktai suurzgė. Ką toliau darys tigrė— paklus ar puls dresiruotoją, — kol kas buvo neaišku. Padėjėjai padavė pro grotas Ronaldui degantį lanką.

— Allez!4

Tigrė netikėtai pakluso dresiruotojo valiai, gražiai ištiesusi savo galingą kūną, liuoktelėjo per nekenčiamą degantį lanką ir nušoko į smėlį. Čia ji pasuko galvą ir, urgzdama, piktai vizgindama uodegą, žėruojančiomis akimis pažvelgė į dresiruotoją. Tigras vis nesiliovė urzgęs.

Žiūrovai sulaikę kvapą laukė, kas toliau bus. Orkestro dirigentas, viską užmiršęs, žiūrėjo pro petį į maniežą.

— Takurai! Takurai! — Tai buvo tigro vardas.

— Rrrr!..

— Takurai!

Ronaldas kol kas nenaudojo nei bizūno, nei pistoleto. Nuoga krūtine ir tuščiomis rankomis žengė jis porą žingsnių prie urzgiančio tigro.

— Takurai!

Tigras kiek atsitraukė atbulas, ruošdamasis šokti ant dresiruotojo.

— Takurai! Allez!

— Rrrrhhh...

Tuo metu tigrė žaibo greitumu trenkė letena Takurui smagų antausį. Tigras piktai suurzgė, ir atrodė, kad abu žvėrys tuoj susikibs.

— Tigrai Takurai!

Žvėrys kiek prasiskyrė. Ronaldas šoko į jų tarpą ir neišleido abiejų iš akių.

— Tigrą! Takurai!

Nebyli valios jėgų kova truko visą minutę. Abu tigrai ir žmogus vidury atrodė lyg kokia iš bronzos nulieta skulptūrinė grupė. Tik tylus, kimus tigrų urzgimas rodė, kad žvėrys gyvi. Pagaliau tigras apsiramino ir užčiaupė nasrus.

— Tigrą, į vietą!

Tigrė pasisuko ir kaip koks prasikaltęs vaikas užšoko ant kėdutės.

— Takurai! Allez!

Įsakymas buvo griežtas, be jokių išlygų. Tigras užšoko ant tramplino, o nuo jo lengvai liuoktelėjo per degantį lanką.

— Gerai, Takurai, gerai!

Tigras nuėjo į savo vietą.

Prasidėjo liūtų numeriai. Abu tigrai tupėjo ant savo kėdučių ir urzgė iššiepę dantis. Peršokęs per lanką, Belas priėjo prie dresiruotojo ir pasiglaustė jam apie kelius.

— Rrr... — suurzgė tigrė.

Ronaldas glostė Belo karčius. Publikos įtampa atslūgo. Vienas kitas net pradėjo šypsotis. Tačiau tigrė buvo kitaip nusiteikusi.

— Rrr...

— Į vietą!

Tigrė atitraukė leteną, kuria jau buvo bežengianti žemėn, bet buvo matyti, kad ji nepatenkinta.

Orkestras tyliai užgrojo valsą.

— Visagalis dieve! — tarė teta Betė. — Tai nuostabu. Bet kad tik greičiau baigtųsi!

Ronaldas davė ženklą išleisti žvėris. Tigras ir liūtai išėjo iš maniežo. Liko tik tigrė.

— Tigrą! Eik čia!

Tigrė priėjo.

Ronaldas ją paglostė. Muzika vėl nutilo. Ronaldas toliau glostė tigrę, davė jai palaižyti ranką, o paskui įkišo ją žvėriui į nasrus.

Harka iš tamsaus užkulisio nemirkčiodamas stebėjo Ronaldo veiksmus. Šią akimirką ir šiaip niekas nedrįso krustelėti. Jeigu išgąsdintum žvėrį, jis galėtų, nieko pikta nenorėdamas, įkąsti žmogui.

Ronaldas rankomis išžiodino žvėrį ir iš lėto, labai atsargiai įkišo galvą jam į nasrus. Tigrė nieko nedarė, ir dresiruotojas vėl ištraukė galvą.

— Gerai, Tigrą, gerai!

Paskui atsigulė ant žemės ir ėmė žaisti su ta didele kate.

Ketė ir Duglas lengviau atsikvėpė, o tamsiame nematomame užkulisyje sujudėjo Harka. Orkestras vėl užgrojo valsą. Pasigirdo plojimai, iš pradžių nedrąsūs, nes žmonės dar abejojo, ar triukšmas nesuerzins žvėries, bet kai Ronaldas pašoko nuo žemės ir sveikindamasis pakėlė ranką lyg koks nugalėjęs gladiatorius, prasidėjo tokie audringi aplodismentai, trypimas, šauksmas, kad visa palapinė griaudėjo kaip krintantys nuo krioklių Misisipės vandenys.

— Čia tai bent numeris, — tarė vienas iš trijų ponų septintoje ložėje. — Šitas žmogus mums būtinai reikalingas.