Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Harka klausėsi tos kalbos ir negalėjo atsidžiaugti, nors ir suprato, kad Ronaldas smarkiai rizikuoja. Juk ir Frenkas Elis — plėšrūnas, klastingas žvėris. O juk Ronaldas jo nežudys, vis tiek galų gale išleis iš savo furgono.

Dresiruotojas kalbėjo gana garsiai, ir žmonės lauke, nugirdę vieną kitą žodį, suprato, kas atsitiko.

— Hari, mano berniuk, — kreipėsi Ronaldas į Harką ir žiovaudamas išsitiesė lovoje. — Aš nenoriu tavęs per daug čia trukdyti, nes tu esi iš tų, kurie dirba. Gali sau ramiausiai eiti, tigrė tau nieko nedarys. Tu moki tyliai ir ramiai vaikščioti. Tik nemėginkite jūs, Frenkai Eli, pasinaudojęs proga, sprukti pro duris. Įspėju jus — nieko iš to neišeis. Matote, aš nesu kažkoks pabaisa. Aš visai nenoriu, kad tigrė jus užpultų kaip dabar čia stovite — be grandininių šarvų, nors ir ne nuoga krūtine. Aš noriu jums tik gero! Aš noriu vieną vienintelį kartą ramiai su jumis pasikalbėti apie savo reikalus, pirmą ir vienintelį kartą per trejus metus. Vis neturėdavau laiko. Tarp kitko, mano tėvynė ne Indija, o Štirija. Gražus kraštas. Negirdėjote tokio? Tai aš trumpai papasakosiu, kad neprailgtų laukti vaidinimo. Kai ateis laikas man pasirodyti cirke, aš išeisiu su Tigrą ir atleisiu jus. Tigrą žino savo laiką. Bet anksčiau jos iš čia nė su pyragu neišprašysi. Na, tai lik sveikas, Hari!

Berniukas atbulas pasitraukė ir pravėrė duris. Pamatęs išeinantį Harką, programos vadovas mėgino taip pat pajudėti, bet tigrė urgzdama pašoko nuo lovos, ir Elis vėl sustingo vietoje.

Lauke Harką pasitiko direktorius, atskirų numerių vadovai ir Senasis Bobas; kiek tolėliau stovėjo arklininkai ir darbininkai.

— Ar tik nebus Ronaldui pasimaišęs protas? — paklausė direktorius, šluostydamasis nuo kaktos prakaitą.

— Man regis, kad ne, — atsakė Harka. — Šiandien bus rodomas naujas numeris su plėšrūnais. Dabar ten jie aiškinasi kai kurias smulkmenas. Tik mums nevalia atidaryti furgono durų.

— O programas vadovas?

— Kai tik prasidės numeris su plėšrūnais, jis vėl ims eiti savo pareigas. O kol kas paskirkite ką nors jo vieton!

— Ačiū dievui! Numeris su plėšrūnais įvyks! Vadinasi, viskas gerai, — apsidžiaugė direktorius ir nuėjo.

Prie Harkos priėjo Senasis Bobas.

— Tu man tik viena pasakyk, berniuk: kaip ten pateko Elis?

— Nežinau.

— Visai paprastai, — nugirdęs jų kalbą, paaiškino vienas darbininkas. — Ronaldas iškišo galvą pro langelį ir paprašė mane pašaukti Elį. Jis norėjo aptarti su juo kažkokį svarbų šio vakaro programos klausimą. Elis ir nuėjo. Bet kaip Ronaldas ten įsivedė tigrę, šito tai nieks nematė.

Darbininkas apsisuko, nubėgo į arklidę ir, parkritęs viename garde ant žemės, taip ėmė kvatoti, kad net sienos drebėjo.

— Tai pakliuvo Elis! — raitydamasis iš juoko, šūkčiojo darbininkas. — Ir atsitik tu man šitaip!

— Dar vienam pasimaišė protas, — tarė Senasis Bobas ir nusišypsojo ligi pat ausų. — Kaip čia greičiau sulaukti šio vakaro. Šiandien pamatysim, ko dar nesam matę. Jeigu Elis gyvas išeis iš furgono, cirko teritorijoje bus dar vienas ištrūkęs tigras! Dvikojis.

Iš tų žodžių Harka suprato, kad ir Senasis Bobas baiminasi to paties, kaip ir jis.

Dieninis spektaklis praėjo be jokių įvykių. Numeris su plėšriaisiais žvėrimis ir pašto karietos užpuolimas nebuvo rodomas, kad daugiau žmonių susirinktų į vakarinį spektaklį, kur bilietai kainavo dvigubai brangiau.

Kai atėjo vakaras, mažoji Ketė jau buvo apsirengusi. Pagal tų laikų vaikų madą ji avėjo ilgas, mezginiais papuoštas kelnaites, vilkėjo ilgą, žemiau kelių siekiantį apsiaustėlį, liemenę ir palaidinukę su balta krakmolyta apykakle. Paruošta jau gulėjo skrybėlaitė su ilgais kaspinais, surišamais pasmakrėj. Mergaitė vaikščiojo pirštų galais, bijodama paskutinę akimirką kuo nors neįtikti tetai Betei. Tėvas ramiai sėdėjo šilku aptrauktoje kėdėje ir laukė, kol susiruoš teta Betė. Jos nurodymu karieta jau stovėjo prie durų.

Teta ruošėsi ilgai ir užbaigė savo tualetą laiku. Ji sakėsi nepakenčianti skubėjimo, mėgstanti viską daryti ramiai, nes ramybė — tai sveikatos laidas. Ketė su savo amžinu skubėjimu tiesiog varanti ją į kapus. Žinoma, tuos žodžius ji sakydavo tik tada, kai negirdėdavo Samiuelis Smitas.

Pagaliau visa šeima susėdo į karietą, ir du ramūs, gerai nušerti arkliai pasileido risčia. Vežėjas buvo su baltais riestais ūsais, vešliom žandenom ir švariai nuskustu smakru. Ir visa šeimyna neatrodė panaši į žmones, koja kojan žengiančius su smarkiai augančiu prekybiniu ir pramoniniu miestu, o kai teta Betė važiuodama pastebėjo išaugusius naujus namus, ji pasakė:

— Žinai, Samiueli, aš nekaip jaučiuosi čia, šiaurėje. Niekada čia gerai nesijaučiau. O dabar, kai likau viena ir karas jau eina į pabaigą, reikės turbūt viską parduoti ir keltis kur nors į pietus. Ir žiema šiemet buvo nepakeliamai šalta.

— Kaip nori, teta Bete, — ramiai atsakė Smitas.

Karieta sustojo prie cirko. Tuoj prišoko raudona livrėja apsivilkęs tarnas ir padėjo Ketei išlipti, nes teta Bete pasirūpino pats Smitas. Pamatęs Smito rankoje ložės bilietus, tarnas nuvedė juos per žmonių spūstį, palydėjo pro kontrolierius, kurie mandagiai prasiskyrė į šalis, ir surado vietas. Tetai Betei patiko tokia pagarba, ir ji tarė:

— Ar aš nesakiau, kad tai geras cirkas.

Jie buvo vieni iš pirmųjų žiūrovų, užėmusių savo vietas. Gretima ložė dar buvo tuščia. Teta Betė išsitraukė lornetą ir ėmė apžiūrinėti lempas, svarstydama, ar tik nekils nuo jų gaisras; dar kritiškiau ji apžiūrinėjo besirenkančius žmones.

— Finliai paprastai vėluoja, — tarė ji. — Bet dėl to kaltą ne Ana, o jos vyras. Ana punktuali. Labai nemalonu, kai žmonės vėluoja. Įsidėmėk tai, Kete. Tavo tėvas taip pat visada punktualus, tu turi imti iš jo pavyzdį.

— Gerai, teta Bete, — mandagiai atsakė Ketė, bet jos mintys buvo visai kitur. Jai viskas čia buvo nauja ir įdomu. Aukštai, po palapinės kupolu, kabėjo kažkokie strypai ir virvės, kurių paskirties ji nežinojo. Estradoje virš įėjimo derino instrumentus orkestras, ir tas nedarnių garsų gausmas kaip tik atitiko tą nekantravimą, laukiant kažko nežinomo ir įdomaus. Aplink zujo raudonomis livrėjomis apsirengę tarnai, nurodinėdami žiūrovams vietas, jaunos dailios mergaitės pardavinėjo saldumynus.

— Tik nieko nepirk, Samiueli, — tarė teta Betė. — Tie saldumynai gadina dantis.

— Kaip nori.

Ketė savo vaikišku instinktu jautė, kad jos tėvas nėra bevalis žmogus, jis tik nenori ginčytis dėl smulkmenų. Be to, ir jo mintys dabar buvo visai kitur, todėl jis nekreipė dėmesio į tetos pastabas.

Tačiau tetai Betei nepatiko, kad niekas jai neprieštarauja. Ji mėgo pasiginčyti ir paskui įrodyti savo teisybę. Tad nedaug trūko, ir jos nuotaika būtų sugedusi, bet, laimė, pasirodė Finliai ir susėdo gretimoje ložėje.

— Ar ne per arti maniežo mes sėdime? — paklausė ponas Finlis, kresnas žmogus, sėkmingai besiverčiąs malūnininkyste. — Čia mus pasieks žvėrių ir artistų prakaito kvapas, kils nuo maniežo dulkės. Tai gali būti tau nemalonu, Ana. Tu juk nepakeli dulkių. Pagalvok apie savo astmą!

Kol ponas Finlis šitaip kalbėjo, jaunasis Duglas, keleriais metais vyresnis už Kete, nutaisė linksmą miną, atrodė, kad jis įtraukė į plaučius dulkių ir tuoj čiaudės. Tai pastebėjo tik Samiuelis Smitas ir Ketė. Mergaitė nusišypsojo. Ji būtų mielai nusijuokusi, bet bijojo tetos Betės. O teta Betė jau surado temą diskusijai. Ji kalbėjosi su ponu Finliu apie geras ir blogas vietas cirke ir teatre“ darydama iš to platesnius apibendrinimus. Ponas Finlis labai rimtai žiūrėjo į tetą Betę. Ji buvo investavusi pinigų į vieną malūną, labai reikšmingą visam jo bizniui, todėl Finliui buvo svarbu jos palankumas.