Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Direkcija stengėsi nuslėpti finansinius sunkumus, nenorėdama gąsdinti savo kreditorių, tačiau netrukus apie tai jau žinojo visas cirko personalas, nes labai nereguliariai buvo mokamas atlyginimas. Harka tai išgirdo iš dresiruotojo, ir tuoj pat tą žinią perdavė Dainuojančiai Strėlei, kad dakotai taip pat žinotų visą teisybę.

Vieną naktį po vaidinimo, kai palapinės jau buvo išgriautos ir sukrautos į furgonus, Matotaupa ir Harka gulėjo savo hamakuose.

— Važiuosime į Mineapolį, — tarė Matotaupa sūnui. — Tą miestą aš susiradau žemėlapyje. Jis yra Minesotoje, Misisipės aukštupy. Iš ten josime į prerijas ir miškus.

Harką pagavo toks džiaugsmas, kad jis net žodžio negalėjo ištarti. Tik kai furgonas pajudėjo ir ėmė suptis hamakas, jis tarė:

— Taip, tėve!

PASKUTINIS ŠŪVIS

Miestas Misisipės aukštupy, prekiaudamas kviečiais ir miltais, greitai praturtėjo. Pasibaigus pilietiniam karui, jis augo taip sparčiai kaip ir kiti miestai. Jame jau buvo nemažai turtingų žmonių, turinčių gražius namus ir vilas.

Vieną vilą, priklausančią senai damai, iš visų pusių supo puikus sodas. Langas buvo atdaras, ir pavasario oras dvelkė į kambarį. Prie stalo sėdėjo vienui viena nedidelė mergaitė ir, visa įraudusi, rašė dailyraštį, labai rūpestingai ir lygiai vedžiodama raides. Ant palangės stovėjo gėlės, ir aplink jas, viliojama skanaus kvapo, dūzgė bitė, bet mergaitė nieko nematė ir negirdėjo. Ji rašė. Ji negirdėjo net duslių vienodų laikrodžio dūžių, nekreipė dėmesio į balsus gretimam kambary, jai rūpėjo tik viena — gerai atlikti namų darbą. Tik vieną kartą ji nekantriai atmetė plaukų sruogą, nuolat krintančią ant kaktos. Nuo tokio uolumo net prakaitas išmušė smilkinius. Ir kurgi ne— jeigu nors vieną raidę parašys neteisingai, neis į cirką. Šitaip jai pasakė teta Betė.

Teta Betė išvis nenorėjo, kad Ketė eitų į cirką, nors tėvas ir leido. Vadinasi, ji labai atidžiai tikrins dailyraštį, ir, jeigu tik ras prie ko prikibti, mergaitei teks atsisakyti didelio malonumo. Visa laimė, kad netrukus turi grįžti iš miesto tėvas, ir, jeigu teta neteisingai prie jos prikibs, gal jis kartais užstos ją.

Ir štai viskas. Darbas baigtas. Ketė pažiūrėjo į sąsiuvinį ir liko patenkinta. Dabar ji išgirdo ir bitę dūzgiant, ir paukščius sode čiulbant, ir laikrodžio dūžius, ir balsus gretimam kambary. Vadinasi, teta turi svečių, pas ją bus atėjusi kokia sena draugė. Ketė atsilošė ir pagalvojo, kaip apsivilks eidama į cirką. Tėvas nupirks bilietus į ložę, tai aišku, nors toli gražu neturi tiek pinigų, kaip teta Betė, tačiau nenori parodyti, kad yra neturtingas. Bet juk dėl to ne jis kaltas, žinoma, ne. Kalti indėnai, dakotai. Tie plėšikai ir žmogžudžiai per savo baisų sukilimą sudegino senelės fermą Minesotoje, o pati senelė tada dingo be žinios, ir tėvas daugiau nieko apie ją nebegirdėjo. Per tą gaisrą šeima neteko daug turto. Visa tai mergaitė žinojo ne dėl to, kad būtų labai domėjusis pinigais, bet kad tai kasdien jai primindavo teta Betė. Teta Betė buvo turtingo malūnininko našlė. Ji paėmė pas save Ketę, žuvus senelei, pas kurią mergaitė gyveno po motinos mirties. Tetos nuomone, Ketė gavo fermoje neteisingą išauklėjimą, ir dabar daug ką reikėjo atitaisyti.

Ketės tėvas buvo karininkas, ir pilietinio karo metais mergaitė retai jį matydavo. Bet dabar jis atvyko čia atostogų ir netrukus pareis iš miesto. Jis leis Ketei eiti į cirką, į dieninį spektaklį, žinoma.

Buvo penktadienis.

Teta Betė dabar labai garsiai kalbėjo už sienos:

— Ak, tai tu vesies Duglą į vakarinį spektaklį? Žinoma, jis berniukas, tai visai kas kita! Mūsų mažoji Ketė patyrė tiek baisybių, kad ją reikia pasaugoti. Aš tiesiog nesuprantu tėvo. Žinoma, šiandien iškilmingas cirko atidarymas, dvigubai brangesnės kainos, ir susirinks ten gera publika, sako, tai garsus cirkas. Tik nesuprantu, kaip jie gali leisti rodytis pas mus dakotams, tiems žudikams ir padegėjams! Esu tikra, kad dėl to žmonės ten taip ir veržiasi. Bet kai pagalvoju apie nuostolius, kuriuos padarė fermai gaisras! Ketė per tai tapo elgeta, mano charity child3 supranti? Ir po viso to žiūrėti į tuos žmones — ką ten žmones! — į tuos banditus, kurie padegė fermą. Mano nuomone, tai nerimta ir visai nepedagogiška, o apskritai aš netikiu, kad Ketė galėtų taip gražiai parašyti dailyraštį, jog būtų verta tokios dovanos — tik pamanyk, iškilmingas atidarymas, dvigubai brangesni bilietai? Mano sūnėnas tikras švaistūnas, jis visai nemoka gyventi pagal dabartines savo išgales. Jis parneš bilietus...

— Ar jis dabar jų išėjo?

— Žinoma. Iš pat ryto išskubėjo. Pirks išankstinėj kasoj!

— Bilietai į dieninį spektaklį jau seniai išparduoti, Bete. Be to, tas spektaklis labai prastas, neapsimoka į jį eiti. Plėšrieji žvėrys ir dar vienas kitas sensacingas numeris bus rodomi tik vakare. Šiaip ar taip, jeigu eiti, tai tik vakare.

— Tada, savaime suprantama, be Ketės.

— Duglas labai nusimins.

— Man labai gaila, Ana, bet negalima visą laiką vaikams nuolaidžiauti. Reikia turėti principus. Principus! Tik tada galima išugdyti tikrą charakterį.

Mažoji Ketė netyčia girdėjo visą šį pokalbį, ir jai ritosi skruostais ašaros. Ji mielai būtų suplėšiusi dailyraščio sąsiuvinį, bet nedrįso vien dėl to, kad tada teta kiekvieną dieną tėvui pasakotų, kaip blogai jo duktė išauklėta, ir sugadintų jam visas atostogas. Nors Ketė dar buvo gana maža, bet ji jau gerai pažino žmones ir žinojo, kaip kada elgtis.

Pro langą ji pamatė grįžtant tėvą. Jis buvo vidutinio ūgio, lieknas, nors ir ne nauju kostiumu, bet gražiai, tvarkingai apsirengęs. Tėvas taip pat pastebėjo Ketę ir nusišypsojo. Mergaitė pralinksmėjo ir tuoj pat nusibraukė nuo skruostų ašaras.

Kai Ketė pašaukta įėjo į gretimą kambarį, tėvas buvo įteikęs tetai gėlių puokštę ir toji patenkinta dėkojo, bet taip dirbtinai, kad Ketė net pyktelėjo. Kol teta merkė į vazą gėles, jos draugė, ponia Ana Finli, apčiupinėjo Ketės suknelę. Atėjus tokiam maloniam ir santūriam žmogui, koks buvo Samiuelis Smitas, abiejų pagyvenusių damų nuotaika pasitaisė. Smitas buvo baltais kaip sniegas plaukais, jis pražilo tą siaubo naktį, kai nerado degančioj fermoj motinos ir tik po ilgų ieškojimų aptiko mergaitę.. Žila galva ir dar jaunas veidas!

Šitokių dalykų nepatyrusiems žmonėms toks kontrastas atrodė gana įdomus.

— Aš turiu bilietus, žinoma, tik vakariniam spektakliui, bet šitas juk daug įdomesnis, — tarė jis. — Man netgi pavyko gauti ložę visai greta Finlių, teta Bete; pakeliui sutikau misterį Finlį. Vadinasi, vaikai galės sėdėti šalia vienas kito.

— Bet, Samiueli! Aš tavęs tiesiog nesuprantu. Negi tu ketini vestis Ketę į vakarinį spektaklį?!

Dabar įsikišo ponia Finli:

— Iš tikrųjų gerai padarėte, kad nupirkote bilietus visai greta!

— Žinoma, žinoma, Ana. Labai gerai. Aš tik manau, kad Ketei... ir... ir dar tiek daug jaudinimosi vakare! Mergaitė visą naktį neužmigs.

— Čia pat sekmadienis, pamaldos prasideda tik dešimtą valandą, — aiškino Smitas. — Be to, aš sužinojau, kad bus rodomas labai gražus numeris vaikams „Lordo sode“, tai kaip tik Ketei bus įdomu. Apskritai ji ten pamatys arklių, juk ji pati jau moka joti.

— Deja, deja! Kaip nori, Samiueli, tu juk tėvas. Bet kad mes sėdėsime gretimais su Finliais, tai, žinoma, puiku.

Pasakęs damoms dar keletą mandagių žodžių, Smitas išėjo su Kete į gretimą kambarį pažiūrėti, kaip ji atliko namų darbą.

— O, kaip gražiai parašei!