Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Nors pradžia buvo gana sėkminga, tačiau pirmosiomis; savaitėmis ir mėnesiais jiems teko gerokai pavargti. Bobo reikalavimu Harka turėjo išmokti persiversti ore, pašokęs nuo žemės ir virš asilo nugaros. Kiekvieną rytą jis repetuodavo kartu su dviem indėnų mergaitėmis ir vienu berniuku naująjį numerį, kol ir vaikai, ir asilai visiškai nusivarydavo nuo kojų. Vaikai neturėdavo kada nė pasikalbėti, nebent tik tai, kas buvo susiję su repeticija. Bet jie džiaugėsi, kad gali būti drauge. Harka, išmokęs angliškai kalbėti, pasišovė dar mokytis skaityti ir rašyti.. Be to, jis kasdien kartu su tėvu eidavo šaudyti iš šautuvo. Bet tai buvo jau visai kas kita, negu naujojo numerio repeticijos. Tai buvo pasiruošimas kovai už savo laisvę, ir tomis valandomis jie vėl atgaudavo prarastas jėgas.

Gyveno juodu drauge vieno furgono kertelėje. Bobas: vargais negalais iškovojo jiems tą atskirą kampą. Miegodavo susirietę sudribusiuose hamakuose, nes ištempti jų nebuvo kur. Valgis, kurio gaudavo cirke, buvo toks neskanus, kad dažnai net vemti versdavo. Kiekvieną dieną, jeigu tik cirkas nesikeldavo iš vienos vietos į kitą, būdavo po du vaidinimus, o rytą dar repeticijos. Tad dieną likdavo tik dvi valandos poilsiui, o ir per tas pačias dakotai eidavo apžiūrėti miesto, kuriame sustodavo cirkas.

Gyvenimas šiek tiek palengvėjo, kai jie paruošė naująjį numerį ir keturi indėniukai, smarkiai nusigrimavę veidus, pradėjo vaidinti kilmingus anglų vaikus. Bobas nesiliovė prikalbinėjęs Harką nusikirpti ilgus plaukus, nes dabar juos visą laiką reikėjo slėpti po kepure; šviesus perukas geriau tiksiąs prie naujojo numerio. Tačiau Harka nenorėjo nė girdėti jo kalbų. Pamatęs, kad Harka atkakliai priešinasi, Senasis Bobas nusileido. Tiek jau to, jeigu priversi berniuką nusikirpti plaukus, jis, ko gero, dar sumanys vidury vaidinimo nusimesti peruką.

Kai sumažėjo repeticijų, Harka nutarė iki soties išsimiegoti ir ištisas dvi savaites, nulikęs laisvą valandėlę, pūsdavo į akį. Per tą laiką jis gerai pailsėjo ir tada nutarė pasimatyti su savo senu pažįstamu, dresiruotoju. Keletą dienų šis nedalyvavo vaidinimuose, nes tigrė sužeidė jam galvą. Pagaliau buvo paskelbta, kad jis vėl pradeda rodyti savo numerius.

Kaip ir pirmą kartą, juodu susitiko anksti rytą. Darbininkai plovė narvus, ir dresiruotojas žiūrėjo, kaip jie dirba. Ant galvos jis buvo užsidėjęs kepuraitę, kad nesimatytų tvarsčio.

— A, jaunasis lordas! — pasveikino jis Harką. — Nusileidai iš savo aukštybių pabendrauti su paprastu žmogumi?

— Ar tu šiandien repetuoji?

— Turbūt reikės. Bet dabar aš nepasitikiu tais žvėrimis, kai jie vieną kartą jau užvažiavo man per galvą ir pauostė mano kraujo. O kaip tau sekasi? Kodėl tu, tiesą sakant, visai nesidomi savo gentainiais? Gal jie tau per prasti, tie vargšai? Dabar tu pats rodai savo numerį! Ir dar kokį! Ar aš tau tada nesakiau?

— Man neleidžia lankytis pas indėnas. Tėvui taip pat. Atsiunčia pas mane vaikus, ir viskas.

— Ir kodėl? Paprastai Bilis nebūna toks smulkmeniškas.

— Bijo. Mano gentainiai prieš dvi vasaras dalyvavo Minesotos sukilime. Dabar jie kaip belaisviai.

— Sukilimas taip pat nesąmonė. Tas pat, lyg mano tigrai norėtų ištrūkti iš narvo! Beprasmiška.

Harka paliko dresiruotoją. Jis negalėjo klausytis, kai šitaip kalbama apie jo tautos likimą, ir nubėgo į furgoną, kur prie žemėlapio sėdėjo Matotaupa. Tėvas paskutiniu metu smarkiai pasikeitė. Harka tai aiškiai matė. Matotaupos akys buvo liūdnos, melancholiškos, kaip nelaisvėje esančių žvėrių ir žmonių. Beveik kasdien Harka jį matydavo mažyčiame kambarėlyje palinkusį prie žemėlapio.

Harka atsisėdo ant žemės prie tėvo kojų.

— Labai jau daug jų! — tarė Matotaupa.

Harka suprato, apie ką tėvas kalba. Per žiemą jie aplankė nemažai miestų rytuose ir įsitikino, kad baltųjų yra daug daugiau negu indėnų.

— Labai jau daug jų, ir jie neteisingai elgiasi, — tarė Matotaupa. — Indėnai turi kovoti, jei ne, jie praras viską, — prerijas, kalnus, bizonus, maistą ir gyvybę.

Netgi mieste ir ankštame furgone jautėsi pavasario alsavimas, iš toli atskrendantis vėjas atnešdavo potvynio ir tirpstančio sniego kvapą. Mustangai jau metė žiemos plauką. Prieš vaidinimą Harka turėjo juo gramdyti ir šukuoti. Ten, prerijose, kur buvo Lokės giminės stovykla, niekas jų nešukuodavo. Dirbdamas tą neįprastą darbą, Harka mintyse kalbėdavosi su savo mustangu ir keikdavo cirką, maniežą, pjuvenas, palapinę, žmones, kvapus ir triukšmą. Jis jautė, kokie liūdni ir nusiminę širmis ir sartis, nes nebegali lėkti šuoliais per prerijas, nebegirdi bizonų medžioklės šūksnių. Spiegiantis antreprenerio balsas, pikti programos vadovo žodžiai, Bilio priekabės buvo Harkai kaip nuodai, kuriuos jis nori nenori turėjo ryti.

Savo nuoskauda jis kartais pasidalydavo su Senuoju? Bobų. Vieną dieną, šerdamas asilus, pasakė jam:

— Greitai bus pavasaris, ir mes su jumis atsisveikinsim.

— Ką? — paklausė Senasis Bobas ir prisidėjo ranką prie ausies, kaip per vaidinimą, klausdamas publiką: „Apsisukti?

— Greitai bus pavasaris, ir mes su jumis atsisveikinsim.

— Tu iš galvos išsikraustei, Hari!

Harka nieko neatsakė Bobui, tik padavė šieno antram asilui, tam pačiam, kurį jis sutramdė per pirmąjį sava apsilankymą cirke.

— Tu iš galvos išsikraustei, pasakiau aš. Tai gal tu man ką atsakysi, a?

— Ką gi aš galiu padaryti, jeigu tu taip manai? Mes; greitai iš čia išeisim.

Bobas išbalo kaip kreida.

— O numeris?

— Tu ir toliau jį rodysi kartu su kitais trim vaikais“

— Tu iš galvos išsikraustei, Hari, sakau tau. Tai, ką tu čia dabar plepi, tuoj sužinos Frenkas Elis, programos vadovas. Sugadinti tokį numerį, pakenkti cirkui, sužlugdyti mane! Ne, tai gali padaryti tik neišauklėtas, apskretęs indsmenas, nepatikimas klajoklis! Kam aš tave mokiau rašyti ir skaityti!

Bobas visas paraudo. Jis buvo baisiausiai įtūžęs ir kalbėjo tokius žodžius, kokių šiaip niekada nebūtų ištaręs..

— Tai gal man užmokėti už tavo pamokas? — paklausė skaudžiai įsižeidęs Harka.

— Nesąmonė! Šiaip ar taip, tu niekur neišeisi! Tuo jau aš pasirūpinsiu! Tikėkimės, tavo tėvas bus protingesnis, negu tu!

Harka pametė šieno ketvirtam asilui ir išėjo.

Kitą rytą Senasis Bobas norėjo susitaikyti, bet Harka nesileido į kalbas.

Šiaip ar taip, programos vadovas kol kas nieko nežinojo apie jų ginčą. Cirko direkcija turėjo darbo per akis, jai rūpėjo daug svarbesni reikalai negu Bobo kivirčas su mažuoju lordu. Žiema surijo daug pinigų, nes reikėjo nuolat samdyti pastovias patalpas, už kurias savininkai plėšė didelius pinigus. Kreditai, paimti iš rudens, pavasarį visai sutirpo. Norėdamas padengti skolas ir sumokėti procentus, cirkas turėjo padidinti savo dienos pajamas. Irzlumas, apėmęs direktorių, persidavė programos, vadovui, o per jį ir visam personalui. Žmonės laiku negaudavo algų, kurios ir taip buvo gerokai apkarpytos. Grupė trapecijos akrobatų perėjo į kitą darbą, nors tai padaryti buvo ne taip lengva. Antrasis išėjo Bizonų Bilis. Jis iš anksto buvo numatęs ramiai ir pelningai pasidarbuoti tik žiemą. Dabar jis vėl stojo dirbti žvalgu ir medžiotoju į geležinkelio statybos bendrovę. Pilietinis karas jau ėjo į pabaigą, ir buvo numatyta paspartinti statybos darbus. Darbininkams prerijose reikėjo maisto, vien tik konservų jiems buvo maža. Atėjo geri laikai beatodairiškai medžioklei. Todėl Bilis ir išėjo iš cirko. Dėl pinigų stokos jo vieton naujo žmogaus nepriėmė. Vadovauti indėnų grupei ėmėsi pats spiegiantis antrepreneris. Susitarti su indėnais jis nemokėjo, ir kiekvieną dieną būdavo visokiausių nesklandumų. Tačiau antrepreneris nebuvo toks budrus ir akylas kaip Bilis, ir Harka galėjo laisviau bendrauti su savo gentainiais.