Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Pleškindami iš pistoletų ir šautuvų, į maniežą įsiveržė kaubojai. Peiliais besišvaistą indėnai krito į smėlį. Bizonų Bilis užsisodino mergaitę ant savo širmio ir kaip nugalėtojas tris kartus šuoliais aplėkė aplink maniežą.

Paskui vėl viskas buvo kartojama iš naujo. Perdžiūvęs, susibaigęs antrepreneris šaižiu balsu šaukė ant indėnų, ir tie nuolankiai jo klausė. Pagaliau viskas pavyko taip, kaip norėjo programos vadovas. Šviesiaplaukė mergaitė buvo labai miela, indėnai — baisūs, o kaubojai tikri didvyriai.

Harka sėdėjo tuščio cirko ložėje, bet jo mintys klajojo visai kitur. Jis tylėjo, ir ką galvojo, sunku buvo įspėti. Jis girdėjo savo gimtosios kalbos žodžius, juos kalbėjo ne koks nors svetimas žmogus, o dakotas dakotui. Ir dar kokius žodžius! O po to — gėda, pasityčiojimas iš dakotų papročių ir teisių, priešų pergalės išaukštinimas. Šito jam buvo per daug, ir berniuko širdyje brendo pavojingas ryžtas. Indėnai nemėgsta daryti greitų sprendimų, nemėgsta ir daug kalbėti. Jeigu Harka dabar būtų norėjęs išreikšti savo mintis žodžiais, jis būtų priėjęs prie programos vadovo ir pasakęs jam tai, ką Matotaupa pasakė kadaise Senajai Antilopei: “Dabar tau galas. Lauk. Aš ateisiu!“ Bet čia buvo ne prerijos, todėl Harka tylėjo.

Repeticija tęsėsi toliau.

Po „Pašto karietos užpuolimo“ prasidėjo kaubojų pergalės šventė. Kaip ir praėjusį vakarą, kaubojai šaudė, išdarinėjo visokiausius numerius ant arklių. Programos vadovas prisiminė Harką ir liepė paklausti, ar berniukas nesutiktų dalyvauti vaidinime.

— Aš pasiklausiu tėvo, — atsakė Harka, kaip Ilgoji Ietis ir tikėjosi.

Klounas savo dar vaikiškesnėmis negu Harkos akimis liūdnai pasižiūrėjo į berniuką.

— Tai tu nenori prisidėti prie mano naujojo numerio?

— Ir apie tai mes dar pagalvosim.

— Ar tu moki skaityti ir rašyti?

— Jūsiškai — ne. Aš skaitau tik piešinių raštą.

— Aš galėčiau tave daug ko išmokyti. Ar tu esi kada matęs atlasą?

— Ne.

— Eime į mano furgoną. Repeticijoje daugiau nieko įdomaus nepamatysi. Šiandien mes turime duoti ne du, kaip paprastai, o tris spektaklius — reikia kaip nors vėl pasirinkti pinigų. Furgone aš tau parodysiu Amerikos žemėlapį.

Harkai ir Ilgoji Ietis nuėjo su tuo maloniu ir susimąsčiusiu žmogumi į cirko furgoną, kur buvo įrengtas nedidelis, bet labai tvarkingas kambarėlis. Ant lentynėles, prie sienos gulėjo kelios knygos, viena iš jų buvo atlasas.

— Aš vadinuosi Bobas, — tarė klounas. — Kad žinotum kaip į mane kreiptis. O kaip tavo vardas?

— Harka.

— Haris?

— Harka!

— Geriau aš vadinsiu, tave Hariu, tas vardas man labiau įprastas. O dabar pažiūrėk žemėlapį.

Jis atvertė atlasą ir ėmė aiškinti. Kadangi čia viskas buvo nupiešta, Harka labai greitai susigaudę, kas kur vaizduojama. Jis paprašė Bobą parodyti Juoduosius kalnus ir susirado tą vietą, kur gyveno jo draugas erelis.. Paskui pats parodė Najobrerą, dakotų vadinamą Miniatanka Vakpala. Berniukas pasiteiravo, kur toliau ketina keliaut cirkas, ir susirado juodakojų indėnų gyvenamas: sritis. Ilgoji Ietis domėjosi, kur yra ta rezervacija, kurioje anksčiau jis gyveno.

Sugrįžę į viešbutį, Harka ir Ilgoji Ietis sužinojo nemalonią naujieną. Dailininko sveikata pablogėjo, ir šeimininko pakviestas gydytojas nenorėjo imtis atsakomybės jį gydyti. Jis patarė tuoj pat važiuoti į didesnį miestą, kur yra gera ligoninė, nes, jo nuomone, greičiausiai reikės daryti operaciją.

Dailininką kankino smarkūs skausmai, ir jis nutarė paklausyti gydytojo patarimo. Seimininku jis per daug nepasitikėjo, todėl paprašė Ilgąją Ietį užsakyti minkštą karietą ir keturis greitus arklius. Ilgoji Ietis labai susijaudino ir tuoj pat išbėgo ieškoti karietos.

Visų nuostabai, Džimas pats atsiskaitė su šeimininku, užmokėjo net už gėrimus ir, skubiai atsisveikinęs su Matotaupa ir dailininku, kažkur išvažiavo. Prieš tai dar pasigyrė investavęs į cirką nedidelę pinigų sumą ir patarė Matotaupai žiemą imtis pelningo darbo. Jis pasiūlęs direktoriui labai naudingą abiem indėnams sutartį ir sakėsi kada nors aplankysiąs cirką. Sutarties projektas esąs pas dailininką. Tarp kitų išlygų ten numatyta indėnams iš anksto išmokėti tam tikrą pinigų sumą.

— Na ir keistas žmogus tas Džimas, — tarė dailininkas. — Nežinia nė ką apie jį manyti.

Kai sugrįžo Ilgoji Ietis, ligonis panoro prieš sunkią kelionę kelias valandas pailsėti, todėl Matotaupa su Harka perėjo į savo kambarį. Jie vėl atsigulė į lovas, ir berniukas keliais žodžiais tyliai papasakojo tėvui, ką matė ir patyrė cirko repeticijoje.

Paskui abu ilgai gulėjo ant vilnonių antklodžių ir tyliai svarstė tą pačią mintį, kuri nedavė ramybės nei vienam, nei kitam. Pagaliau po poros valandų Matotaupa tarė:

— Ne, ne tu jį nužudysi. Tu dar per mažas. Jį nužudysiu aš, kai tiktai po žiemos vėl nutirps sniegas. Hau.

Po valandos abu dakotus pašaukė Ilgoji Ietis. Karieta jau laukė prie durų, ir dailininkas norėjo atsisveikinti. Liga kėlė jam rūpestį ir baimę. Kai įėjo indėnai, jis kaip tik gėrė gydytojo paskirtus vaistus. Nuotaika buvo gana ne kokia, taip žmonės jaučiasi, kai nueina niekais visi jų planai.

— Nors ir nevykusiai pakrypo mūsų reikalai, tačiau savo pažado aš nekeičiu, — tarė dailininkas, nervingai pešiodamas savo šviesią barzdą. — Per žiemą jūs būsite mano svečiai, Matotaupa ir Harka. Mano liga neleidžia drauge su jumis keliauti per valstijas, aš negalėsiu padaryti tiek daug jūsų eskizų ir piešinių, kaip buvau numatęs. Tačiau turiu prie jūros namelį, ir ten jūs galėsite gyventi, kol aš, tikėkimės, vėl pasveiksiu. Taigi prašau: pasiruoškite arklius ir jokite kartu su Ilgąja Ietimi paskui į mano karietą. Patikimesnės palydos aš neįsivaizduoju.

— Ilgoji Ietis sugebės tave apginti. Mes nenorime būti tau našta, — kaip paprastai oriai atsakė Matotaupa. — Keliausime su cirku. Ten yra dakotų, su kuriais galėsime susikalbėti. Šio to jau pramokome ir norime išmokti dar daugiau, pamatyti daug miestų. Baltieji nesielgia su mumis kaip su šunimis, juk jie iš anksto duoda mums pinigų, už kuriuos galėsime savarankiškai gyventi.

Toks sprendimas dailininkui, nepatiko, tačiau jis per daug neprieštaravo, nes jį kankino skausmai, o prie durų jau trypė pakinkyti arkliai.

— Štai ir antrą kartą turime atsisveikinti, — tarė jis pagaliau. — Po pirmojo išsiskyrimo susitikome netikėtai, kai tavo, Matotaupa, pagalba man buvo labai reikalinga. Jeigu dabar mes tavo valia vėl išsiskiriame, tai būk geras, pasakyk atsisveikindamas kokį nors savo norą!

Matotaupa išsitraukė iš kišenės gabaliuką aukso, kurį Harka buvo radęs Juodųjų kalnų papėdėje, o jis Beno namuose prarijęs, kad neatimtų plėšikai.

— Štai ir vėl atsirado tas blizgantis akmuo. — tarė jis. — Aš norėčiau jį dovanoti Ilgajai Iečiai, jis tiks prie jo grandinėlės. Man dabar pavojinga turėti su savim aukso.

Ilgoji Ietis paėmė auksą tylėdamas, kaip paprastai kad priima dovanas indėnai. Paskui jis padavė Matotaupai nedidelį sunkų kapšelį.

— Toli Skrajojantis Paukštis ir aš, Ilgoji Ietis, taip ir manėme, kad jūs dabar galite mus palikti. Atsisveikindami mes dovanojame jums šį kapšelį, tai mūsų abiejų dovana. Tegu ateityje jus lydi šlovė, tegu jūsų vardai garsėja prerijose, Uoliniuose kalnuose ir baltųjų miestuose kaip narsių ir teisingų karių vardai. Aš pasakiau, hau!

Pasirėmęs į Ilgąją Ietį ir Matotaupą, dailininkas nusileido laiptais prie karietos. Gerai nušerti arkliai trypė kojomis, nestygdami vietoje. Dailininkas įlipo į karietą, susisupo į antklodes ir atsigulė ant minkštos sėdynės. Bagažas jau buvo sukrautas. Ilgoji Ietis dar davė šeimininkui ir viešbučio batų valytojui arbatpinigių ir, Matotaupai girdint, pabrėžė, kad kambarys abiem indėnams ir pašaras arkliams apmokėtas iš kalno už visą savaitę.