Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Aplink stovėjęs smalsuolių būrys prasiskyrė, nes vežėjas pliaukštelėjo botagu ir keturi arkliai pasileido risčia, kaukšėdami pakaustytom kanopom.

Ilgoji Ietis šuoliais nujojo paskui karietą, vedinas už pavadžių dailininko arkliu. Mulus jie buvo pardavę šeimininkui.

Matotaupa ir Harka valandėlę žiūrėjo į tolstančią karietą. Šalia vežėjo sėdėjo gerai ginkluotas palydovas.

Kai juodu sugrįžo į kambarį, Matotaupa atidarė kapšelį. Jame buvo auksiniai ir sidabriniai doleriai. Harka ėmė apžiūrinėti pinigus — juose buvo atspaustas erelis, laikantis naguose šakelę ir žaibą.

— Griaustinio paukštis!

Abu dakotai nesigailėjo, kad liko vieni. Didžiausia kliūtis jiems dabar buvo, kad jie gerai nemokėjo baltųjų kalbos. Tiesa, suprasti jau neblogai suprato, bet kalbėti buvo sunku. Vadinasi, pirmiausia jie turi išmokti kalbą, kad galėtų jaustis lygūs su tais, iš kurių nėra ko tikėtis draugiškumo.

Dar tą pačią dieną jie nuėjo į cirką. Tačiau ten turėjo ilgai laukti, kol pagaliau direktorius teikėsi juos priimti. Programos vadovas visų pirmą pranešė, kad sutartis įsigalios tik tada, kai indėnai išlaikys tam tikrą egzaminą. Matotaupa nesutiko ir laikėsi savo taip pat atkakliai, kaip ir kadaise smėlio dykumoj, derėdamasis su Biliu dėl šovinių. Pagaliau įpykęs direktorius suriko ant programos vadovo:

— Kas čia per niekų kalbos! Ir kam jūs čia tuos indsmenus įleidot! Dar neparuoštas nė vienas numeris, dar ničnieko nepadaryta, o jie jau lenda man į akis. Jeigu jūs nemokate geriau dirbti, Eli, aš būsiu priverstas uždaryti cirką. Kaipgi galima ką padaryti, jeigu jūs šitaip nesugebate tvarkytis!

— Gal reikėtų...

— Burną užčiaupti reikėtų ir išeiti! Aš užsiėmęs kreditų reikalais! Kai išsimiegosite, kad galėtumėt tai suprasti, tada prašom, o dabar nešdinkitės!

— Tiksliau — kai gausite kreditų ir vėl atgausite gerą nuotaiką! — pašaipiai atkirto programos vadovas. Jis buvo administratorius, režisierius ir programos vadovas kariu, tačiau algą gaudavo tik kaip programos vadovas, taip jis buvo ir vadinamas, kad neturėtų pretenzijų į didesnį atlyginimą. Bet iš tikrųjų buvo dešinioji direktoriaus ranka, žinojo, kad cirkas be jo neapsieis, todėl tokie direktoriaus protrūkiai jam buvo tas pat kaip žirniai į sieną.

Jis išvarė abu dakotus iš furgono, lyg jie čia būtų savo valia įsibrovę, ir liepė pašaukti Bizonų Bilį. Du darbininkai ir trys jaunesnieji artistai, metę savo darbą, tuoj pat nubėgo jo ieškoti. Netrukus pasirodė Bizonų Bilis, lydimas Dainuojančios Strėlės ir antreprenerio, kurio lojanti kalbėsena vis dar skambėjo Harkos ausyse. Bizonų Bilis laikėsi labai išdidžiai, lyg ne programos vadovas būtų, jį pašaukęs, o jis būtų panorėjęs jį pamatyti.

— Patikrinkit indėnus ir, jeigu jie ką nors sugeba, palikite cirke! — taip pat išdidžiai išdrožė programos vadovas ir su panieka mostelėjo į Matotaupos pusę.

Bilis pasuko ūsų galiukus, nužvelgė Matotaupą ir Harką nuo galvos iki kojų ir paliepė Dainuojančiai Strėlei išversti:

— Mano raudonieji broliai man patinka. Mes kartu jodinėsime ir šaudysime! Kur jūsų arkliai?

Harka atvedė širmį su sarčiu, kurie buvo pririšti priedirekcijos furgono, ir abu dakotai su Biliu ir Dainuojančia Strėle nuėjo į maniežą, kuris dabar buvo tuščias. Bilis liepė atvesti savo širmį. Jo arklys buvo didesnis ir įspūdingesnis negu indėnų puslaukiniai mustangai. Kartu su abiem dakotais ir Dainuojančia Strėle Bilis apjojo ratą, paskui numetė žemėn nosinę, ir Harka, šuoliais lėkdamas ant arklio, labai lengvai ją pakėlė. Bilis patenkintas žiūrėjo, kaip abu dakotai nusileido šuoliuojantiems arkliams po pilvu, vėl užsėdo ant nugaros ir, prijoję prie Bilio širmio staiga sustabdė piestu stojančius arklius.

— Kaip su šaudymu?

— Iš šautuvo dar reikia pasimokyti, — atsakė Matotaupa.

— O iš lanko?

— Į bet kokį taikinį.

Bilis davė ženklą, ir darbininkas atnešė sienelę, prie kurios per spektaklius buvo kankinama mergaitė. Lentos; buvo pakankamai minkštos, kad į jas galėtų įsmigti strėlė..

Matotaupa ir Harka prisitaikė ir šovė.

Bilis pakedeno barzdą, bet neparodė savo nustebimo“ kad indėnai taip tiksliai pataikė.

— Neblogai, — tarė jis. — Iš šautuvo, žinoma, dar reikės pasimokyti, jei tik jūs jį turite.

— Vieną turime, nusipirksime ir antrą.

— Jūs turite pinigų? Reikia juos atiduoti! — surike antrepreneris.

— Sutarty pasakyta, kad mes gausime avanso.

— Ak šitaip. Bet vis tiek. Jūs gyvenate su indėnais, todėl pinigus reikės atiduoti, kad nerūkytumėt, negirtautumėt ir nepabėgtumėt. Už tai aš atsakau. Mano pavardė Levis. Aš esu jūsų, indėnų, antrepreneris.

— Mes gyvename atskirai ir pinigų neatiduosime. Gyvensime kaip laisvi artistai. Aš pasakiau, hau!

— Mano raudonodis broli, tai neįmanoma, — vėl įsiterpė Bilis. — Jūs neturėsite atskiro numerio. Jūs tik dalyvausiu užpuolant pašto karietą.

— Ne!

— Ne?

— Ne!

— Tada jūs man nereikalingi.

— Mes dirbsime su Bobų, — tarė Harka.

— Su Senuoju Bobų?

— Taip.

— Hm. Tai kam aš jus bandžiau?

— Šiaip sau. Numerio pabaigoj mes galėsime kartu su visais apjoti ratą.

— Aha, hm. Ne tokia jau bloga mintis. Šiandien vakare pabandysim. Būkit pasiruošę. Kai tik aš mostelsiu, atliksite tą triuką su nosine ir nusileisite arkliui po pilvu. Sutarta?

— Hau!

— Ei! — kreipėsi Bilis į Dainuojančią Strėlę. — Nuvesk abu raudonodžius džentelmenus pas Senąjį Bobą!

Bobas buvo prie savo asilų arklidėje. Pamatęs ateinant abu indėnus, jis labai apsidžiaugė, ypač jį domino Harka. Kai Matotaupa ir Harka su savo palydovu priėjo arčiau, Bobas jį paklausė:

— Kaip sekasi, Hari? Gal ką nors sugalvojai naujam numeriui?

— Taip.

— Taip? Na tai eik šen, tučtuojau sakyk.

— Yra keturi asilai. Mes būsime keturi vaikai.

— Keturi vaikai? Taip, vaikai visada patinka publikai. O ką jie darys?

— Juokingiausia, kad tavo asilai yra išdresiruoti aikštytis. Dėl to jie atrodo daug pasiutesni negu laukiniai asilai.

— Puiku! Tu išmanai, kaip daromi juokingi numeriais O kas toliau?

— Mes būsime keturi vaikai ir josime“ ant asilų.

— Teisingai, su pažų kostiumais, žavūs vaikiščiai, elegantiški, kokio nors lordo vaikai. Jie aptinka asilus tėvo sode! Du berniukai ir dvi mergaitės. Tu vyriausias iš jų.

Harka tuoj pat ėmė toliau fantazuoti:

— Be tėvo žinios mes užsėdame ant asilų. Tie pradeda aikštytis. Pradeda visi kartu ir visi kaip vienas lekia šuoliais, stoja piestu, spardosi, raitosi, visom keturiom, šokinėja į orą. Tai bus kaip koks pasiutęs asilų šokis. Vaikai stengiasi nenukristi ir taip pat labai mikliai laikosi ant asilų.

— Kaip cirko jojikai. Gerai, gerai. Pasakok toliau!.

Tu būsi tėvas — ateini, pamatai, ką daro vaikai, ir išsigąsti. Tuo tarpu asilai padaro savo pagrindinį triuką.. Mes nušokame žemėn.

— Gerai, gerai! O kas toliau?

— Tu pašauki, arklininkus, ir asilai juos visus numėto. Vaikai juokiasi iš arklininkų. Aš užšoku ant asilo, atsisėdu atbulas ir nusitveriu jo uodegą. Kiti vaikai paseka: mano pavyzdžiu, ir mes mojuodami išjojam iš maniežo.. Tėvas žiūri ir atsistebėti negali.

— Puikus numeris! Bet iš kur mes gausime vaikų?

— Aš paieškosiu jų tarp indėnų.

— Ir kiek laiko jūs turėsite mokytis?

— Tai aš pasakysiu rytoj, kai pamatysiu, ką tie vaikai sugeba.

Taip Matotaupa ir Harka tapo artistais.