Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Ketė paraudo.

— Tu tai visada teisingai vertini, — tarė ji. — Aš labai stengiausi.

— Ar tu neišsigąsi, pamačiusi cirke indėnus? Jeigu bijai, mes galėsime išeiti namo prieš paskutinį numerį. Nedidelė bėda, jeigu mes jo ir nepamatysim.

— Aš visai nebijau, tėte, jeigu tu esi su manim. Nieko nebijau. Tik vienai man baisu. Be to, cirke bus ne tie blogi indėnai, kurie padegė mūsų kviečių laukus. Šitie juk nedrįs rodytis mūsų mieste! O juk ir indėnų yra krikščionių ir gerų žmonių.

— Tu taip manai?

Samiuelio Smito veidas persimainė ir vienu metu pasidarė toks žiaurus, kokį Ketei retai tekdavo matyti.

Tą rytą, kai turtingos našlės namuose buvo ginčijamasi eiti Ketei į cirką ar ne, pačiame cirke gyvenimas prasidėjo labai anksti. Matotaupa ir Harka nusiprausė, apsirengė, ir štai tuo metu juos aplankė netikėtas, nors šiomis dienomis ir turėjęs pasirodyti svečias — pro furgono duris įkišo galvą Rudasis Džimas.

— O, štai ir jūs abu! Topas ir Haris! Žymūs artistai, kiekvieno sėkmingo pasirodymo pažiba! Labas rytas! — Jis užvėrė duris ir šiaip taip įsispraudė į mažą kambarėlį tarp abiejų indėnų. — Noriu jums tik pranešti naujieną. Cirkas, atrodo, vieną gražią dieną subankrutuos. Ruoškitės žygiui į laukinius Vakarus. Geriausia bus, jeigu mes išvyksime drauge. Tik reikia dar kiek palaukti. Šios dienos pajamos eina kredito bankui. Jis, deja, užbėgo man už akių. Bet sekančių dviejų dienų pajamos priklauso man. Tada aš jau turėsiu savo pinigus kišenėj. Tie sukčiai nuo pat rudens negrąžino man nė cento. Bet dabar mano rankose vykdomasis raštas, ir jie niekur nuo manęs nepaspruks! Džiaukitės, bičiuliai, kad rytoj ir poryt jūs dirbsite mano labui! O paskui — aida! — į prerijas, kur mums ir vieta! Šiandien vaidinimas turi būti ypač geras, kad rytoj ir poryt vėl būtų pilnas cirkas. Ponui direktoriui ir Frenkui Eliui aš daviau šiandien vieną kitą gerą pasiūlymą. Na tai iki pirmadienio!

Rudasis Džimas skubėjo ir tuoj pat dingo iš furgono. Nespėjo Matotaupa ir Harka jam nė žodžio ištarti, nors, tiesą sakant, nieko jie ir nenorėjo jam sakyti.

Abu indėnai nuėjo į arklides pasižiūrėti arklių ir asilų. Čia jie pastebėjo didelį sujudimą ir nerimą. Žmonės stoviniavo būreliais ir kažką kuždėjosi. Programos vadovas atskubėjo su naujais plakatais, reikalaudamas būtinai juos išklijuoti mieste.

Harka spėjo perskaityti, kas ten parašyta.

“Sensacija po sensacijos! Indas Mahatma, pasaulinio garso dresiruotojas, nuoga krūtine stos prieš Bengalijos tigrus!“

Ak šitaip!

“Haris, Sėdinčio Jaučio sūnus, išduoda baltąją ledi, ir ji atsiduria prie kankinimo stulpo! Nepakartojamos raitelių kautynės! Kaubojų ir indėnų susišaudymas!“

Ak šitaip!

„Lordo vaikai. Linksma scena sode.“

Turbūt atokvėpiui prieš smurto sceną.

Harką pagavo pyktis. Jis nuėjo pas dresiruotoją. Ilgai ieškoti nereikėjo, nes ir dresiruotojas jau teiravosi Harkos. Jie susitiko prie liūtų narvo. Darbininkai statė grotas repeticijai.

Dresiruotojas visas drebėjo. Chalatas kabėjo jam ant vieno peties ir vis smuko žemyn. Jis nuolat kilsčiojo jį, bet paskui nusivilko visai ir užmetė ant virvės, ištemptos prie žvėrių narvų. Harka pastebėjo, kad po triko jis turi grandininius šarvus.

— Šiandien pavojinga repeticija, supranti? — tarė jis Harkai. — Eikš su manim, pabūsi prie narvo durų. Tu geriau už bet kurį kitą žinosi, kada jas atidaryti.

Harka, netaręs nė žodžio, sutiko. Tačiau ir jis buvo labai susijaudinęs.

Žmonių nervingumas persidavė ir žvėrims. Jie buvo neatidūs, pikti ir užsispyrę. Netgi pats ramiausias liūtas, apsirikęs atsitūpė ne ant savo kėdutės ir ėmė urgzti, kai dresiruotojas liepė jam eiti į savo vietą. Abu tigrai slankiojo aplinkui ir visai neklausė, kas jiems buvo liepiama. Dresiruotojas rėkė ant jų ne dėl to, kad norėjo juos įerzinti, bet dėl to, kad pats buvo susierzinęs. Tigrai purškė, daužė letenomis ir kandžiojo kartį. Liūtai buvo labai neramūs, nors taip aiškiai ir nerodė savo nepasitenkinimo.

— Gerai, gerai! — tarė balsas šalia.

Harka pakėlė akis. Prie jo priėjo programos vadovai Frenkas Elis.

— Galima ir dar gyviau dirbti! — tarė jis.

Dresiruotojas pasikabino bizūną prie diržo ir pasiėmė pistoletą. Driokstelėjo šūvis. Žvėrys nebuvo pratę girdėti šūvius per repeticiją. Jie džiaugėsi galėsią pažaisti ir todėl dabar užpyko, kad žmogus nori sugadinti vienintelį dienos džiaugsmą. Tigras netikėtai puolė dresiruotoją ir trenkė letena per ranką, laikančią pistoletą. Žmogus susvyravo, bet išsilaikė ant kojų ir šovė į žvėries pusę. Tigras sušnirpštė ir pasiruošė gintis.

— Gerai, — tarė Frenkas Elis.

Tigrė suko ratą aplink dresiruotoją, vizgino uodegos galiuką ir taikėsi pulti. Dresiruotojas negalėjo atsigręžti“ jis turėjo saugotis įniršusio tigro.

— Šen žarną su vandeniu! — sušuko Harka programos vadovui. — Reikia tučtuojau uždaryti tigrus, — ir prišoka atidaryti durų į narvą.

— Užsičiaupk, kvailas vaikėze! — sušvokštė Elis.

Dresiruotojas įsikišo pistoletą ir rimbu tvojo tigrui per snukį. Tačiau tas nė kiek neišgąsdino žvėries.

— Išleiskit tigrus! — sušuko dabar pats dresiruotojas.

Nepaisydamas draudimo, Harka atidarė duris. Du liūtai tuoj pat išlėkė iš maniežo. Tigrė kiek pastovėjo, bet paskui ir ji išbėgo su kitais dviem liūtais. Jeigu Harka ir būtų norėjęs ją sulaikyti, būtų negalėjęs, nes visi trys žvėrys kartu išsispraudė pro duris. Dresiruotojas pyškino į orą ir čaižė bizūnu užsispyrusį tigrą, kol pagaliau pavyko ir jį išvaryti lauk.

Berniukas vėl uždarė duris. Dresiruotojas, sunkiai gaudydamas kvapą, trynėsi užgautą ranką.

Elis atsisuko į Harką. Berniukas žinojo, kad dabar gaus barti, o gal susilauks ir sunkesnės bausmės, tačiau be jokios baimės ir atgailos žiūrėjo programos vadovui į akis. Elis šmaukščiojo raitelio bizūnu, kurį visada nešiodavosi su savimi.

— Šiandien vakare po spektaklio prisistatysi pas mane! Bobas per daug tave išpaikino! Tau reikia gerai įkrėsti!

— Šiandien vakare po spektaklio jau niekas jums neprisistatinės, — tyliai tarė Harka ir nuėjo sau.

Programos vadovas nustebęs pasižiūrėjo į berniuką.

— Ką jis čia dabar pasakė? — paklausė jis dresiruotoją, tačiau, nesulaukęs atsakymo, pridūrė: — Reikia manyti, kad šįvakar jūs dirbsite geriau! Jūsų tigrai taip pat užstatyti už skolas, ir, jeigu mes nesurinksime pakankamai pinigų, galėsite sau... na, manau, jūs pats žinote, kada tai bus.

Dresiruotojas atsisėdo ložėje ir palaukė, kol išeis programos vadovas ir darbininkai nuims grotas. Likęs vienas, slapčia surūkė cigaretę ir nuėjo į savo furgoną.

Harka susirado tėvą tarp furgonų, besišnekantį su Dainuojančia Strėle. Jie kalbėjo dakotų kalba, ir iš kelių žodžių berniukas suprato, kad Dainuojanti Strėlė kviečia Matotaupą atsilankyti pas indėnus. Rėksnys Levis išėjęs valandėlei į miestą išgerti degtinės. Jis prašęs Dainuojančią Strėlę neišduoti jo programos vadovui.

— Aš ateisiu, — tarė Matotaupa ir, atsisukęs į Harką, pridūrė: — Ar tu eisi drauge? O gal per daug kris į akis, kai ir tavęs čia nebus?

— Dabar jau nekris į akis.

Indėnų trupė gyveno dviejuose furgonuose, atitvertuose nuo kitų tvora. Arklidžių darbininkai visai nekreipė dėmesio, kur eina abu dakotai ir berniukas. Be to, jie taip drąsiai praėjo pro užtvarą, jog atrodė, kad eina ten kažkieno pasiųsti arba bent jau leidžiami.