Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Ketė ir Duglas tiesiog degė nekantrumu, laukdami vaidinimo. Pagaliau orkestras užgrojo linksmą maršą, ir į maniežą išėjo artistai ir žvėrys. Cirko paradas, grojant trankiai muzikai, padarė Ketei ir Duglui ne mažesnį įspūdį, kaip praėjusį rudenį Harkai, tik jaunąjį dakotą tada ypač domino viena, o Ketės ir Duglo dėmesį dabar patraukė visai kas kita. Jie tiesiog negalėjo akių atplėšti nuo cirko jojikės, kuri, apsivilkusi baltu kostiumėliu, pasipuošusi blizgučiais, su karūnėle ant gelsvų plaukų, šypsojosi, sveikinosi, siuntė žiūrovams bučinius ir, apsiavusi baltais šilko batukais, tripinėjo pirštų galais ant plačios arklio nugaros. Ketė galvojo, kaip ji atrodytų tos mergaitės vietoje, o Duglas vaizdavosi, kaip jis, drąsus raitelis, užšoka šalia mažosios princesės ant arklio. Viršutinėse eilėse jau pasigirdo pirmieji aplodismentai, abu vaikai taip pat ėmė ploti.

— Ne taip garsiai! — pašnibždom perspėjo teta Betė. — Jauna ledi visada turi būti santūri, kad per daug nekristų į akis!

Ketė sutriko, pažadinta iš savo gražių svajonių, bet tuoj pat jos dėmesys nukrypo į kitus numerius, ir ji vėl užmiršo tetą Betę. Pro šalį traukė kupranugariai ir drambliai. Ant pirmojo dramblio sprando priešais jauną varovą su tiurbanu ir lazdele sėdėjo beždžioniukė, aprengta kaip mergaitė — su sijonuku, palaidinuke ir skarele! Ji labai vykusiai mėgdžiojo ką tik matytą cirko jojikę — tripinėjo ant pirštų galų, mojavo, siuntė bučinius. Visi vaikai juokėsi, užkrėsdami savo linksmumu ir suaugusius.

— Žiūrėk! — sušuko Ketė ir, persisvėrusi per barjerą, skiriantį ložes, instinktyviai kumštelėjo Duglo alkūnę, norėdama ne tik žodžiu, bet ir judesiu atkreipti jo dėmesį.

Teta Betė paėmė Ketės ranką ir padėjo ant kelių, kur, jos nuomone, mergaitės ranka ir turi būti.

Bet Duglas jau žinojo, ką jam reikia žiūrėti. Manieže pasirodė keturi nuostabiai gražūs arkliai — du juodžiai ir du širmiai.

— Grynakraujai arabų veislės ristūnai! — sumurmėjo Samiuelis Smitas.

Ant abiejų juodžių sėdėjo berniukai, o ant abiejų širmių— mergaitės. Visi jie vilkėjo anglų raitelių drabužiais. “

— Lordo vaikai, — sušnibždėjo Duglas.

Ketė ir jos mažasis draugas buvo sužavėti. Vaikai, tokie pat, kaip jie, vaikai manieže! Iš susijaudinimo Ketės skruostus išmušė raudonos dėmės.

Jie nė nepastebėjo, kaip tris tuščias vietas ložėje užėmė trys vyrai. Teta Betė viską matė ir liko patenkinta, nes, sprendžiant iš tų vyrų išorės ir elgesio, galima buvo manyti, kad tai gerai išauklėti žmonės.

Publika ėmė ploti, ir teta Betė, pabudusi iš savo svarstymų, vėl pažvelgė į maniežą. Cirko paradas baigėsi, visi artistai išėjo, vidury maniežo liko tik didesnysis iš abiejų „lordo sūnų“ ant trypčiojančio juodžio. Berniukas timptelėjo pavadžius, kažką tyliai šūktelėjo, ir arklys, atsistojęs ant pasturgalinių kojų, ėmė suktis aplink.

— Tas berniukas nuostabus! — sušnibždėjo vienas iš trijų ponų Smitų ložėje. — Iš šitokio galima padaryti gerą artistą. Tik reikia laiko, tai yra pinigų. Šito cirko ištekliai labai riboti ir neatitinka šiandieninių reikalavimų.

— Kodėl jis nenusiima cilindro, dabar jis turėtų pasisveikinti, — tarė antrasis vyriškis.

— Truputį netvirtai jaučiasi ant arklio, abiem rankom laiko pavadžius. Norint padaryti iš berniuko tikrą artistą, reikėtų jį atiduoti į kitas rankas.

— Nemanau. Sėdi ant arklio kaip nulietas. Laikysena gera, ir jokio jaudinimosi. Čia jau režisierius kaltas. Galėtų pamokyti berniuką gerų manierų.

Teta Betė patenkinta klausėsi tų kalbų, tačiau Kete nieko negirdėjo. Ji pati mokėsi jodinėti ir dabar susidomėjusi žiūrėjo, kaip berniukas mikliai valdo piestu stovintį arklį ir publika jam vienam ploja.

Duglas, matydamas berniuko sugebėjimus, davė sau žodį išmokti dar kitokių jojimo numerių.

Pagaliau jaunasis raitelis nuleido arklį ir išjojo iš maniežo.

Darbininkai, lydimi klouno juokų, ištiesė didelį raudoną kilimą. Tuoj subėgo akrobatai, ėmė vartytis pirmyn ir atgal, šokinėti per kits kitą, statyti piramides. Viskas buvo daroma labai greitai — vos tik žiūrovas spėja susigaudyti, žiūrėk, jau rodomas kitas numeris. Pasirodė cirko jojikė, arklių dresiruotojas, ir pagaliau prasidėjo scena su mažąja beždžionėle. Ketė, matydama, ką mokykloje išdarinėja beždžionėlė Dolė, net užsikosėjo, nes garsiai juoktis jai buvo nevalia. Kai pagaliau mokytojas, kurį vaidino Senasis Bobas, nutarė mokinę Dolę griežčiau prigriebti, ji atsitūpė jam už nugaros ant didelės rašomosios lentos ir ėmė mėgdžioti visus jo piktus judesius.

— Žavu, bet visai nepedagogiška, — tarė teta Betė, vos laikydamasi iš juoko.

— Nemanau, kad Ketė galėtų pakartoti šią sceną, — kuo ramiausiu veidu atsakė jai Samiuelis Smitas.

Teta Betė pažvelgė į jį iš šalies. Ką jis norėjo tuo pasakyti?

Pagal programą, kurią buvo įsigijęs ponas Finlis, paskutinis numeris prieš didžiąją pertrauką turėjo būti „Lordo vaikai“. Darbininkai įnešė dekoracijas, vaizduojančias sodą ir pilies fasadą. Žiemą, didžiosios konkurencijos įkarštyje, Senasis Bobas iš savo kišenės užmokėjo už šias dekoracijas. Vaikai vėl pasirodė ant savo juodžių ir širmių. Berniukai nušoko nuo arklių patys, mergaitėms prilaikė balno kilpas darbininkai. Mergaitės nusimetė ilgus raitelių apsiaustėlius ir liko su aukštaauliais batukais, ilgomis, mezginiais papuoštomis kelnaitėmis, liemenėlėmis ir palaidinukėmis— visiškai panašios į Ketę. Duglas įsivaizdavo esąs tas vyresnysis berniukas. Vaikai išėjo į sodą pasivaikščioti, bet štai atbėgo keturi asilai, be balnų, be kamanų, ir, vienai mergaitei pasiūlius, vaikai sėdo ant jų joti.

— Kaip teisingai pastebėta! — atsiduso teta Betė. — Visada mergaitės būna visokių išdaigų pradininkės, o berniukai jas tik palaiko.

Tačiau niekas ložėje neturėjo laiko toliau gilintis į mergaičių psichologiją, nes asilai manieže pradėjo aikštytis: šokinėjo, spardėsi, o vaikai labai laiku atspėdavo kiekvieną jų užmačią ir tvirtai laikėsi ant jų nugarų.

— Labai sumaniai padaryta, kas teisybė, tai teisybė, — vėl tarė vienas iš trijų ponų Smitų ložėje. — Tik dekoracijos turėtų kitaip atrodyti.

Ketė ir Duglas žiūrėjo net išsižioję. Manieže viskas ėjo labai sklandžiai. Senasis Bobas vaidino išsigandusį tėvą, atbėgo arklininkai, asilai juos partrenkė žemėn, visi keturi lordo vaikai juokėsi, paskui užsėdo atbuli ant asilų ir kuo ramiausiai išjojo. Atsakydami į žiūrovų plojimus, vaikai vėl pasirodė, bet jau vėl ant arklių, ant juodžių ir širmių, kurie dabar buvo be balnų. Didesnysis berniukas pastatė arklį piestu ir laikėsi ant jo be balno, tik suspaudęs šlaunimis šonus.

— Puikiai! — garsiai tarė Samiuelis Smitas.

Tačiau cilindro berniukas ir dabar nenusiėmė.

— Viskas tik paviršutiniškai išmokta, — sušnibždėjo teta Betė. — Apie tikrai gerą išauklėjimą negali būti nė kalbos— iš kurgi jie gaus jį, tie nelaimingi cirko vaikai!

Iš viso sakinio Ketė išgirdo tik du žodžius: „nelaimingi“ ir „vaikai“. Kodėl gi tie vaikai, kuriems štai dabar vėl visi audringai ploja, nelaimingi? Įdomu, kaip jie gyvena? Ką veikia, kai išeina iš maniežo ir dingsta žiūrovams iš akių? Kaip jie išmoko išdarinėti šitokius dalykus?

— Tėte, — tarė Duglas savo tėvui, kresnajam ponui Finliui. — Aš norėčiau su tuo berniuku susipažinti. Galima?

— Jokiu būdu, vaikuti. Tie visi artistai ir mes — tai du skirtingi pasauliai. Nors berniukas ir vaidina lordą, bet iš tikrųjų jis toks nėra.