Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Pagaliau kaubojai išjojo iš maniežo, publika pakilo ir plūstelėjo prie išėjimo.

Penketas žiūrovų, sėdinčių ložėje, neskubėjo, palaukė, kol žmonės išeis, ir kai cirke užgeso šviesos, jie taip pat pakilo iš savo vietų. Po šitiekos žmonių, muzikos, triukšmo tamsi, tuščia ir tyli palapinė atrodė kažkaip keistai. Darbininkai šlavė manieže nešvarumus ir kartu su pjuvenomis sėmė juos kastuvais.

Lauke stoviniavo žmonių būreliai. Vyrai dar taikėsi užsukti į kokią užeigą išgerti degtinės. Moterys varė juos namo. Vaikai buvo pavargę. Kai kurie mažesnieji verkė.

Staiga kilo triukšmas. Visi sukluso. Kažkieno išsigandęs balsas šaukėsi policijos. Žmonės tuoj pat subėgo į įvykio vietą.

— Reikia ir man pažiūrėti! — tarė Džimas ir dingo minioje.

Abu dakotai, dailininkas ir Ilgoji Ietis liko laukti prie įėjimo į cirką. Nė vienas iš jų nežinojo, kas ten atsitiko.

Netrukus grįžo Džimas ir pranešė:

— Išplėšta kasa! Tai bent pokštas, gerbiamieji, nuostabus ir nepakartojamas pokštas — kasoje neliko nė cento! Tai tikra šio vakaro sensacija!

— O kur kasininkė? — pasiteiravo dailininkas.

— Dingo! O kaip tu manei? Tikriausiai paaiškėjo, kad ji ne moteris, o toli skrajojantis paukštis.

— Vadinasi, ji nenužudyta?

— Ne, kur ten! Ne kiekvieną kartą taip jau blogai viskas baigiasi. Būna ir kitokių atvejų. Na ir geras buvo laimikis, nieko nepapakysi. Po numerio su plėšriaisiais žvėrimis ji išpardavė bilietus keturiems vakariniams ir dviem dieniniams spektakliams. Mat žmonės lauke girdėjo žvėrių riaumojimą ir norėjo kitą dieną pamatyti sensaciją.

— Ir visos pajamos už keturias dienas dingo?

— Taip, visi pinigai.

— Tai negi ta moteris viena buvo kasoje ir niekas jos nesaugojo?

— Žinoma, saugojo! Kur nesaugos šitokiame mieste, kaip šis! Bet sargybiniai daugiau žiūrėjo, kad kas neužpultų iš lauko pusės. O kas gali pagalvoti, jeigu kasininkė kur išeina? Mikliai ji apšvarino kasą. Gal ir sargybiniai prie to prisidėjo.

— Už ką dabar cirkas šers gyvulius, kuo mokės žmonėms, kaip atsiskaitys už vietą? Nebent jie turi kokių santaupų banke?

— O kas man darbo. Geriau einam į viešbutį.

Ir jie patraukei namo. Pagrindinėje miesto gatvėje zujo daug žmonių, triukšmas buvo kone didesnis negu dieną, dauguma krautuvių dar buvo atidarytos.

Kai Harka su tėvu vėl atsidūrė mažame viešbučio kambarėlyje ir išsitiesė ant vilnonės antklodės, jam tiesiog svaigo galva, bet jis pasistengė greit užmigti, nes rytojaus dieną buvo numatęs daug ką nuveikti: visų pirma nueiti pasižiūrėti tigrų, paskui išsiaiškinti, sugrįš indėnai, ar ne. Dėl kasos apiplėšimo jis taip pat Turėjo kai kurių minčių, tačiau apie tai nekalbėjo net su tėvu.

Naktį berniukas blogai miegojo, bet ne todėl, kad diena buvo tokia įtempta, — jį slėgė neįprastas kambario oras. Visame mieste oras jam atrodė pašvinkęs, o kambaryje ypač buvo trošku.

Dar prieš rytą jį pažadino triukšmas. Į gretimo kambario duris, kur miegojo dailininkas ir Ilgoji Ietis, kažkas smarkiai beldėsi, buvo girdėti piktas, pavargęs dailininko balsas ir šiurkštūs kitų dviejų žmonių balsai. Po kurio laiko balsai aprimo ir koridoriumi nutolo sunkūs dviejų žmonių žingsniai. Ir kaip tie baltieji nemoka tyliai vaikščioti!

Netrukus pas dakotus atėjo dailininkas ir Ilgoji Ietis. Dailininkas buvo tikras, kad indėnai girdėjo triukšmą jų kambaryje, ir tuoj pat ėmė pasakoti, kas atsitiko.

— Buvo policija. Žmonės matė, kaip Džimas sėdėjo mūsų ložėje su ta šviesiaplauke kasininke, ir policijai kilo įtarimas, ar tik ir jis nebus prisidėjęs prie apiplėšimo. Policija teiravosi, ką aš žinau apie Džimą. Nieko daug negalėjau jai papasakoti, pasakiau tik, kad apskritai jis mėgsta iškrėsti kokią šunybę ir susikombinuoti vieną kitą dolerį, bet šiaip jis mums gana daug padėjo, kai bedančio Beno namuose buvome patekę į bėdą. Tarp kitko, kaip sužinojau iš policijos, viename šio miesto privačiame banke jis turi stambią sumą pinigų. Todėl, manau, policija liausis jį įtarinėjusi.

— Ar Džimas dabar yra viešbutyje?

— Girdėjau, jis sėdi restorane ir visus girdo. Šeimininkas patenkintas, juk sąskaita auga.

Dailininkas ironiškai nusišypsojo, nes žinojo, kad sąskaitą turės apmokėti jis, o ne Džimas.

Apie miegą nebuvo jau ko ir galvoti. Ilgoji Ietis ir abu dakotai užsakė į kambarį sočius pusryčius: buljono ir keptos mėsos. Kiti baltųjų valgiai jiems nepatiko. Tokių pusryčių indėnams užtekdavo visai dienai. Dailininkas nenorėjo valgyti. Jis nekaip jautėsi ir nutarė geriau pagulėti. Ilgoji Ietis susirūpino ir norėjo likti drauge. Bet dailininkas įkalbėjo jį nueiti su Harka pasižiūrėti žvėrių. Kambary pažadėjo likti Matotaupa. Harka nenorėjo tikėti, kad dabar jie ten pateks, bet Ilgoji Ietis pasakė:

— Nebijok, įeisim, jiems dabar su pinigais striuka.

Šejenas neklydo. Jie davė žvėrių prižiūrėtojui arbatpinigių, ir tas be didelių kalbų juos įleido. Be to, jis iš karto pažino Harką. Iš pat ankstaus ryto cirke jau virė darbas: buvo valomos arklidės, žvėrių narvai. Plėšriųjų žvėrių narvus valė pro grotus siauromis ilgakotėmis šluotomis. Kadangi narvus nuolat reikėjo vežioti, jie buvo maži, keturi liūtai gulėjo susispaudę greta viens kito, šalimais buvo uždaryti abu tigrai. Bėgioti žvėrims nebuvo kur, todėl visi gulėjo ir žiūrėje didelėmis gintarinėmis akimis pro grotų virbus.

Ilgoji Ietis nuėjo į arklides pasižiūrėti Bizonų Bilio širmio.

Harka sustojo prie lyno, ištempto netoli narvo, kad žiūrovai per arti neprieitų prie žvėrių, ir užsižiūrėjo į tigrę, pamažu judinančią aštrius nagus. Pajutusi Harkos žvilgsnį, tigrė pakėlė į jį savo stiklines akis.

Berniukas taip buvo paskendęs mintyse, kad nė nepastebėjo, kaip prie jo priėjo du vyrai. Tigrės žvilgsnis persimainė, ūsų galiukai ėmė drebėti. Harka atsigręžė. Šalia stovėjo Ilgoji Ietis ir žvėrių dresiruotojas, užsimetęs ant pečių chalatą.

— Gal sutiktum dirbti pas mus? — paklausė dresiruotojas. — Direktorius ir programos vadovas sumanė paruošti su tavim įdomų numerį. Tavo tėvas galėtų pareikalauti gero atlyginimo, jeigu praėjusį vakarą mūsų nebūtų apiplėšę. Ponas direktorius tiesiog įmanytų pasidaryti sau galą, programos vadovas raunasi plaukus. Tai prakeikti plėšikai! Dirbi žmogus, pluši, o kas nors ima ir dingsti su visais pinigais!

Dabar, rytą, dresiruotojas buvo be grimo. Harka pažvelgė į liesas rankas, į pelenų spalvos veidą ir pastebėjo, kaip virpa jo blakstienos.

— Kodėl tu taip erzini žvėris? — paklausė berniukas. — Jie būtų klusnesni ir daugiau išmoktų, jeigu tu švelniau su jais elgtumeis.

— Matai, kaip tu teisingai pastebėjai. Aš turiu kiekvieną vakarą erzinti žvėris, kad publika paskui nesiskųstų, jog neįdomi buvo programa. Vieną kartą tas geruoju nesibaigs, aš žinau. Bet kas iš to. Aš pripratau gauti gerą atlyginimą. Gal nori pasižiūrėti repeticijos? Aš kaip tik dabar ten einu.

Harka linktelėjo galvą.

Darbininkai jau statė taką žvėrims išleisti. Žvėrys nerimavo, nes žinojo, kas dabar jų laukia. Dresiruotojas nusivedė Harką ir Ilgąją Ietį į palapinę, kur jau stovėjo didžiulės grotos. Kaip jie čia greitai dirba!

Dresiruotojas nusimetė chalatą ir su paprastomis kelnėmis ir triko marškiniais atsistojo prie tako vartelių, vedančių į maniežą.

— Eikš! — tarė jis berniukui. — Nebijok, nieko jau neatsitiks!

Dresiruotojas laikė rankoje tik botagą, neturėjo nei pistoleto, nei karties. Jis atidarė nedidelius vartelius ir įėjo į vidų.