Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Bet ne. Harka padarė visai ką kita. Jis apsisuko ant strakinėjančio asilo, atsisėdo taip, kaip pirma sėdėjo klounas, ir pačiupo asilo uodegą. Asilas kaipmat nurimo. Harka spustelėjo jį šlaunimis, ir dabar tas nesutramdomas gyvulys ramiai kaip avelė ėmė bėgti ratu.

Apibėgo vieną ratą, antrą, trečią. Ėjo į pabaigą trečia minutė, o Harka dar tebesėdėjo ant asilo.

Užgniaužę kvapą, išsižioję, žiūrovai laukė, kas toliau bus. Štai baigėsi trys minutės, ir cirko palapinėje sugriaudėjo ovacijos. Žmonės rėkė, plojo, trypė kojomis.

Harka nušoko nuo asilo, patapšnojo jam kaklą, nuėjo prie programos vadovo, pasiėmė dešimt dolerių ir sugrįžo į ložę. Čia jis apsirengė ir, lyg niekur nieko, atsisėdo į savo vietą.

Matotaupa šypsojosi, dailininkas ir Ilgoji Ietis gyrė Harką, tik Džimas keikėsi:

— Po velnių! Gudrus vaikėzas. Kaip man neatėjo į galvą, kad šitokiu būdu galima sutramdyti asilą!

Prasidėjo pertrauka. Dalis publikos nugužėjo žiūrėti žvėrių. Džimas su auksaplauke kasininke išėjo. Ložėje liko dailininkas, Ilgoji Ietis ir abu dakotai. Geltonoji Barzda vis šypsojosi, prisiminęs, kaip Harka sutramdė asilą.

Po kelių minučių prie ložės priėjo frakuotas arklių dresiruotojas, vadovavęs atliekant numerį su asilu, prisistatė dailininkui ir labai mandagiai paklausė, gal kartais Harka žinojo tą triuką, gal jis jau anksčiau yra pasirodęs cirke. Geltonoji Barzda šypsodamasis paaiškino, kad Harka išvis pirmą kartą mato cirko vaidinimą.

— Bet juk tai negirdėtas daiktas, neįtikėtina, sere, tai talentas, toks gimsta vieną kartą per šimtą metų! O kokiai genčiai priklauso berniukas ir kas yra jo globėjas?

— Jis — dakotas, pone, o čia štai sėdi jo tėvas!

Žmogus su fraku žiūrėjo į Matotaupą, lyg jis būtų koks aikštingas arklys, ant kurio netrukus reikės sėsti.

— Aš turiu didelį prašymą! Ar nesutiktumėt mums padėti? — kreipėsi jis į dailininką.

— Nežinau, kuo galėčiau jums būti naudingas!

— Mes atsidūrėm baisiai keblioj padėty! Apsiskelbėm, kad pasirodys indėnų trupė, bet jų nėra, jie mus apmovė — ėmė ir pasiliko tame mieste, kur prieš tai gastroliavome. Galimas daiktas, juos paviliojo koks mūsų konkurentas. Ir kas tų žmonių nesąžiningumas! Štai dabar baigsis pertrauka, ir mes negalėsim parodyti žadėto numerio. Tai skandalas! Mes žuvę! Žiūrovai taip pasipiktins, kad sulaužys suolus, sudraskys palapinę, išplėš kasą— sunku ir įsivaizduoti, kas iš to gali išeiti. Suprantate, mes turim žūt būt parodyti numerį su indėnais ir kaubojais. Su kaubojais ne bėda, jų yra čia į valias, bet va indėnų, kurie ką nors sugebėtų, sunku rasti, baisiai sunku!

— Taip tai taip, bet kuo mes čia dėti?

— Matote, berniukas — pasiutusiai geras jojikas, žinoma, tėvas taip pat ne blogesnis, tuo aš neabejoju. Manau, kad jie moka ir šaudyti, ir lasą mėtyti. Mes galėtume prieš tai dar truputį parepetuoti, gal ir tas ponas šalia jūsų sutiktų dalyvauti. Gerbiamieji, supraskite mane teisingai — mes atsidūrėm beviltiškoj padėty. Jeigu tie žmonės sugriaus palapinę, mes žlugę, ir dar tokiu laiku, kai čia pat žiema. Tik jūs galite mums padėti. Jūs džentelmenai, aš žinau, jūs sėdite ložėje, patikėkite, aš anaiptol nelyginu jūsų su artistais! Jūs pasirodytumėt tik savo malonumui, pramogos dėlei, aš taip ir praneščiau. Taigi prašau jus, maldauju... Žinoma, už tai jūs negausit jokio atlyginimo, juk jūs ne artistai, aš tik įteiksiu dovanėlę berniukui. Publika jau pamilo jį ir labai apsidžiaugs, jeigu aš paskelbsiu, kad sekančiame numeryje dalyvaus ir jis!

Ilgoji Ietis išvertė dresiruotojo pasiūlymą Matotaupai ir Harkai.

— Sere, aš ant kelių maldauju jus, prikalbėkite savo raudonodžius draugus.

Ilgoji Ietis šypsojosi, ir iš tos šypsenos buvo matyti, kad jis linkęs patenkinti dresiruotojo prašymą. Matotaupos veidas tebebuvo sustingęs.

— Kaip tu manai, Matotaupa? — tiesiai paklausė jį Ilgoji Ietis. — Galėtumėm parodyti žmonėms, ką mokame — trys čia esantys kaubojai ir mes trys. Tai bent būtų numeris!

Matotaupa sučiaupė lūpas.

— Ar galiu aš kai ko paklausti baltąjį?

— Kodėl gi ne!

— Kodėl jūs visam miestui apskelbėt tą numerį, nors žinojote, kad indėnų nebėra jūsų cirke?

Žmogus su fraku kiek sutriko.

— Dakotų vade, tai biznis. Biznis privertė tai daryti. Štai kas! Šitas numeris buvo išspausdintas plakatuose, plakatus aš turėjau išplatinti, o paskui garsiai apreikšti tai, kas juose parašyta. Be to, indėnų trupės vadovas išvažiavo pas pabėgėlius. Galbūt man ir pavyks juos parsivežti! Tikiuosi, kad pavyks. Rytoj jie jau bus čia! Svarbu tik šiandien kaip nors išsiversti!

— Tegul baltasis žmogus pakeičia eilės tvarką — pirma išleidžia liūtus ir tigrus, paskui žmogų ant lyno ir paskiausia kaubojus...

— Ir jūs su jais, vade?

— Mes dar pagalvosime.

Šie Matotaupos žodžiai nuskambėjo labai netvirtai. Jis mielai būtų pasakęs „ne“, tik nenorėjo užgauti Ilgosios Ieties.

— Aš turiu vilties! — sušuko žmogus su fraku. — Mūsų indėnų ir kaubojų trupei vadovauja šaunus pėdsekys ir kaubojus. Jeigu tik jis sugrįš prieš baigiantis vaidinimui, aš atsiųsiu jį čia! Jam jūs negalėsit atsispirti.

— Kuo jis vardu?

— Bizonų Bilis.

Ilgoji Ietis gūžtelėjo pečiais. Tokio vardo jis nebuvo girdėjęs. Greičiausiai tai ne tas Bilis, kur sakėsi laimėjęs dvidešimt keturias kovas gaidžio svoryje. Žmonių, vardu Bilis, yra kaip smėlio pajūry.

Pertrauka ėjo į pabaigą. Cirko kasa jos metu buvo atidaryta, todėl kasos vežimėlyje sėdėjo storoji blondinė.

Džimas grįžo į ložę visas švytintis. Kas jį taip gerai nuteikė, nepasakojo, o kiti jo ir neklausinėjo. Tačiau Ilgoji Ietis užsiminė apie pokalbį su arklių dresiruotoju. Džimas pliaukštelėjo sau per šlaunis.

— Sakai, Bizonų Bilis! Nuostabu! Tai bent naujiena! Pažįstu jį! Vasarą mačiau prie matavimo darbų. Puikus vyrukas, su ateitim! Dar labai jaunas, bet iš jo bus žmogus. Įdomu, ar pavyks jam privilioti į cirką indėnus. Girdėjau, jie streikuoja, reikalauja už pasirodymus cirke pinigų.

— Kaip galima nemokėti žmonėms pinigų, — pasipiktino dailininkas.

— Pinigai yra pinigai. Atskaičiuoja už maistą, už nakvynę furgone, už gerus drabužius, su kuriais jie pasirodo arenoje, ne kažin kas ir belieka. Na, bet jie grįš. Bizonų Bilis moka su indėnais apsieiti.

Matotaupa paprašė Ilgąją Ietį išversti Džimo žodžius, nes abejojo, ar Džimas sugebės dakotų kalba pasakyti tai, ką jis kalbėjo angliškai. Ilgoji Ietis išvertė viską žodis žodin.

— Mes neisim šiandien į maniežą. Aš pasakiau, hau! — ryžtingai tarė Matotaupa.

Užgrojo orkestras, aplink areną buvo pastatytos aukštos grotos, kad plėšrūs žvėrys neužpultų publikos. Didžiulės laukinės katės suėjo į maniežą ir sutūpė ant sustatytų joms kėdučių. Tai buvo mišri žvėrių grupė: keturi liūtai ir du karališkieji tigrai, todėl dresiruotojui buvo labai sunku juos suvaldyti. Tačiau, stengdamasis įaudrinti žiūrovus, jis dar erzino žvėris: šūkavo ir pliauškino odiniu bizūnu. Kai tik prieidavo arčiau, žvėrys riaumojo ir švaistėsi letenomis. Dresiruotojas rankose turėjo ilgą kartį; jis atkišdavo ją žvėrims, ir tie daužė ją letenomis. Kartyje jau buvo matyti nagų ir dantų žymės.

— Belai! Belai!

— Brr-rrr!

— Tigrą! Tigrą! Tigrą!

Tigrė išsišiepė ir parodė aštrius dantis. Ji neriaumojo, tik piktai urzgė, daužė letena ir kandžiojo kartį.