Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Ir pinigus! — nesivaržydamas pridūrė Džimas.

— Tai gal sutiktum, kad mes tau užmokėtumėm už tuos daiktus? — paklausė dailininkas Džimą.

— Kodėl ne. Jeigu jūs taip norite, prašom.

Džimas patenkintas susiglemžė didelę sumą.

Harka nustebo, ir Rudasis Džimas iškart smuktelėjo jo akyse. Buvo aišku, kad jis tiek nesumokėjo indėnams, kiek dabar paėmė iš dailininko.

— Na, o ką manote toliau daryti? — pasiteiravo Džimas ir prisipylė dar vieną kaušą degtinės.

— Norėtume per žiemą susipažinti su kokiu baltųjų miestu, — atvirai išdrožė Matotaupa ir pažvelgė į dailininką.

— Žiūrėk tu man, kokie planai! — tučtuojau įsiterpė Džimas, bet dailininkas jį nutraukė:

— Tai toks reikalas, kurį Matotaupa norėtų su manim aptarti! Aš kviečiu tave, vade, — tarė jis, pasisukęs į dakotą. — Vis tiek žiemai turėsiu grįžti į miestą. Ketiname rytoj rytą išjoti. Čia mes jau neturime ko veikti. Iš tikrųjų jau neturime ko veikti šiame plėšikų urve! Leisimės žemyn palei upę iki Misūrio. Ten miestai dygsta kaip grybai po lietaus, ir, ten yra užtektinai tipų, kurie mane domina. Jeigu tu sutiktum joti su manim, būtų labai malonu.

— Rytą anksti mes jau būsime pasiruošę.

— Tai kaip tik sutampa su mano planais, — akiplėšiškai tarė Džimas. — Ar jūs neprieštarausit, jeigu aš palydėsiu jus iki Misūrio. Joti vienam — menkas džiaugsmas. Man būtų labai malonu keliauti jūsų draugijoj. Suprantama, jeigu ištiktų kelyje kokia bėda, aš visada jums padėsiu.

Dailininkas mielai būtų atsisakęs jo draugystės, bet toks kategoriškas Rudojo Džimo pasisiūlymas palenkė ir jo ryžtą.

— Jeigu jau taip norite su mumis joti, prašom.

— Tai sutarta. Rytoj anksti rytą!

TARP DVIEJŲ PASAULIŲ

Miestas prie Misūrio, įkurtas prieš aštuonerius metus, vis dar buvo panašus į didžiulę, nuolat augančią persikėlėlių stovyklą. Viskas čia buvo padaryta be jokio plano, kaip iš žemės išdygę, bet jau turėjo savo paskirtį: kone per naktį atsiradę vienaaukščiai namai ir barakai, skerdykla, javų sandėliai paupy, vandentiekis, viešbučiai ir smuklės. Kaukė laivų sirenos, prieplaukose girgždėjo baržos, bliovė galvijai, varomi į skerdyklą. Gatvėse knibždėjo žmonės, kirpėjai siūlė savo paslaugūs, didelės ir mažos krautuvės viliojo pirkti, mainyti. Skambėjo visokiausios kalbos: anglų, prancūzų, italų, vokiečių, taip pat pasienio šnekta — europiečių kalbų ir indėnų dialektų mišinys. Nešvariomis gatvėmis slankiojo daug baltųjų, nemažai juodukų ir vienas kitas raudonodis. Prekeiviai garsiai šūkavo, girdami savo prekes. Skerdykloje, javų sandėliuose ir malūnuose prie uosto aikštės, viešbučiuose ir užeigose, krautuvėse ir smuklėse, bankuose ir pinigų keitimo kontorose dirbo tūkstančiai žmonių. Visi jie skubėjo— stengėsi kuo greičiau išbristi iš skurdo ir praturtėti. Nebuvo kada net pažvelgti į kits kitą.

Bet staiga pagrindinėje miesto gatvėje viskas pasikeitė. Visad skubantys žmonės sustojo, ištiesė kaklus, vaikai tampė motinas už skvernų, kad tos paimtų juos ant rankų ir jie galėtų toliau matyti. Viešbučių gyventojai, krautuvių lankytojai išėjo pro duris ir suklusę žvelgė į vieną pusę. Netrukus prasidėjo kamšalynė, žmonės spaudėsi, grumdėsi, tik vidury gatvės palikdami siaurą taką.

Tolumoj garsiai sugaudė trimitas, o jam nutilus, pasigirdo žmogaus balsas, tik iš tolo dar sunku buvo suprasti atskirus žodžius. Bet štai jis priartėjo, ir visi aiškiai išgirdo:

— Didysis, visame pasaulyje garsus nepakartojamas cirkas, pagerbdamas žymų Misūrio pakrantės miestą Omahą, atvežė čionai nematytą, nepakartojamą, nepralenkiamą programą! Tuoj pat pasistatys jis savo milžinišką palapinę, ir šį vakarą įvyks iškilmingas spektaklis — pirmasis, vienintelis ir nepakartojamas vaidinimas šiame mieste! Didžiausias Naujojo pasaulio cirkas parodys stulbinančių dalykų! Bus galima pamatyti liūtų, tigrų, lokių, dramblių, beždžionių, krokodilų, raganosių, ruonių! Moters galva liūto nasruose, tigras ant arklio, beždžionė su nėrinių suknele, gros dramblys, sviediniu žais ruonis! Kaubojai ir indėnai rodys neregėtus šaudymo, jodinėjimo ir peilių mėtymo triukus! Bus parodytas garsusis pašto karietos užpuolimas. Drąsių vyrų laukia didysis prizas: kas iš žiūrovų sugebės išsilaikyti ant paties pasiučiausio laukinio asilo, gaus dešimt dolerių! Dešimt dolerių į rankas! Cirko jojikės šoks ant arklių, nutrūktgalviški numeriai ant lyno, be tinklo! Trapecija, akrobatika ant žemės! Klounai, klounai! Jūs sprogsite iš juoko!

Ponios ir ponai! Šitokių dalykų jūs dar niekada nesate matę ir niekada nematysite! Nepraleiskite vienintelės progos! Šiandien cirkas, šiandien ir niekados daugiau! Žemiausios kainos! Skubėkite įsigyti bilietus išankstinėse kasose! Šimtai, tūkstančiai žmonių jau apgulė mūsų kasas! Paskubėkite, paskubėkite, nepraleiskite progos pamatyti nepakartojamą sensaciją!

Ir vėl nuskambėjo trimitai.

Eisenos priekyje žingsniavo drambliai, skirdami į šalis žmones. Ant plačių dramblių nugarų sėdėjo jaunuoliai, apsimuturiavę galvas tiurbanais, su smailomis lazdelėmis rankoje. Paskui juos ėjo žvilgantys, išsišėrę arkliai blizgančiais pakinktais, ant vieno iš jų sėdėjo mergaitė, apsirengusi baleto kostiumėliu. Du klounai, susėdę ant vieno asilo, linksmino žmones savo pokštais. Iš tolo, nuo didžiausios palapinės, jau sklido liūtų ir tigrų riaumojimas, lokių urzgimas, o pro šalį slinko narvas su krokodilais. Iš paskos žengė kupranugariai ir poniai, važiavo ekipažas su artistais, o pačiame gale jojo kaubojai su sidabrinėmis sagtimis ir dideliais pentinais, su šautuvais rankoje. Klounai žarstė į džiūgaujančią minią saldumynus, ir vaikai pešėsi, negalėdami jų pasidalyti.

Vakarinio spektaklio pasisekimas buvo jau užtikrintas. Stora auksaplaukė dama prie kasos vežimėlio pardavinėjo bilietus iš anksto trims vakariniams ir dviem dieniniams spektakliams.

Pirmoje eilėje, išsirikiavusioje pagrindinėje gatvėje, stovėjo penki žmonės, matyt, kažkuo susiję tarpusavyje, — du baltieji ir trys indėnai. Vienas baltasis, apsirengęs odiniais kaubojaus drabužiais, didelis, prakaulis, rusvais plaukais, išgirdęs, kad vakare žadama rodyti pašto karietos užpuolimą, ciniškai nusijuokė ir sumurmėjo sau panosėje:

— Įdomu, kaip ponas cirko direktorius visa tai įsivaizduoja. — Paskui kreipėsi į augalotą indėnų berniuką, stovintį šalia ir tyliai stebintį tą margą cirko eiseną: — O tą užsispyrusį asilą galėtum tu prajodinėti, Harka. Kertu lažybų, jau pirmą vakarą tu užsidirbsi dešimt dolerių!

— Ar eisim į tą vaidinimą? — paklausė antras baltasis, apsirengęs gerais, praktiškais, bet per daug nekrentančiais į akis drabužiais, kaip žmogus, susiruošęs raitas leistis į tolimą kelionę. — Sprendžiant iš šios eisenos, ten iš tikrųjų bus ko pažiūrėti. Ar norėtum, Harka, nueiti į cirką?

— Taip, — atsakė berniukas.

— Puiku, tai aš paimsiu penkis bilietus! — sušuko Džimas ir, pamatęs, kad dailininkas siekia piniginės, pridūrė: — Paskui atsiskaitysim!

“Buvo dar tik geri priešpiečiai. Džimas nuskubėjo prie cirko kasos, o Geltonoji Barzda ir Ilgoji Ietis nuėjo į viešbutį, kur visi buvo apsistoję. Dailininkas norėjo pailsėti ir pagalvoti apie paveikslą, kurio apmatai jau sukosi galvoje. Harka ir Matotaupa pamažu nužingsniavo prie didžiosios aikštės pasižiūrėti, kaip statoma cirko palapinė. Gerai ištreniruoti žmonės stebėtinai greitai pastatė aukštus stiebus ir ištiesė milžinišką audeklą. Šitokio sugebėjimo iš baltųjų dakotai nesitikėjo. Nepraėjo nė dvi valandos, ir palapinė buvo gatava, ložės aplink areną išklotos skaisčiai raudona medžiaga, sustatytos aukštyn kylančios lentinių suolų eilės.