Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Ilgoji Ietis išvertė Harkai klouno žodžius.

Publika šaukė klounui, kad jam reikia apsisukti.

— Kaip? — klausinėjo šis, prisidėjęs ranką prie ausies, lyg neprigirdėdamas.

— Apsisukti reikia! — choru rėkė visas cirkas.

— A, apsisukti! — klounas dėkodamas ėmė linkčioti. — Ačiū, ačiū! Vadinasi, apsisukti! Tuoj pamėginsim. Palauk, sustok, gerasis asilėli!

Tačiau asilas nestojo, ėjo sau toliau ratu, praėjo ir pro ložę, kur sėdėjo Harka, visai pro pat šalį.

Klounas linkčiojo galvą, publika kikeno.

— Apsisukti? — vėl pakartojo juokdarys. — Na tai apsisuksim — Jis užvertė kojas, atsigulė nugara ant asilo, galva siekdamas jo kaklą, bet uodegos nepaleido. Paskui vėl turstelėjo atgal. — Neišeina! Ką gi daryti?

— Apsisukti reikia! — griaudėjo publika.

— Taip, taip, apsisukti! — Klounas palenkė galvą, lyg taikydamasis verstis kūlio per asilo užpakalį, bet nusirito žemėn ir pargriuvo į smėlį ir pjuvenas. Ten jis ir liko sėdėti išsižiojęs. Asilas sustojo, ištiesė kaklą ir subliuvo: “I-a-a-a!“

— Sėsk kaip reikiant ant asilo, — šaukė įsilinksminusi publika. — Ar dabar matai, kur jo galva?

Klounas atsikėlė, įsibėgėjo ir mikliai kaip tikras kaubojus užšoko ant asilo. Bet asilas atsistojo piestu, ir juokingai apsirengęs raitelis vėl šleptelėjo į smėlį.

— O kad tave kur! Tai prakeiktas gyvulys! Na, palauk tu man!

Tris kartus bandė jis užšokti ant asilo, bet vis nesėkmingai.

Pagaliau nusisuko nuo pilkio, su panieka mostelėjo ranka ir tarė:

— Man jau gana, mielasis, aš nebenoriu! Išdarinėk tokius pokštus su kuo kitu!

Sulig tais žodžiais klounas išėjo iš maniežo, paskui dar atsigręžė, pabaksnojo pirštu sau į kaktą, parodė į asilą, tuo norėdamas pasakyti, kad kvailas ne jis, o asilas.

Vos tik klounas pradingo, į maniežą vėl išėjo arklių dresiruotojas, vilkintis elegantišku fraku, su ilgu botagu rankoje.

— Gerbiamos ponios ir ponai! Čia jūs matote pasiučiausią laukinį asilą pasaulyje.

Nesiliaujantis juokas nutraukė jo žodžius. Dresiruotojas valandėlę palaukė.

— Gerbiamos ponios ir ponai! Direkcija laikosi duoto žodžio! Kas tris minutes išsilaikys ant šito asilo, gaus dešimt dolerių.

Dabar kilo toks riksmas, šauksmas, kad net visa cirko palapinė drebėjo.

— Ant šito švelnaus asilėlio! Ant jo ne tik joti, bet ir miegoti galima! Ant šitokio asilo! Žmogau, jūs subankrutuosit! Ant jo pajos bet kas! Leiskite pirma damoms!

Žmogus su fraku vėl palaukė ir, kai triukšmas aptilo, tarė:

— Taigi prašom! Bet įspėju: mes už pasekmes neatsakome!

Kilo sujudimas, pažįstami, draugai, šeimos nariai tarėsi, ką visa tai galėtų reikšti. Pagaliau iš paskutiniųjų eilių pasigirdo kažkokio vaikinuko balsas:

— Kad nereikėtų daug gaišti laiko, aš pradėsiu. Tik prašom iš anksto paruošti dešimt dolerių. Po trijų minučių aš juos pasiimsiu!

— Labai prašom, gerbiamasis pone! Štai pažiūrėkit patys!

Dresiruotojas paprašė jaunąjį drąsuolį prieiti arčiau, atskaičiavo jo akyse dešimt dolerių ir padavė juos programos vadovui, stovinčiam prie įėjimo į maniežą.

— Galime pradėti!

Vaikinukas priėjo prie asilo, kuris neturėjo nei apynasrio, nei balno, ir akies mirksniu užšoko ant jo. Valandėlę asilas stovėjo kaip įbestas, bet paskui sprygtelėjo aukštyn, krito ant žemės ir ėmė voliotis smėlyje. Raitelis išsitiesė šalia. Cirkas sugriaudėjo nuo juoko.

Tyliai keiksnodamas, vaikinukas atsikėlė ir movė šalin.

Tuo metu atsirado daugiau norinčių laimėti dešimt dolerių. Jų susidarė visa eilė. Užsėdo antras. Asilas aplėkė šuoliais aplink maniežą ir lygiai taip pat gražiai, kaip ir pirma, nutrenkė raitelį į smėlį. Žiūrovai nesitvėrė džiaugsmu.

Harka, Matotaupa, Džimas, Ilgoji Ietis ir dailininkas susidomėję stebėjo atrakcioną. Jie visi mokėjo joti ir visi, išskyrus dailininką, buvo geri raiteliai. Indėnams ne kartą teko sėdėti ant neprajodinėto mustango, o Rudasis Džimas vieną sykį laimėjo jojimo ant laukinių galvijų varžybas.

Bet tai, kas dabar dėjosi čia, jiems buvo pirmiena, Žiūrėdami į asilą, jie netikėjo savo akimis — tai ne asilas, o gyvatė ir tigras kartu. Jis spardėsi, stojo piestu, voliojosi, rodos, net mokėjo savotiškai persiversti ore, ir tai visai išmušdavo raitelį iš vėžių. Nepraėjo nė dvidešimt minučių, ir jis numetė dar dešimt jojikų.

Publika įsiaudrino. Vieni ėjo lažybų, kiti, išsigandę pavojingo gyvulio, atsisakė bandyti savo laimę. Du raitelius asilas sukandžiojo, ir jie buvo nešte išnešti iš maniežo.

Kai ir penkioliktas drąsuolis nieko nepešęs nusliūkino į savo vietą, asilą išvedė ir jo vieton atvedė kitą, dar nepavargusį.

— Čia kažkas ne taip! Tie asilai išdresiruoti, — tarė sau Džimas. — Normalus gyvulys negali taip elgtis, toks gudrus gali būti tik žmogus. Bet palaukit, vis dėlto aš paimsiu tuos jūsų pinigus, sukčiai jūs! Manęs tas gyvulys nenumesi O gal tu, Harka, nori pabandyti?

— Po tavęs.

— Po manęs? Klausyk, tikiuosi, tu nemanai, kad Džimas nusiris nuo asilo?

— Pažiūrėsim!

— Gerai, pažiūrėsim!

Džimas peržengė per ložės barjerą, nubėgo į maniežą ir užsėdo ant asilo. Asilas stovėjo ramus ramutėlis, Džimas paglostė jam kaklą, patapšnojo ir švelniai spustelėjo kojomis šonus. Asilas pajudėjo ir apėjo ratą. Rudasis Džimas pamojavo Harkai, bet tas jam neatsakė. Publika nustebusi nutilo — asilas nuolankiai klausė raitelio: ėjo žingine, bėgo risčia, lėkė šuoliais. Praslinko minutė, antra, trečia... ne, trys minutės nepraėjo. Ūmai, kai raitelis visai to nesitikėjo, asilas stryktelėjo aukštyn, paskui krito žemėn ir ėmė voliotis smėlyje, kandžiodamas raitelį.

Rudasis Džimas paleido asilą ir, žiūrovų juoko lydimas, pamažu sugrįžo į savo ložę. Žmonės, jau pradėję įtarinėti, ar tik neslypi čia kokia apgaulė, dabar taip džiaugėsi asilo laimėjimu, kad net ašaros ištryško jiems iš akių.

— Na ką gi, Harka, — piktai tarė Džimas berniukui, — dabar tavo eilė! Sakei, po manęs!

Harka atsistojo, nusimetė drabužius, liko tik su šlaunų prijuoste ir neskubėdamas priėjo prie dresiruotojo su fraku.

— Prašom, berniuk. Tik būk atsargus!

Harka iš lėto priėjo prie asilo, užšoko jam ant nugaros ir sėkmingai atlaikė pirmuosius bandymus nusimesti raitelį. Asilas buvo gerai pailsėjęs ir toks laigymas ir spardymasis jam buvo vienas malonumas, bet Harka taip pat nesiskundė nuovargiu ir visada laiku atspėdavo, ką asilas ketina daryti. Asilas davėsi po visą maniežą, bet nusimesti jaunojo raitelio negalėjo. Žiūrovai pradėjo ploti, lažintis: vieni statė už asilą, kiti už indėnų berniuką. Rudasis Džimas ramiai stebėjo dvikovą. „Tegu, tegu, svarbiausias asilo triukas dar priešaky, — galvojo jis. — Prieš jį ir Harka neatsilaikys!“ Berniuką išmušė prakaitas — jau dvi minutes jis grūmėsi su asilu, o tai nemažas laiko tarpas, turint galvoje šitokį įtempimą. Dvi minutės, dar pusė... jau jau ateina lemiamas momentas!

Žiūrovai rėkė, šaukė, plyšojo kaip pašėlę, šokinėjo nuo suolų, mosikavo rankomis.

Harka jautė, kad paskutinėmis sekundėmis asilas griebsis savo pagrindinio triuko. Ką daryti? Žinoma, jis galėtų nušokti nuo asilo, o paskui ir vėl užšokti, šitaip normaliom sąlygom ir reikėtų elgtis. Bet čia yra visai kas kita: jeigu jis taip padarytų, niekas jam neužskaitytų pergalės. O gal jam pasilikti ant asilo, ir tegu jis daro, ką tik nori: tegu voliodamasis jį daužo, tegu traiško ir kandžioja...