Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Buvo vakaras, saulė leidosi už tolumoj dunksančių Uolinių kalnų ir negyvų, smėliu apneštų prerijų. Najobreros vanduo vangiai sruveno siaura vaga, drumzlinas, prineštas smėlio.

Sartis, pasiilgęs šeimininko, priėjo prie Matotaupos ir padėjo galvą jam ant pečių, kur dar buvo matyti lokio nagų žymės. Matotaupa švelniai glostė mustangui snukį ir tapšnojo per kaktą.

— Ką tu manai, Harka Kietasis Akmenie? — paklausė tėvas.

— Mes norėjome pasižiūrėti, kaip gyvena baltieji. Štai ir pamatėme.

— Mes matėme tik kai kuriuos žmones, Harka, tokius, kurie gyvena čia, nors jiems čia nėra kas veikti, nes tas kraštas priklauso dakotų gentims. Gal kartais, kaip sako Geltonoji Barzda, savo kaimuose ir namuose baltieji kitaip gyvena, gal ten nėra tiek daug žmogžudžių ir plėšikų. Galimas daiktas. Tik aš nežinau, ar mums patiktų gyventi baltųjų namuose. Mes pripratę prie laisvo prerijų alsavimo. Tad kurgi mes eisim?

— Kuo toliau nuo čia! — su kartėliu atsakė Harka.

— Toks gyvenimas, kaip Ilgosios Ieties ir Geltonosios Barzdos, tau nepatiktų?

— Ne, — tarė Harka. — Geltonoji Barzda piešia, o Ilgoji Ietis jį saugo, gerai ar blogai, bet saugo. Jie žino, kam gyvena. O ką veiktume mes?

Matotaupa krūptelėjo.

— O gal mums tapti Rudojo Džimo palydovais. Jis mus išvadavo, o be to, jis didelis medžiotojas.

— O kas mums iš to, kad jis didelis medžiotojas. Ko mums reikia, mes susimedžiojame ir be Rudojo Džimo. Netgi be macavakeno, kurį jis man dovanojo ir kurį paskui atėmė baltieji, irgi jo draugai.

Paskutinius žodžius Harka ištarė labai tyliai ir su skaudama širdžia. Jis prisiminė, kad vasarą už tą macavakeną būtų atidavęs kažin ką.

— Tai ką darysime, Harka?

— Atsimeni, ką vieną kartą kalbėjo Ilgoji Ietis? — kiek patylėjęs, tarė Harka.

— Ką?

— Man rodos, jis pasakojo apie juodakojus indėnus, siksikus, kurie gyvena šiaurinėse prerijose. Jie narsūs, laisvi, verčiasi medžiokle, kaip ir mes, gyvena palapinėse, kaip ir mes. Jų papročiai tokie pat, kaip mūsų. Jie dideli dakotų priešai, bet ne mažiau jie neapkenčia ir baltųjų grobikų. Gal jojam pas siksikus, ten, kai ateis laikas, aš iškęsiu visus bandymus ir tapsiu kariu.

Matotaupa susimąstė.

— Neblogai sugalvojai, Harka. Tačiau pas siksikus kelias tolimas, labai tolimas. Be to, sunku tikėtis, kad siksikai priimtų mus į savo tarpą, nes jie tokie pat nepalenkiami ir užsidarę kariai, kaip ir dakotai. Bet aš sutinku keliauti su tavim pas juos, kai tiktai ateis pavasaris. Aš pasakiau, hau. Kai tiktai vėl ištirps sniegas, kuris netrukus uždengs žemę, kai vėl sužaliuos žolė, patrauks bizonai į šiaurę ir vieversiai ankstų rytą vėl kaip strėlės kils į dangų ir čirens, tada mudu išjosime pas juodakojus. Jų genty tu tapsi tvirtas jaunuolis ir didis karys, prieš kurį drebės mus atstūmę dakotai ir Ilgieji Peiliai, taikantys apiplėšti raudonodžių kraštą. Tai bus pavasarį. Mano širdis vėl džiaugiasi ir tvirtai plaka, kai aš galvoju apie tavo, Harka, planą, kuris dabar ir man patinka. O artėjančią žiemą kartu iškęsime. Mūsų planas suteiks mums jėgų.

— Kurgi mes gyvensime, ką valgysime ir kuo rengsimės, tėve, kai iškris sniegas?

— Mes neturime apsiaustų iš bizonų kailio, neturime antklodžių, neturime palapinės. Sniegas ilgam uždengs žolę ir prerijose ims siautėti pūgos. Mes sugalvojome gerą planą, ką veiksime vasarą ir kitą žiemą, Harka, bet šiai žiemai esame visai nepasiruošę. Tai teisybė. Man atrodo, kad per tą laiką mums reikėtų įsigyti kuo daugiau žinių ir patyrimo.

— Kokiu būdu, tėve?

— Dar mažas tu girdėjai, kad mūsų kova su baltaisiais trunka jau šimtus žiemų ir vasarų. Mūsų vadai atliko daug didžių žygių, bet baltieji vis tiek veržėsi gilyn ir gilyn į mūsų kraštą. Tu ir aš, abu mes žinome, kaip gyvena ir kovoja baltieji, tai mes matėme tik pasienyje.

Bet aš noriu sužinoti, kiek baltųjų yra iš tikrųjų, kaip jie gyvena krašto gilumoj, kur viešpatauja taika ir ramybė. Visa tai aš noriu pamatyti savo akimis, kad nereikėtų tikėti visokiomis istorijomis. Todėl aš galvoju žiemai persikelti su Ilgąja Ietimi ir Geltonąja Barzda į miestą. Ar tu eisi su manim?

Harka susimąstė.

— Tai taip pat geras planas. Dar nė vienas mūsų laisvai gyvenantis karys ar burtininkas nėra matęs, kaip baltieji gyvena savo olose. Bet ar galėsime mes ten medžioti? Ką mes ten valgysime ir kur gyvensime?

— Jeigu reikės, aš gausiu pakankamai aukso, ir mes galėsim atsilyginti už viską, ką mums duos Geltonoji Barzda. Bet galbūt mes galėsime ten dirbti kokį naudingą darbą ir pelnytis sau maistą. Aš nenoriu baltiesiems išsiduoti, kad žinau, kur galima rasti aukso, o ir tie ištekliai, kuriuos žinau, nėra tokie gausūs, kaip mano baltieji. Jie galėtų mus kokį sykį išgelbėti iš bėdos, bet ne daugiau. Galimas daiktas, akmenyse yra ir daugiau aukso, bet jį išgauti geba tik baltieji, ir tai ne visi.

— Einam, tėve, į vidų, žiūrėsim, ką sakys Geltonoji Barzda.

Abu indėnai švilptelėjo arkliams ir patraukė link blokhauzo. Mustangai kaip šunys nubėgo iš paskos. Matotaupa ir Harka uždarė juos aptvare ir įėjo į vidų. Ten jau sklido keptų lokio letenų kvapas. Pasigirdo sunkūs žingsniai, tuoj po indėnų pro duris įžengė ir Rudasis Džimas. Benas nuskubėjo prie nedidelio staliuko kairiajame kampe, kur sėdėjo dailininkas ir Ilgoji Ietis. Matotaupa ir Harka prisėdo šalia. Rudasis Džimas atsinešė visą glėbį daiktų. Nė žodžio netaręs, pasidėjo juos ant suolo pasienyje ir, niekieno neprašomas, atsisėdo prie stalo.

Visi kibo valgyti. Benas patiekė ne vieną, bet penkias lokio letenas, padėjo ir šviežio vandens, kurio šiuo metų laiku ne taip lengva buvo gauti. Ant stalo stovėjo ir brendžio ąsotis. Visi valgė su apetitu. Harkai gyvenimas jau neatrodė toks beviltiškas, juk dabar jie turi naujus tikslus, dėl kurių vėl verta kovoti. Harka juto, kad ir tėvo nuotaika pasitaisė. Nors abu indėnai buvo tokie pat suvargę kaip ir prieš tai, tačiau visi pastebėjo, kad jie nebe tokie nusiminę. Svečiai prie stalo pamanė, kad indėnus gerai nuteikė lokio letenos, tačiau iš tikrųjų buvo visai ne taip. Žinoma, lokiena jiems patiko, bet jeigu jie būtų gavę jos prieš valandą, ji nebūtų jiems buvusi tokia skani.

Pavalgius Džimas pasiūlė šviežio vandens, ir visi skaniai atsigėrė. Sau jis įsipylė brendžio.

Kai visi pasisotino ir nuramino troškulį, Džimas pradėjo dalinti daiktus, sukrautus ant suolo.

Pirmiausia jis paėmė taip gerai Harkai pažįstamą dvivamzdį.

— Tai tavo šautuvas, berniuk, aš tau dovanojau jį prie Arklių upelio, ir niekam nevalia jo iš tavęs atimti.

Harką paėmė ginklą, tačiau neparodė tokio didelio džiaugsmo, kaip tikėjosi Džimas. Jis net nepadėkojo, nes padėkos žodžiai indėnams svetimas daiktas, o su šautuvo praradimu jis jau buvo širdyje susitaikęs.

Toks Harkos abejingumas Džimui, be abejo, nepatiko, bet jis lyg niekur nieko tuoj pat atrišo didelį ryšulį.

— Štai! Du bizono odos apsiaustai, geresnių nepasiūtų ir jūsų stovyklos moterys! Aš nupirkau juos iš raudonodžių ten pievoje. Vienas didelis, pasimatuok, Matotaupa, gal tiks. O čia tau, Harka. Nebetoli žiema. Kad nesušaltumėt! Būtų gaila tokių šaunių indsmenų. O čia gerai išdirbtos bizono odos antklodės. Ant mustangų nugarų, manau, dar atsiras vietos. Krovininių mulų turbūt neketinate laikyti.

Matydami tokias dovanas, dailininkas ir Ilgoji Ietis sumišo.

— Tai mes turėjome jus apdovanoti, — tarė Geltonoji Barzda dakotams. — Jūs išgelbėjot mums gyvybę.