Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Ten...

Benas išsigando.

— Aha! — nusijuokė Džimas. — Nešvari sąžinė, kaip sakoma, a? Ei! — prisidėjęs prie burnos rankas, sušuko jis. — Ei! Harka Vilko Nugalėtojau Bizono Persekiotojau!

Išgirdęs savo vardą, berniukas pakilo ir nuėjo prie Rudojo Džimo.

— Berneli, berneli, kaip tu atrodai! Kaip sekasi tavo seniui, Matotaupai?

Harka nusprendė viską atvirai pasakyti. Kas bus, tas bus.

— Mano tėvą Matotaupą laiko surišę Benas ir kiti žmonės. Jie šmeižia jį, sako, jis norėjęs užpulti Toli Skrajojantį Paukštį ir Ilgąją Ietį, o iš tikrųjų jis apgynė Toli Skrajojantį Paukštį nuo vagių ir plėšikų.

Benas įdūkęs šoko aiškintis, bet Džimas taip tvojo jam savo sunkia ranka per sprandą, kad šeimininkas parklupo.

— Benai, bedanti niekše, aš tau iškart sakiau, kad tavo sąžinė nešvari. Iš pirmų tavo žodžių tai suuodžiau, kaip bizonas prerijų gaisrą. Taigi be jokių išsisukinėjimų, tuoj pat vesk pas mano draugą Matotaupą.

Benas pakluso ir nuvedė Džimą į blokhauzą. Harka nusekė iš paskos. Niekas jam nedraudė eiti.

Namo vidus skendėjo prieblandoje, bet pro atviras duris krito pakankamai šviesos ir nesunku buvo viską matyti. Kambaryje sėdėjo tik keletas žmonių, bet ir tie patys greit kažkur dingo. Benas nuvedė į kairįjį kampą gilumoje. Ten, surištas lasu, ant grindų nejudėdamas gulėjo Matotaupa.

Jis buvo atsimerkęs ir žiūrėjo į berniuką tokiu žvilgsniu, kad Harkai net širdis krūptelėjo. Matyt, jis manė, kad sūnaus jau nebėra gyvųjų tarpe. Nieko neklausęs, Harka atsiklaupė prie tėvo, norėdamas atrišti lasą. Tačiau pamatęs, kad jo mazgai kietai užveržti, tuoj pat išsitraukė peilį ir perpjovė virvę. Tai buvo tas pats akmeninis peilis, kurį jis kadaise rado prie upės ir kuriam tėvas paskui pritaisė kotą. Pjovė jis labai gerai.

Matotaupa ištiesė sutinusias įskaudusias rankas ir kojas, paskui staiga pašoko nuo žemės ir atsišliejo į sieną, nes neatsirėmus jam sunku buvo išlaikyti pusiausvyrą.

— Matotaupa! — kaip visada, visu balsu sušuko Džimas. — Tie banditai surišo tave, mano draugą! Na ir kiaulystė! Benai, tu tikras kojotas. Nususus tavo ne tik oda, bet ir širdis! Mauk ir tuoj pat atnešk ko nors užvalgyti. Tik, žiūrėk, neįpilk nuodų, sukčiau tu!

Benas nepatenkintas nuėjo.

Harka negalėjo pakęsti griausmingos Rudojo Džimo kalbos. Kaip skirtingai ji skambėjo dabar, šiame name, ir tada, indėnų stovykloje, kur į Džimą visi žiūrėjo kaip į kokį vadą. Benas irgi jo klausė, bet dabar Harkai atrodė, kad čia komanduoja plėšikų vadas savo gaujos nariui. Kaip ir kiekvienas benamis, savo kelyje sutinkantis visokias klastas ir apgaules, berniukas nepasitikėjo žmonėmis.

Matotaupa sunkiai atsisėdo prie kampinio stalo, prie kurio pirmąjį vakarą valgė dailininkas ir Ilgoji Ietis. Harka įsitaisė šalia. Džimas išbėgo laukan ieškoti dailininko, ir abu indėnai valandėlę liko vieni.

— Jie nori iš manęs išgauti aukso paslaptį, — tyliai tarė Matotaupa Harkai. Iš pradžių jis vos beapvertė liežuvį, bet pamažu įsišnekėjo. — Jie sakė, kad kankins tave, kol aš viską jiems pasakysiu.

Klausiamu žvilgsniu tėvas pažvelgė į sūnų.

— Tai melas, tėve. Jie norėjo mane nužudyti, bet aš pabėgau ir pasislėpiau pas indėnus. Ten mane pamatė Rudasis Džimas.

Matotaupa giliai atsikvėpė.

— Vadinasi, gerai, kad aš tylėjau.

— Gerai, tėve.

— Tavo auksą aš prarijau, ir jie nieko apie jį nežino.

— Gerai, tėve.

Džimas ilgai negrįžo, nesirodė ir Benas. Įėjo dailininkas ir Ilgoji Ietis. Nežinodami, ką daryti, patrypčiojo vietoje ir, Matotaupai mostelėjus, atsisėdo prie stalo. Jie atsinešė valgyti ir gerti. Matotaupa tuoj šoko prie vandens. Harka kibo valgyti. Nė vienas nežinojo, kaip pradėti pokalbį.

O Džimas tuo tarpu pasivedė bedantį Beną į šalį, kad niekas negirdėtų, ką jie šnekasi, ir tarė:

— Benai, bedanti maitvanagi, aš tau kartą jau sakiau, nesikišk į mano reikalus, o dabar sakau antrą ir paskutinį kartą! Nelauk, kol trūks mano kantrybė! Žinok, ne tau su manim varžytis. Tu tam per kvailas, supranti? Juodieji kalnai — mano sritis, o Matotaupa — mano draugas. Ir ne todėl, kad jis ką žinotų apie auksą, — nieko jis nežino, ničnieko, — bet todėl, kad jis mano draugas. Aš to noriu, ir viskas! Taigi nedrįsk daugiau lįsti prie to raudonodžio ir jo sūnaus, pasakyk tai ir savo sėbrams. Ir jeigu tie indėnai dar kada čia pasirodys, — nemanyčiau, kad tas apsilankymas juos labai viliotų, — bet jeigu kartais taip atsitiktų, tai tu priimsi juos su derama pagarba ir gerai, bet nebrangiai pavaišinsi. Jei ne, aš tau gyvam nuimsiu skalpą! Supratai? Vieną sykį aš tau įkalsiu į galvą!

— Taip, žinoma, bet juk ne aš...

— Užčiaupk snukį ir netaukšk niekų. Tai atsitiko tavo namuose, vadinasi, tu irgi kaltas, ir nėra čia ko aiškintis! Tarp kitko, ne mažesnė kvailystė buvo ir tai, kad jūs norėjote apiplėšti dailininką.

— Bet juk tu pats prieš porą savaičių taip patarei! — proverksmiais tarė Benas.

— Užčiaupk kakarinę! — Džimas pakėlė ranką, lyg ketindamas smogti Benui į veidą. — Aš tau patariau daryti kvailystes? Užpulti dailininką faktorijoje! Kurgi tai girdėta! Ir dar su tokiu triukšmu, lyg būtų prasidėjęs karas! Tiesiog neįtikėtina! Juk Morisas Geltonoji Barzda plačiai žinomas žmogus, jeigu jis žus, visi šoks jo ieškoti, kils skandalas, kuris pasieks ir didžiuosius miestus! Štai kaip! Man atrodo, kad tu galėjai jam patyliukais apšvarinti kišenes...

— Mes tik to ir norėjome.

Džimas pagavo juoktis. Juokėsi susiriesdamas, susiėmęs pilvą. Pagaliau, kiek aprimęs, tarė:

— Tu toks kvailas, Benai, kad man tavęs net gaila. Vadinasi, tu kaip tik to ir nenorėjai, tu su savo šutve! Tada reikėjo dirbti mikliau. Dabar tik apsiskandalijai, ir viskas. Dar laimė, kad įsimaišė su kirviu tas indėnas ir neleido jums padaryti pačios didžiausios kvailystės. O pinigus ar grąžinote?

— Tai kad mes nespėjom jų paimti. Tas indėnas su savo kirviu.

Džimas vėl nusijuokė.

— Taip, taip, tas indėnas su savo kirviu. Šito tų nelaukei, bet jis pasirodė kaip tik laiku. Na, užteks bartis, nešk šen lokio leteną, sėsim už stalo ir susitaikysim.

— O brendžio?

— Dakotai negeria. Padėk šviežio vandens!

Rudasis Džimas liko vienas ir su panieka piktai dėbtelėjo Benui įkandin.

— Idiotas, — sumurmėjo jis sau panosėje ir tyliai pagalvojo: „Tas asilas supykino indėnus, dabar jie nusiteikę priešiškai ir pilni įtarimo. Dabar man reikia apsimesti Matotaupos draugu, jo geru draugu, dideliu draugu, patikimu draugu ir laukti, kol atsiras patogi proga vėl apklausti jį. Reikia padaryti galą toms kvailoms kalboms, kad Matotaupa žinąs, kur galima rasti aukso. Jeigu tie gandai nesiliaus, daug kas susidomės Matotaupa, o aš noriu, kad jis viską pasakytų man vienam, man vienam.“

Džimas užsidegė pypkę ir nuėjo į indėnų stovyklą pasiklausyti, kiek Benas siūlo indėnams už jų prekes. Kai tiktai iškeps lokio letenos, jis grįš į blokhauzą. Nereikia per daug lįsti indėnams į akis, nuo to jie tik dar įtaresni pasidarys.

Tačiau kur buvęs, kur nebuvęs Džimas vis dirsčiojo į blokhauzo duris. Jis matė, kaip išėjo Harka, pasiėmė arklius ir nusivedė prie girdyklos. Netrukus kieme pasirodė ir Matotaupa, apsidairė ir pamažu nuėjo pas Harką, prie upės. Ten jie paleido arklius ir susėdo. Rudasis Džimas visą laiką neišleido jų iš akių, bet nejudėjo iš vietos, kad abu dakotai jo nepastebėtų. Jis labai apgailestavo, kad negirdi, ką Matotaupa su Harka kalbasi, nes jie kuždėjosi“ labai tyliai.