Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Kai kurie vyrai, sėdintys prie gretimų stalų, beveik nė nepastebėjo šio jų pasisveikinimo, tačiau buvo ir tokių, kurie atidžiai viską sekė. Matotaupa ir Harka susėdo. Harka pirmą kartą sėdėjo ant suolo, ir tokia padėtis, nukorus kojas, jam labai nepatiko, tačiau to jis neparodė ir atidžiai klausėsi vyrų pokalbio. Matotaupa trumpai papasakojo, koks likimas jį ištiko, ir paprašė Ilgąją Ietį visa tai patyliukais išversti Toli Skrajojančiam Paukščiui, kad salėje niekas daugiau neišgirstų.

— Dabar mane vadina Paslaptingu Šunim arba Arkliu, o Harką — Bizonų Strėle, — užbaigė jis.

Harka matė, kaip Ilgoji Ietis su užuojauta pažvelgė į tėvą.

Prie jų atskubėjo Benas, ir dailininkas užsakė valgyti visiems keturiems. Paskui pasiteiravo Matotaupos, kaip jiems pavyko apsisaugoti nuo smėlio audros, kuri sukėlė čia visuotinį siaubą. Tačiau pokalbis nelabai rišosi, Matotaupa buvo labai nešnekus. Ilgoji Ietis pasiteiravo, kur abu dakotai mano nakvoti.

— Prie savo arklių, — tvirtai tarė Matotaupa.

— Naktį lauke šaltoka, — tarė dailininkas, — bet jeigu jūs nusprendėte miegoti lauke, tai gal prižiūrėsite ir mūsų arklius?

— Gerai.

— Už tai mes būsime jums labai dėkingi. Čia maišosi visokių perėjūnų, kurių geriau pasisaugoti.

— Faktorijose retai pasitaiko vagysčių, — tarė Ilgoji Ietis. — Šeimininkai paprastai stengiasi išlaikyti gerą vardą, kad žmonės nebijotų atvežti jiems prekių. Tik aš nežinau, ar bedantis Benas yra čia tikrasis padėties šeimininkas.

Harka pastebėjo, kad Ilgoji Ietis nebenešioja ant kaklo tos gražios grandinėlės iš aukso ir brangakmenių, kuri kadaise stovykloje taip patiko jam ir jo draugams. Jis nenorėjo čia jos rodyti, kad nekiltų kam nors pagunda ją pavogti. Dabar jis pareiškė mintį, ar nereikėtų ir jam, taip pat ir dailininkui nakvoti prie arklių. Tačiau Geltonoji Barzda nusišypsojo ir, lyg sutikdamas su tuo pasiūlymu, lyg atsiprašinėdamas, tarė:

— Vasarą aš taip ir padaryčiau, Ilgoji Ietie! Juk mes tiek kartų nakvojome atvirose prerijose. Prisimeni, kaip tada susitikome grizlį ir kaip paskui turėjome nuo jo bėgti? Bet dabar ruduo, naktys jau šaltos, o mano skrandis nekoks, tad turiu truputį pasisaugoti. Taigi aš pasiliksiu nakvoti šiame name.

Ilgoji Ietis neprieštaravo, bet Harka pajuto, kaip sunerimo šejenas, ir po viso to, ką jis matė ir girdėjo smėlio dykumoj, toks Ilgosios Ieties nerimas sukėlė jam įtarimą. Pro nuleistas blakstienas stebėjo jis vyrus, sėdinčius prie kitų stalų.

Lauke pradėjo temti, ir abu indėnai išėjo prie savo arklių, ruoštis ten nakvynei. Ilgoji Ietis išlydėjo juos ir padavė antklodes, kurias sau ir dailininkui nešiojosi ant krovininių mulų. Harka jau seniai beturėjo naktį tiek daug apklotų ir pagaliau po daugelio mėnesių galėjo vėl patogiai atsigulti šalia savo širmio. Matotaupa pasiklojo šalia savo sarčio. Kadangi arkliai buvo aptvare, indėnai jų nerišo, kad ištikus pavojui, galėtų tuoj sėsti ir joti.

Tačiau dakotai ne iš karto užmigo. Jie snaudė įsmeigę akis į žvaigždėtą dangų ir įtempę ausis klausėsi, ar neišgirs kur kokio įtartino garso.

Netrukus jie pastebėjo, kaip atvyko septyni Ilgieji Peiliai ir skautai, vadovaujami Tobijo. Arkliams aptvare jau nebebuvo vietos, todėl keliauninkai pririšo juos už kokių dvidešimt metrų tolėliau. Tobijas pasiliko prie arklių, ir Matotaupa su Harka išgirdo, kaip jis paprašė Tomą atnešti ko nors valgyti. Tomas sutiko ir nuėjo į blokhauzą. Netrukus ten kilo didelis triukšmas — naujieji atvykėliai pradėjo gerti ir pasakoti savo nuotykius. Aiškiausiai buvo girdėti Bilio balsas, nors indėnai ir nesuprato atskirų žodžių. Jie tik stebėjosi, kaip dailininkas gali miegoti, esant tokiam triukšmui.

Po kurio laiko pasirodė šeimininkas. Jis išėjo neva pasižiūrėti arklių ir šunų, bet netrukus pasuko prie Matotaupos ir užšnekino jį. Tačiau pamatęs, kad Matotaupa nenori leistis su juo į kalbas ir kad užuominom čia nieko nepeši, galų gale tiesiai pasakė:

— Jūsų ieško Rudasis Džimas!

Benas jau buvo tiek pramokęs dakotų kalbos, kad galėjo su indėnais susišnekėti.

— Kas jis toks? — nė nemirktelėjęs paklausė Matotaupa.

— Negi jūs jo nepažįstat? Nagi Redas arba Rudasis Džimas, arba Rudoji Lapė, ar dar kaip kitaip jis vadinasi, jis gi buvo pas jus! Šaunus vyrukas, ar ne?

Matotaupa susiraukė.

— Jis jūsų ieško. Buvo čia apsistojęs, paskui išjojo į vakarus. Tikėkimės, kad nežuvo per smėlio audrą. Manyčiau, kad ne, Džimas moka išsisukti iš kebliausios padėties. Na, bet matau, kad jūs labai pavargę, netrukdysiu, labos nakties. Gerą pažintį užmezgėte su dailininku! Tokia pažintis gali praversti!

Pamatęs, kad nepavyks prašnekinti Matotaupos, Benas nuėjo.

Indėnai manė, kad triukšmas name nesiliaus visą naktį, tačiau po kiek laiko paaiškėjo, kad jie klydo. Benas ir Bilis, kurių balsai buvo garsiausiai girdėti, gana anksti pasistengė visus nutildyti. Galimas daiktas, dailininkas davė vyrams gerų arbatpinigių, kad tik jie leistų jam ramiai pailsėti. Ilgoji Ietis dar kartą išėjo prie arklių ir maždaug patvirtino indėnų spėliojimus. Jis buvo nepatenkintas tokiu neatsargiu dailininko elgesiu ir tris kartus abiem indėnams labai tiksliai nupasakojo, kur jis ir Geltonoji Barzda miegos, be to, dar pridūrė, kad dailininkas turi švilpuką, kurio garsas labai šaižus, panašus į indėnų karo švilpuko.

Ilgoji Ietis atrodė labai susirūpinęs. Šitaip pakalbėjęs, jis vėl sugrįžo pas Geltonąją Barzdą. Po valandėlės išėjo Benas. Jis priėjo prie Tobijo ir paprašė parodyti revolverius, paimtus iš nušautų sužeistųjų. Matyt, baltieji gerdami kažką apie juos kalbėjo. Benas pasiūlė už juos pinigų, bet Tobijui kaina pasirodė pernelyg menka. Tada Benas visais dievais užtikrino, niekada nepirksiąs šitokio prisiplėšto grobio. Palikęs Tobiją, jis dar kartą priėjo prie Matotaupos ir paklausė, ar jam nereikia dviejų revolverių su daug šovinių.

Matotaupa be žodžių apsivertė po savo apklotais ir atsuko Benui nugarą. Nieko nepešęs, šeimininkas vėl pradingo nutilusiame name. Indėnai išgirdo, kaip jis iš vidaus užrakino sunkias duris.

Matotaupa pakėlė galvą ir pasiklausė. Įsitikinęs, kad viskas tylu, atsikėlė ir kažkur nuėjo. Harka nusekė jį akimis, bet greitai tėvas pradingo tamsoje. Po kelių minučių jis sugrįžo, nešinas kirviu, kuriuo kieme ant kaladės buvo skaldomos malkos, pasikišo jį po antklode ir, rodos, užmigo. Harka buvo mirtinai pavargęs, ir jį įveikė miegas. Nežinia, kiek laiko jis miegojo, bet staiga jį pažadino šaižus švilpuko garsas, panašus į tą, kurį tiek kartų girdėjo, indėnus šaukiant į kovą. Harka stvėrė ginklą ir tik dabar suprato, kad prabudo ne gimtojoje palapinėje, o šalia savo arklio, prie kažkokių įtartinų namų. Naktis buvo tyli, blokhauze taip pat viešpatavo ramybė, tik iš jo sienų sklido prislopintas riksmas. Matotaupa pašoko taip pat greitai kaip ir Harka. Nespėjus berniukui nė apsižiūrėti, jis jau buvo prie namo durų ir trankė jas kirviu. Harka nuskubėjo pas tėvą, bet bėgdamas dar žvilgtelėjo į Tobiją. Šis sėdo ant arklio ir galvotrūkčiais nurūko į šiaurę. Matyt, jis buvo iš tų žmonių, kurie stengiasi nesikišti ne į savo reikalus.

Keliais kirvio smūgiais Matotaupa prakirto duryse skylę ir įlindo vidun. Harka, paleidęs įspėjamąjį šūvį, šoko paskui tėvą namo tamson. Abu puolė į kairįjį kampą, kur žinojo miegant Ilgąją Ietį ir Geltonąją Barzdą.

Jau sulig pirmaisiais dakoto kirvio smūgiais name kilo baisus sąmyšis. Harka atsidūrė žmonių maišalynėj. Nuaidėjo pagalbos šauksmas — tai buvo Ilgosios Ieties balsas. Matotaupa iš įpratimo atsiliepė dakotų karo šūkiu. Harka jam pritarė.