Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Matotaupa linktelėjo galvą ir užsėdo ant arklio. Harka taip pat užšoko ant savo širmio.

Septyni sveiki baltieji ir indėnas su skarele ant kaklo susirinko prie raitelių. Penki sužeistieji ėmė maldauti nepalikti ir jų.

— Ramiau! Mes grįšime ir pasiimsime jus! — burbtelėjo jiems Bilis, matydamas, kad indėnai dvejoja — palikti juos ar ne.

Tačiau sužeistųjų tas pažadas nė kiek nepaguodė.

— Tiek mes jus ir tematysime. Kiaulės, išdavikai, niekšai, jūs paliekate mus mirčiai! Pasigailėkit mūsų, draugai, broliai, bičiuliai, maldaujam...

Harka ne viską suprato, bet iš jų aimanų nujautė, ko jie prašo. Jis nepažinojo šių žmonių, pasmerktų baisiai mirčiai, bet visa širdimi neapkentė tų, kurie palieka nelaimėje savo draugus.

Vienas sužeistasis išsitraukė revolverį, šovė sau į smilkinį ir krito negyvas.

— Na mat ir suradote išeitį! — įžūliai tarė Bilis. — Bet apskritai — mes grįšim. Tik nepraraskit vilties. Pirmyn! — paragino jis Matotaupą.

Indėnas su marga skarele ant kaklo ligi šiol į viską žiūrėjo abejingai. Dabar jis tarė Biliui, o paskui ir Matotaupai:

— Atsargiai. Jie ruošiasi šaudyti.

Tai buvo signalas žudyti. Šeši vyrai prisitaikė ir viena salve pribaigė savo sužeistus draugus. „Tai štai kokie tie baltieji, — pagalvojo Harka. — Niekada nenorėčiau su tokiais žmonėmis gyventi. Už penkiasdešimt šovinių aš turiu padėti žudikams, turiu vesti juos, kur jie gaus atsigerti ir pavalgyti. Su didžiausiu malonumu palikčiau juos mirti smėlynuose, bet Matotaupa davė žodį ir reikia jį tesėti. Juk mes nemokame meluoti.“

Indėnas, lydintis baltuosius, pribėgo prie lavonų, susirinko revolverius ir sukišo juos kartu su visais šoviniais į maišą, rastą šalia vieno lavono. Harka pasibjaurėjęs nusigręžė.

Žygis prasidėjo.

Jau rudeniop pakrypusi saulė per daug nekaitino, bet kelionė buvo labai sunki. Nuolat reikėjo sukti čia į vieną, čia į kitą pusę, apeiti aukštas smėlio kopas, todėl atrodė, kad keliui nebus galo. Baltieji ėjo tylėdami, o vakare pavargę, ištroškę ir alkani krito ant žemės ir užmigo. Matotaupa ir Harka nesigyrė turį maisto atsargų. Tik gerokai po vidurnakčio, kai visi kietai miegojo, jie truputėlį užkando. Dalytis su kitais negalėjo, nes patys ne ką turėjo, be to, niekas nežinojo, kiek dar tęsis ta negyva smėlio dykuma.

Kitą dieną pakilo lengvas vėjelis, ir vėl ėmė suktis smėlio debesys. Matomumas pablogėjo, pasidarė sunku orientuotis. Kartais neįmanoma buvo įžiūrėti, net saulę ir nustatyti, į kurią pusę eiti. Smėlis skverbėsi į akis, lindo į nosį ir burną, sunku buvo kvėpuoti. Arkliai, panarinę galvas, kinkavo tarp kopų, o jiems iš paskos sunkiai pūškavo vyrai. Kadangi laikytis vienos krypties buvo neįmanoma, kiekvieną akimirką grėsė pavojus išklysti iš kelio.

Bilis kurį laiką keikėsi sau panosėje, bet paskui indėnas su skarele jį perspėjo, kad šitaip bambant, tik dar sunkiau kvėpuoti ir labiau norisi gerti. Tada tas niurzglys užsičiaupė.

Kai atėjo kitos dienos vakaras, o tos negailestingos smėlio dykumos nebuvo matyti nei galo, nei krašto, prasidėjo ginčai. Vieni norėjo stoti poilsio, kiti keliauti toliau, treti užsipuolė indėnus, sakydami, kad jie yra klastingi banditai ir veda netikru keliu. Bilis svaidėsi prakeiksmais, ir niekas nežinojo, kokia mintis jam gali šauti į galvą. Visi tebeturėjo su savim revolverius ir pistoletus, tad užteko, kad kuriam vienam neišlaikytų nervai, ir kruvinas susirėmimas būtų neišvengiamas.

Kelionės metu Matotaupa ir Harka spėjo šiek tiek pažinti žmones, pamatė, kuris iš jų stipresnis, vikresnis, koks kurio charakteris. Protingiausias iš jų atrodė vienas vidutinio amžiaus žilstelėjęs vyras. Harkai jis iš pat pradžių, krito į akis, nes nešaudė kartu su kitais į sužeistuosius. Jis ir dabar įkalbinėjo vyrus susitarti gražiuoju ir nepamesti galvos. Jis palaikė Matotaupos ir indėno, vardu Tobijas, nuomonę, kad reikia bent tris valandas pailsėti.

Vyrams linko kojos, liežuviai buvo prilipę prie gomurio, ir nuovargis privertė užmiršti visus nepasitenkinimus. Žmonės sukrito į smėlį ir kai kurie tuoj sumigo.

Matotaupa ir Harka stovėjo prie savo mustangų, kurie visą laiką uostinėjo orą. Tobijas ir tas pagyvenęs baltasis, kitų vadinamas Tomu, priėjo prie dakotų.

— Sakykite rimtai, kaip vyras vyrui, kaip jūs žiūrite į mūsų padėtį? — paklausė Tomas.

— Mes netoli Najobreros. Arkliai jaučia vandenį.

— Vade, tai juk būtų... tai būtų... išsigelbėjimas! Taip arti!

Vietoj Matotaupos atsakė jam Tobijas:

— Taip, arti bet nelengvai pasiekiamas. Prieš akis labai sunkus kelio tarpas, sunkiausias iš visų, nes mums reikės įveikti Didžiąją Smėlio kalvą, ir jeigu ir ten praūžė smėlio audra, tai bus nemaža vargo.

Matotaupa patvirtino indėno žodžius. Tomas tyliai atsiduso. Tobijas apsidairė. Įsitikinęs, kad pavargę šeši vyrai kietai miega, jis ėmė segioti jų revolverius ir pistoletus. Tomas ir Matotaupa jam padėjo. Kai trys baltieji prabudo, visi šaunamieji ginklai jau buvo indėnų ir Tomo rankose. Dabar jie turėjo tik peilius.

— Prakeikti vagys! Žudikai! Raudonodžiai niekšai!

— Ir Tomas su jais! Na, palauk!

— Aš seniai sakiau, kad Tobijas išdavikas!

— Velniai juos griebtų! Paklaidino, atėmė ginklus ir paliko čia stipti!

Jų burnojimas prižadino ir kitus tris baltuosius. Pasibaisėję, išsproginę akis, jie spoksojo į tamsą ir riaumojo visokiais balsais kaip kokie išgąsdinti galvijai.

Matotaupa, indėnas nesuprantamu dakotams vardu Tobijas, Tomas ir Harka pasitraukė su arkliais toliau, kad kiti neprišoktų prie jų su peiliais, nespėjus paleisti šūvio, ir laikė paruošę pistoletus ir revolverius.

— Ramiau! — valdingai sušuko jiems Tobijas. — Mes jūsų nenušausime ir neapiplėšime. Jau nebetoli Najobrera, bet prieš akis dar sunkus kelio tarpas. Mes norime apsaugoti jus nuo jūsų pačių, kad įniršę nepridarytumėte kvailysčių. Galite dar valandą pailsėti!

Ne tiek šie žodžiai, kiek atstatyti revolveriai privertė vyrus nusiraminti. Jie vėl atsigulė. Kankinami troškulio, šūkavo per miegus, krūpčiojo, vartėsi nuo vieno šono ant kito.

Turėdami valandą laiko, indėnai ir Tomas įsikalbėjo.

— Tu pažįsti šį kraštą, — tarė Matotaupa Tobijui. — Iš tavo žodžių supratau, kad pažįsti jį geriau negu aš. Tai kodėl baltieji tavimi nepasitiki? Kodėl jie pasirinko vadovu ne tave, o davė man ir mano sūnui penkiasdešimt šovinių, kad aš išvesčiau juos iš smėlynų?

Tobijas kažkaip keistai nusijuokė.

— Nežinai? Tu nesupratai, ką Bilis pasakė vyrams?

— Ne.

— Jie mano, kad aš norėjau juos pražudyti per smėlio audrą.

— O gal tu iš tikrųjų to norėjai?

Indėnas, vardu Tobijas, tylėjo.

Labai sunku buvo prižadinti išvargusius, netekusius valios žmones. Tomas, Tobijas ir Matotaupa rėkė, tampė juos, daužė, kol pagaliau jie atsikėlė ir susiruošė į kelionę.

— Greitai vanduo! — tarė Tobijas. — Greitai vanduo!

Tai buvo burtažodis, padėjęs žmonėms dar kartą sukaupti jėgas.

Vėjas nesiliovė pūtęs, nešiojo smėlį, ir po trijų valandų sunkios kelionės vėl prabudo neviltis ir abejonės. Žmonės sustojo.

— Mes ne į tą pusę einame!

— Mes sukame ratu!

— Šunsnukiai! Utėlėti raudonodžiai!

— Grįžkim atgal!

— Gulkim ligi ryto pailsėti!

„Aš duočiau jiems valią, ir tegu sau eina, kur nori, kol gaus galą. Šito jie ir verti. Bet Matotaupa pažadėjo juos išvesti iš smėlynų, o dakotas niekada nemeluoja“, — galvojo Harka.