Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Vakare vėjas nurimo, smėlio debesys nugulė žemėn, virš bekraščių smėlio kopų suspindo mėnulis ir žvaigždės.

Prerijos dabar atrodė kaip kokia pirmykštė žemė, kaip kokia nežinoma planeta. Aplink jokio gyvybės ženklo. Tik mėnesienos šešėliai nykioje smėlio jūroje.

Bet kai mėnulis pakilo kiek aukščiau, o ore ir toliau tebetvyrojo tokia tyla, lyg čia niekada nebūtų stipriau dvelktelėjęs vėjas, toje negyvoje smėlio jūroje kur ne kur ėmė rodytis pirmieji gyvybės požymiai. Štai keletas bizonų išsikapstė į paviršių. Geltoni nuo smėlio, apakę ir apkurtę nuo smėlio, prilindusio jiems į akis ir ausis, dusdami nuo smėlio, užgulusio šnerves, jie purtėsi, prunkštė, trynėsi smėlėtas galvas į priekines kojas, zulinosi į kits kitą, o kai pagaliau vėl prašviesėjo akys, ilgai žiūrėjo į pasikeitusį, apmirusį kraštą. Vienas iš jų dusliai sumykė, bet niekas jam neatsiliepė. Kaimenė buvo išblaškyta, iš jos, ko gero, beliko tik ši maža grupelė. Iš pradžių šie bizonai dar buvo penkiese, bet du iš jų žuvo per audrą: vėtra pagavo juos, ritino žeme ir sulaužė kaulus. Dabar šie trys išlikę gyvi prisiglaudė prie kits kito ir liko stovėti visą naktį. Rytą jų laukė didelė kelionė — jie leisis ieškoti, kur baigiasi ši naujai atsiradusi lekiojančio smėlio dykuma, kur galima rasti žolės ir vandens.

Maždaug tuo pačiu metu kaip ir bizonai iš smėlio išsikapstė ir dar kai kas. Vienos kalvos pietinis šlaitas buvo storai apneštas smėliu, o status šiaurinis — apklotas palyginti plonai. Čia ir sujudėjo smėlis, lyg ten būtų rausęsis kurmis. Netrukus pasirodė du arkliai ir du žmonės. Arkliai trypė kojomis, purtė karčius, čiaudėjo ir prunkštė, žmonės taip pat stengėsi nusikratyti smėlį. Tačiau arkliai ne taip smarkiai nukentėjo kaip bizonai, mat žmonės ne tik patys apsidengė bizonų odos apklotais, bet apdangstė jais ir arklių galvas, kad smėlis nepatektų į kvėpavimo takus, akis ir ausis.

Ir ta nedidelė grupelė liko nakvoti šioje dykynėje, kur neseniai siautėjo smėlio audra.

Bizonai ir žmonės vieni kitų nematė. Juos skyrė gana didelis atstumas. Smėlio audra nuniokojo milžiniškus šio krašto plotus.

Abu žmonės, vyriškis ir berniukas, ėmė dairytis aplinkui. Jie apėjo smėlio užpustytą kalvą, kuri apsaugojo juos nuo pražūties, norėdami įkopti į ją iš pietų pusės. Bet tai padaryti buvo nė taip lengva. Kojos klimpo į purų smėlį, ir jie turėjo šliaužte šliaužti. Pagaliau pasiekė kalvos viršūnę ir apžvelgė begalines smėlio kopas.

Audra visai nurimo. Pavojus nebegrėsė. Kadangi ir čia, viršuj, ir ten, apačioj, buvo tas pats smėlis, žmonės nusprendė pasilikti nakčiai kalvos viršūnėje ir pamiegoti, pakaičiui vienam budint. Arkliai, net nepririšti, ramiai stovėjo kalvos papėdėje. Iš vakaro, dar neprasidėjus audrai, jie sočiai prisiganė ir iki valiai atsigėrė, kad dabar niekas jų neviliojo vaikštinėti mėnesienoje po smėlio kopas. Be to, jie instinktyviai jautė, koks pavojus buvo ištikęs, ir džiaugėsi, kad išliko gyvi.

Abu žmonės sukilo dar gerai neišaušus. Tai buvo indėnai: Matotaupa ir Harka. Virš nuniokoto krašto vėl patekėjo skaisti saulė, o praėjusį rytą ji pasirodė apsiblaususi, ir todėl prityrę indėnai suprato, kad ji pranašauja audrą ir reikia iš anksto pasiruošti. Dabar, išsisklaidžius nakties tamsai, atsivėrė daug platesnis vaizdas į prerijas. Matotaupa ir Harka ėmė žvalgytis. Mustangai kalvos papėdėje sunerimo. Matyt, jie kažką suuodė.

Matotaupa, prisidėjęs ranką prie akių, įsižiūrėjo į tolį. Harka taip pat nukreipė žvilgsnį į tą pusę. Ne per toliausiai nuo kalvos, kur gulėjo abu indėnai, kažkas sujudėjo, ir visiškoje apmirusios vietovės tyloje staiga pasigirdo žmonių balsai, tiesa, labai neaiškūs, lyg tolimas, vos vos pagaunamas aidas. Greičiausiai žmonės šūkavo, stengdamiesi susirasti arba padrąsinti viens kitą.

Nei Matotaupa, nei Harka netarė nė žodžio, nes abu žinojo, kad ir vienas, ir kitas stebi tą patį. Pagaliau jie pamatė kokį tuziną žmonių, iš tolo labai mažyčių, tačiau jau galėjai įžiūrėti, kaip jie kapstosi, kepurnėjasi, mėgina bėgti, bet ir vėl grimzta smėlyje.

Kurį laiką Matotaupa ir Harka žiūrėjo į tas bergždžias jų pastangas. Galiausiai Matotaupa tarė:

— Jojam pas juos! Gal tie žmonės turi šovinių. Pažiūrėsim, kas jie tokie, bet kas mes esame, nesakysime.

Abu indėnai nusliuogė puriu smėliu nuo kalvos ir laimingai pasiekė arklius. Mustangai, pamatę savo šeimininkus, džiugiai sužvingo. Matotaupa ir Harka pasiėmė apklotus, maistą ir ginklus, sėdo ant arklių ir pamažu nujojo smėlio apneštomis prerijomis. Matotaupos patirtis ir mustangų instinktas vedė juos užuolankom, kur buvo ne toks klampus smėlis. Harka tik žiūrėjo ir mokėsi.

Prijoję tokią vietą, iš kur jau buvo galima su tais nepažįstamais žmonėmis susišaukti, abu indėnai sustojo.

— Ei, ei! — ėmė šaukti juos nepažįstamieji.

Tačiau Matotaupa nejudėjo iš vietos, tik pakėlė pliką ranką, rodydamas, kad jis atjojo čionai su taikiais ketinimais.

Nepažįstamieji žmonės — kai kurie iš jų, matyt, buvo sužeisti — ėmė garsiai kalbėtis, tačiau indėnai nesuprato jų žodžių. Užtat dabar jie pastebėjo įdomų dalyką. Tarp trylikos baltųjų buvo vienas raudonodis. Bet kokiai genčiai jis priklausė, dakotai niekaip negalėjo nustatyti. Indėnas dėvėjo ledžingus, tačiau jo marškiniai buvo pasiūti iš tokios medžiagos, kaip kadaise sudriskę Juodosios Odos drabužiai. Ant kaklo jis ryšėjo margą skarelę, buvo vienplaukis ir basas. Harka širdyje piktinosi, kad raudonodis taip negerbia savęs. Iš kur galėtų būti tas indėnas?

Vienas iš baltųjų, kurie, apsiavę aukštais auliniais batais, braidė po smėlį, pasišaukė indėną, ryšintį margą skarelę, kažką pasikalbėjo su juo, ir abu kaip gandrai nustypčiojo prie Matotaupos ir Karkos.

Indėnai ir dabar nenusėdo nuo arklių.

Baltasis buvo vidutinio ūgio, plačių pečių, trumpo kaklo, visai nepanašus nei į aukštą, raumeningą Rudąjį Džimą, nei į liekną Toli Skrajojantį Paukštį. Harka jau nebe pirmą kartą matė šviesius plaukus ir skrybėlę ant galvos, bet dabar jį nustebino kitas dalykas: kokio nevienodo ūgio tie baltieji žmonės. Tiesa, tarp raudonodžių irgi yra ūgio skirtumų, bet ten visi vyrai liekni ir aukšti. Baltasis buvo su stora odine striuke, aukštais auliniais batais ir plačiabryle skrybėle, todėl su tokiu apdaru atrodė dar storesnis ir kresnesnis negu iš tikrųjų. Jis pradėjo kalbėti ir liepė indėnui, stovinčiam šalia, versti. Harka labai atidžiai klausėsi ir kai ką suprato net be vertėjo pagalbos. Indėnas kalbėjo dakotų dialektu visai laisvai, nors ir buvo matyti, kad tai nėra jo gimtoji kalba.

— Na ir vietovė čia! Kaip mėnulyje! Dar laimė, kad šviečia saulė, pagal ją bent žinai, kur rytai ir vakarai.

Jūs irgi išsikapstėte iš smėlio, a? Galėtum pamanyti, kad visa Amerika — vien tik smėlis. Nors imk ir pasiversk smėlio blusa, ne kitaip! Kaip čia padorus žmogus ir gali gyventi? Kur čia susirasti gerti ir valgyti? Gal jūs kartais žinote, a?

— Gal surasime vandens, o gal ir ne, — trumpai atsakė Matotaupa — Jeigu per tris dienas neaptiksime, numirsime iš troškulio.

— Tai taip tikra, kaip amen poteriuose, gerbiamasai indsmenai! Bet aš neturiu nė mažiausio noro pakratyti čia kojas, supranti? Kur jūs dabar manote joti?

— Ar baltajam žmogui labai svarbu tai žinoti?

Taip jiems besišnekant, atpūškavo per smėlį dar šeši žmonės. Jie visi buvo vienodai apsirengę — su geromis odinėmis striukėmis, tačiau šautuvų, atrodo, neturėjo, o gal jau buvo pametę. Vieni buvo prisisegę revolverius, kiti pistoletus.