Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Abiem dakotams taip pasisekė įvykdyti savo planą, kad Matotaupa neištvėręs ėmė kvatoti. Tačiau besijuokdamas jis neatsargiai žingtelėjo, pataikė ant išklibusio akmens ir kartu su juo nuriedėjo žemyn. Pamatęs, kad tėvas taip staiga dingo apačioj, Harka neišsigando, jis taip pat ėmė kvatoti. Tačiau, bijodamas, kad ir jo neištiktų tokia pat nesėkmė, atsigulė ant žemės pasižiūrėti, ar kartais tėvas griūdamas nesusižeidė, ir apsidžiaugė, pamatęs, kad Matotaupa greitai atsikėlė ir sušuko aukštyn:

— Viskas gerai! Eikš ir tu čionai!

Harka valandėlę dvejojo.

— Ne, nieko nebus! — pagaliau atsiliepė jis. — Taip lengvai nepaimsi busimojo dakotų kario! Einu prie mustangų. Ten aš labiau reikalingas.

Tėvas pritardamas nusijuokė. Tie juokai abu prablaškė, išsklaidė nervinę įtampą, kuri pastarosiomis dienomis laikė juos sukausčiusi.

Matotaupa apėjo uolą, pakilo į kalną ir susitiko su Harka prie arklių, kurie, išgąsdinti triukšmo, džiaugėsi pagaliau sulaukę savo šeimininkų.

— Na, mes padarėme viską, ką turėjome padaryti, — tarė Matotaupa ir užsidegė pypkę. — Dabar belieka tik pažiūrėti, ką darys kiti.

— Norėdami tai pamatyti, mes turėtume vėl leistis į prerijas, — tarė Harka.

— Taip, reikės.

Po nemiegotų naktų ir Matotaupos veide nuovargis įrašė savo pėdsakus. Ryto brėkšmoje Harka pastebėjo, kokios įkritusios tėvo akys.

— Gal pirma pamiegotum, tėve?

— Ne, paskui.

Matotaupa išrūkė pypkę ir atsikėlė — ne taip vikriai“ kaip paprastai, bet nė kiek nesvyruodamas. Abu indėnai užsėdo ant arklių ir atsidavė jų valiai — jie patys susiras kelią žemyn. O puslaukiniai mustangai šitai labai gerai moka.

Kai juodu išjojo iš miško ir pasiekė prerijas, visų pirma pamatė daugybę arklių pėdų. Aplinkui nebuvo girdėti jokio įtartino garso. Matotaupa susirado aukštą medį; ir ėmė į jį kopti. Harkai irgi labai knietėjo pasidairyti po plačias apylinkes. Jis pririšo arklius ir pasekė tėvu. Iš medžio viršūnės jie pastebėjo dvi plonas dūmų sruogas., kylančias tolumoj iš už aukštumėlės.

— Tai ne kas kita, kaip Lokės giminės kariai. Jie susėdo prie ugnies pasidžiaugti pergale, — tarė Matotaupa. — Jie susigaudę paunių arklius, juk mes paginėme juos tiesiai mūsiškiams į rankas. Pauniai greičiausiai pabėgo į savo stovyklą. Niekur jų nematyti. Be abejo, jie irgi pasigavo vieną kitą pabėgusį mustangą, bet nedaug, labai nedaug! Matai, ten toli toli ganosi nedidelė mustangų grupelė? Šitų jau niekas nepagaus.

Matotaupa pamažu, kažkaip labai atsargiai išlipo iš medžio ir, atsistojęs apačioje, pagavo šokantį žemyn Harką. Abu nieko daugiau nekalbėjo, nes nuo to, ką juodu dabar sumanė, priklausė visas jų tolesnis gyvenimas, o tas lemiamas momentas buvo jau taip arti, kad sunku buvo apie jį kalbėti.

Nė kiek nesisaugodami, jie nujojo į rytus, prie didesniojo dakotų laužo.

Prijoję arčiau, pastebėjo keletą vyrų, pasilipusių ant kalvos, matyt, laukiančių jų. Matotaupa neapsiriko. Tai buvo iš tikrųjų Lokės giminės kariai. Netrukus jie jau iš tolo pažino Senąjį Varną, jo vyresnįjį sūnų ir Senąją Antilopę. Su jais buvo dar vienuolika karių, tarp jų ir Četanas. Nors jam ėjo dar tik septyniolikta vasara ir jis dar nebuvo priimtas į karius, tačiau jau dalyvavo persekiojant paunius.

Matotaupa ir Harka žingine prijojo prie karių grupės. Visi buvo labai rimti. Harka stengėsi pagauti Četano žvilgsnį, o Četanas žiūrėjo į Harką. Taip, jie buvo ir liko geri draugai.

Matotaupa sustabdė savo sartį. Sustojo ir Harka. Vis dar buvo neaišku, kas pirmasis prašneks.

Senasis Varnas judino lūpas, tartum kovodamas su savimi: nežinojo — sakyti ką, ar ne.

— Mes susitinkame čia, svetimuose medžioklės plotuose, — pradėjo jis pagaliau, stengdamasis visų pirma pateisinti savo ir kitų elgesį. — Ką jūs turite mums pranešti?

— Nedaug ką, — išdidžiai atsakė Matotaupa. — Kas atsitiko prie Arklių upelio, jūs žinote patys. Iš paunių sargybos, saugojusios mustangus, du mes nugalabijome, o kiti išsilakstė kas sau. Aš matau, kad jūs prisigaudėte arklių!

Senasis Varnas vėl pajudino lūpas, o paskui vis dėlto paklausė:

— Ką dar turite mums pasakyti?

— Aš jau pasakiau viską, — trūkčiojamu balsu atsakė Matotaupa. — O ką pasakysite jūs?

— Aš pasakysiu, kad tu gerai ir teisingai vadovavai kovai, — pamažu dėstė Senasis Varnas, pasverdamas kiekvieną žodį. — Ko tu dar iš mūsų nori? Gal tu atjojai grąžinti berniuko, kuris priklauso mums?

Kai Harka išgirdo šį klausimą, jam pasidarė šalta.

Matotaupa, vos stovintis ant kojų iš nuovargio, išblyškęs, paišinas, su kraujuojančiomis žaizdomis, į kurias visai nekreipė dėmesio, įsmeigė akis į Senąjį Varną.

— Aš neišsivedžiau Harkos Kietojo Akmens Vilko Nugalėtojo Lokio Medžiotojo ir negaliu jo grąžinti; tai sprendžia jis pats. O iš jūsų aš noriu tik vieno — teisybės. Aš noriu teisybės. Jūs turite pripažinti teisybę. Aš nekaltas. Argi kovoje su pauniais nepasirodžiau kaip Lokės giminės vadas?

Senasis Varnas susirūpinęs nuleido akis.

Bet dabar į priekį išėjo Senoji Antilopė.

— Šiandien ir vakar tu pasirodei kaip tikras vadas, — sušuko jis. — Šito niekas negali paneigti. Bet ar visada tu taip darei? Tu ištremtas ne už bailumą. Tu narsus, tai žino visi Lokės giminės kariai. Bet, nors ir narsus būdamas, tu išdavei mus, iškeitei į paslaptingąjį vandenį! Tu išplepėjai kas nereikia Ilgiesiems Peiliams ir išstatei pajuokai savo karius! Tau nevalia kelti kojos į mūsų medžioklės plotus! Mes manėme, kad tu nusilenksi vyresniųjų sprendimui, ir dovanojome tau gyvybę. Bet tu nepaklausei jų valios, ir jeigu aš būčiau sutikęs tave mūsų medžioklės plotuose, būčiau tučtuojau nudėjęs. Aš pasakiau, hau!

Senoji Antilopė nutilo.

Matotaupa ilgai į jį žiūrėjo. Paskui permetė žvilgsniu visus kitus. Bet niekas daugiau netarė nė žodžio. Nė vienas nepravėrė lūpų. Niekas neišdrįso užstoti Matotaupos. Ir Harkai pasirodė, kad iš stovyklos pasigirdo duslūs burtininko būgno smūgiai, surakinę visiems lūpas. Netgi Četanas nieko nepasakė ir nukreipė valandėlei akis į šalį. Bet kai Harka pagaliau vėl pagavo jo žvilgsnį, jis būva labai labai liūdnas.

Matotaupa dar kartą įsmeigė akis į Senąją Antilopę.

— Ir tai paskutinis tavo žodis?

Senoji Antilopė nieko neatsakė, tik nusispjovė į šalį.

— Tada tau galas, — tyliai ištarė Matotaupa — Įsidėmėk tai ir lauk. Aš ateisiu.

Vadas apgręžė arklį, Harka taip pat apsuko savo širmį. Iš pradžių žingine, paskui lengvais šuoliais nujojo jie atgal į kalnus. Kai pasiekė miškais apaugusį kalnų šlaitą, buvo jau vakaras. Čia jie apsistojo, pavalgė ir atsigulė poilsio. Matotaupa netarė nė žodžio, tylėjo ir Harka. Labai išvargę, abu greitai užmigo, ir jeigu būtų atėjęs priešas jų nužudyti, šią naktį jiems būtų buvę vis tiek. Juk sudužo jų didžioji svajonė.

Sekančiomis dienomis ir naktimis Matotaupa buvo kažkoks bauginančiai ramus, ir Harka nedrįso jo kalbinti. Jis dažnai palikdavo jį vieną, nes matė, kad tėvas to nori. Berniukas klajodavo aplinkui, užkopdavo aukštyn, kur baigiasi miškas ir akmenų nuolaužos siekia medžius. Vėjas jau dvelkė rudens žvarba. Harka vis žvilgčiojo į viršų, kur buvo tas nedidelis slėnis, ir juo dažniau jis vienas bastėsi po apylinkes, juo labiau jį traukė dar kartą nueiti tenai, kur jis kartu su tėvu praleido vasarą, būdamas kalnų ir žvėrių valdovas.

Vieną rytą jis pamatė virš kalnų erelį ir nebeištvėrė: lyg sparnais užlėkė į viršų, kur ėjo gerai pažįstamas takas, ir nuskubėjo juo prie šaltinio pievoje.