Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Kadangi niekur nebebuvo matyti nei kovojančių, nei bėgančių, nei persekiojančių karių — nei priešų, nei draugų, — moterys su vaikais nuėjo prie upelio atsigerti ir apsišvarinti. Paskui ėmė apžiūrinėti palapines. Kai kurios kraštinės buvo šiek tiek apanglėjusios, bet tos, kur stovėjo aplink aikštę, išliko visai sveikos.

Iš burtininko palapinės sklido duslūs garsai: Havandšita kalbėjosi su dvasiomis.

Šautuvas ir aukso gabaliukas, iš vakaro kabėję ant karties priešais palapinę, buvo dingę.

Uinona ir Baltoji Rožė dar ilgai stovėjo stovyklos aikštėje. Ir kiti vaikai, nors ir labai pavargę, nenorėjo lįsti į palapines. Pro šalį praėjo Četanas, maloniai pažvelgė į Uinoną ir tarė:

— Aš einu ant kalvos pasižiūrėti, ar negrįžta mūsų kariai, tiksliau sakant, ar grįžta visi tie, kurie dalyvavo kovoje, supranti mane?

— Suprantu, Četanai.

Persekiojamieji ir persekiotojai nutolo nuo Arklių upelio ir dingo vakaruose. Ir vieni, ir kiti buvo be arklių, todėl tas bėgimas ir vijimasis banguotomis prerijomis iš dalies buvo panašus į slėpynes, kur labai daug reiškė vikrumas ir išradingumas. Dažnai nei vieni, nei kiti nežinojo, kur iš tikrųjų eina nuolat besikeičianti kovos linija; tos pačios pusės kariai čia atsidurdavo priekyje, čia užpakalyje.

Tik abu raiteliai, Matotaupa ir Harka, smarkiai išsiveržė į priekį ir išnyko visiems iš akių. Jie visu greičiu lėkė į vakarus, ir Matotaupa neturėjo kada Harkai paaiškinti, ką jis yra sumanęs. Tačiau Harka pats nujautė, ko tėvas taip skuba. Vakaruose, miške, liko paunių arkliai. Jeigu pavyktų išvaikyti arba nugalėti sargybinius, galima būtų paleisti arklius į prerijas, ir pauniai liktų be mustangų, kaip ir dakotai. Arba dar geriau būtų, jeigu paunių mustangus pasisektų nuginti Lokės giminei.

Harka labai džiaugėsi, kad dakotai nugalėjo paunius. Apie savo nuopelnus toje kovoje jis beveik nė negalvojo, nors prieš tai vaizdavosi, kad pasirodys joje kaip tikras vyras. Dabar jis nematė čia nieko nepaprasto, kad užpuolė paunius iš užnugario, išgąsdino juos macavakeno šūviais ir pasėjo tarp jų paniką. Šią naktį Harka pirmą kartą nužudė žmogų. Bet gerai to dar nesuvokė, nes kovojo ne vyras prieš vyrą, o šaudė iš tolo, tamsoje, ir nepamatė, net nepalytėjo to mirusiojo. Svarbiausia jam dabar buvo, kad jie išgelbėjo nuo ugnies ir priešų Uinoną ir Untšidą, kad toje kovoje pasižymėjo Matotaupa — kritišku momentu ėmėsi vadovauti Lokės giminės kariams. Jis visą laiką jojo tėvui iš paskos. Seniai jau patekėjo saulė, ir Harka matė suodiną tėvo nugarą — tai buvo vakarykščios nakties žymės, kai Matotaupa veržėsi į stovyklą per karštus, dar žioruojančius pelenus.

Kai Matotaupa ir Harka pagaliau pasiekė miškus, buvo jau vėl naktis. Jie sustojo prie upelio;, ir sukaitę, pailsę arkliai puolė gerti. Matotaupa su Harka taip pat numalšino troškulį ir atsigulė žemėn pailsėti. Čia, miške, buvo vėsiau ir gaiviau negu dulkėtose, sausros iškepintose prerijose. Abu indėnai godžiai traukė į save jau rudeniu kvepiantį miško orą.

Harką suėmė miegas, jis buvo vos gyvas iš nuovargio, bet pamatęs nerimą tėvo veide, greitai vėl pažvalėjo. Matotaupa įbruko jam į burną kąsnį mėsos, berniukas jį sukramtė, nurijo, paskui gavo dar vieną, miegai lyg ir išsisklaidė.

Matotaupa ėmė dėstyti savo sumanymą:

— Sakykime, kad mes esame Lokės giminės žvalgai. Aš eisiu apžiūrėti, kaip išsidėstę prie arklių paunių sargybiniai, kiek jų ten yra ir kokiu būdu galima pagrobti jų arklius. Kai viską išsiaiškinsiu, tada arba mes patys imsimės to žygio, arba palauksime karių. Jie visą laiką lipa pauniams ant kulnų, o tiems, savaime aišku, reikalingi arkliai.

Matotaupa liepė Karkai sėsti ant širmio ir miegoti, o pats apžergė sartį ir nusivedė sūnaus arklį, paėmęs jį už pavadžio. Harka pyko ant savęs, kad jis toks bejėgis, bet nieko padaryti negalėjo: nuovargis įveikė, ir jis greitai viską užmiršo, paskendęs maloniam snauduly, tačiau visai neatsipalaidavo, ir miegodamas saugojosi, kad nenukristų nuo arklio.

Pagaliau Matotaupa sustojo, ir Harka prabudo. Buvo dar naktis ir miške visai tamsu. Tėvas paliko jam arklius ir įsakė, kad šiukštu neužmigtų, neš jau čia pat esanti priešo sargyba. Harka sukaupė visas jėgas, suvalgė dar šiek tiek mėsos ir prablaškė miegus. Matotaupa tyliai pradingo tarp medžių tamsoje.

Praėjo apie dvi valandas, kol Harka sulaukė tėvo. Matotaupa grįžo gerai nusiteikęs ir tuoj pradėjo pasakoti, ką matęs:

— Šimtas arklių ir tik dešimt sargybinių, o ir tie patys labai nerūpestingi. Jie laiko arklius nepririštus, mustangai tik suvaryti į krūvą ir aptverti šakų tvora. Tokia užtvara gali sulaikyti nebent ramų arklį. Baikštus mustangas išlauš ją arba peršoks per viršų. Mes pagrobsime pauniams arklius, dar nespėjus jų kariams sugrįžti į mišką. Hau!

Atimti priešui arklius buvo įprastas kovos būdas prerijose.

Harka užmiršo savo nuovargį.

— Kaip mes išgąsdinsime arklius, tėve?

— Lengviausia būtų ugnimi, bet aš nenoriu uždegti miško. Liepsna persimestų į prerijas ir nusiaubtų pievas, jos reikalingos Lokės giminei ir bizonų kaimenei, kurios greitai turi čia pasirodyti. Ar tu dar turi šovinių?

— Ne per daugiausia. Du ar tris... galėčiau paaukoti.

— Tad pilk tiesiai į arklius. Tai bus geriau, negu šaudyti į sargybinius. Arkliai išsilauš iš aptvaro, ir jeigu mūsų kariai turi greitas kojas, geras akis ir vikrias rankas, jie galės keletą arklių susigauti prerijose.

— Gerai.

Matotaupa nusivedė Harką per mišką. Teko pasiimti, su savim ir arklius, nes palikti juos vienus buvo pavojinga. Dėl to jie turėjo padaryti didelį lankstą, kad neatkreiptų į save sargybinių dėmesio — pasikelti šlaitu, o paskui vėl nusileisti žemyn. Kad mažiau reikėtų tverti tvoros, pauniai buvo suvarę arklius palei stačią kaip siena uolą, stūksančią vidury miško. Viršum tos uolos stovėjo du sargybiniai, kiti aštuoni buvo išsidėstę apačioje palei tvorą. Visa tai Matotaupa išsiaiškino iš anksto ir dabar pranešė Harkai. Jo planas buvo toks: patyliukais likviduoti abu sargybinius viršuje, o paskui nuo uolos atidengti ugnį į arklius.

Todėl jie pasikėlė šlaitu dar aukščiau, negu buvo ta stati uola, ir stipriai pririšo arklius prie medžių.

Apačioj, miške, pasigirdo šūktelėjimas. Matyt, sargybinis pastebėjo kažką įtartina ir perspėjo saviškius. Todėl Matotaupa ir Harka, norėdami pasiekti tikslą, turėjo veikti labai greitai.

Vikriai kaip laukinės katės nuliuoksėjo jie šlaitu žemyn. Be ginklų, dar turėjo po akmenį rankoje. Priartėję prie tos stačios uolos, pastebėjo sargybinių šešėlius, šmėkščiojančius tarp medžių. Matyt, pauniai juos pamatė ir skubėjo pasislėpti. Vienas iš jų pritūpė krūme ir iškišo galvą pasidairyti. Harka, nieko nelaukęs, sviedė į jį akmeniu ir taip gerai pataikė, kad sargybinis valandėlei prarado sąmonę. Kitą sargybinį, prigludusį už medžio, užpuolė Matotaupa. Jis prišoko prie jo, pačiupo, nespėjus šiam griebtis ginklo, ir numetė nuo uolos į arklių būrį. Tėvo pavyzdžiu pasekė ir Harka. Jis stvėrė už kojų prisvaigintą antrąjį sargybinį, nutempė prie skardžio ir taip pat numetė žemyn. Paskui pakėlė šautuvą ir pliekė į arklių tabūną, kartu su tėvu garsiai rėkdamas dakotų karo šūkį:

— Hi-jip-jip-jip-hi-jaach!

Matotaupa surado vietą, kur uola buvo suskeldėjusi ir pastūmęs paleido į arklių tabūną tokią akmenų krušą, kad tie visai paklaiko ir, vadovaujami eiklaus eržilo, išsilaužė pro užtvarą. Išgirdę šūvius, nežinodami, kas ten ant kalno darosi, sargybiniai taip pat ne mažiau išsigando ir, pastvėrę pirmą pasitaikiusį arklį, pasileido šuoliais šlaitu žemyn. Arkliai pasklido kas sau, ir nuo jų baimingo blaškymosi drebėjo visas miškas, lyg ten būtų siautėję vaiduokliai.