Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Vanduo linksmai čiurleno, žolė čia dar gražiai žaliavo. Harkos iškasta žeminė tebebuvo nepaliesta, tačiau mėsos atsargos išraustos iš po žemės, visur pilna apgraužtų kaulų. Matyt, erelis dažnai nutūpdavo ant uolos prie šaltinio, aplink akmenį dar buvo primėtyta maisto likučių.

Harka krito į žolę ir ėmė raudoti. Dabar jis nebesitvardė, vieną kartą norėjo būti pats savimi, su savo skausmu, vieną vienintelį kartą, ir tai padaryti jis galėjo tik čia, kur buvo vienui vienas.

Kalnų slėnyje jis praleido visą dieną. Aukštai danguje matė sklandantį erelį. O kai atėjo saulės laida, kai kalnų viršūnės pasipuošė auksu ir šaltinio vanduo sužibo vaivorykštės spalvomis, erelis sugrįžo, į savo buveinę. Nutūpė į lizdą, kurį buvo susinešęs ant viršūnės pietinėje slėnio pusėje, ir žiūrėjo į berniuką. Atrodo, jis parsinešė ir grobio, nes Harka girdėjo ir matė jį kažką kapojant snapu.

Naktį Harka miegojo žeminėje, kuri saugojo jį nuo nakties vėjo. Tačiau rytą vis tiek prabudo visas sustiręs nuo šalčio. Kai pajudėjo ir apsidairė, pamatė erelį, tupintį žemai ant uolos, prie šaltinio. Berniukas numetė jam gabalą mėsos iš savo atsargų, paukštis vikriai jį pagavo ir prarijo. Harka nuėjo prie šaltinio atsigerti. Erelis nė kiek jo neišsigando. Jis pažino savo draugą.

Šiek tiek apšilęs saulėje, Harka nuėjo prie uolų tako, bet, prieš leisdamasis žemyn, valandėlę stabtelėjo ir dar kartą permetė akimis slėnį. Taip, greitai ateis ruduo, ir tik erelis liks čia šeimininkauti. Žmonėms reikia iš čia pasitraukti, ir netgi erelis turės susirasti naują būstą, kol nepasnigo ir neprasidėjo žiemos pūgos.

Berniukas nuskubėjo žemyn.

Sugrįžęs rado tėvą apačioje miške, sėdintį prie nedidelės ugnelės. Šalia stovėjo abu arkliai. Matotaupa nesibarė, kad berniukas taip ilgai buvo pradingęs, ir nieko neklausinėjo, tik spoksojo į ugnį ir atsargiai žarstė pelenais vis įsidegančias liepsneles. Kai sutemo, paprašė Harką pabūti prie arklių, jis iškeliaująs ir grįšiąs po dviejų, trijų dienų.

Harka žiūrėjo, kaip Matotaupa peiliu raižo ant strėlės keturkampius — savo palapinės toteminius ženklus. Kiekvienas Lokės giminėj žinos, kad ta karo strėlė su užkarpa ant kaulinio antgalio yra Matotaupos.

— Šita strėlė užmuš Senąją Antilopę, — pasakė tėvas ir išėjo.

Praslinkus dviem dienom, virš Lokės giminės palapinių aušo ramus rytas. Arklių upelio vanduo plona srovele tekėjo išdžiūvusia vaga. Keletas mustangų gunglinėjo po sausros išdegintas, gaisro nusiaubtas pievas ir ieškojo žolės likučių. Palapinės dar buvo uždarytos, moterys dar nevaikščiojo vandens, prie upelio nesipliuškeno berniukai.

Žmonės stovykloje tik budo iš nakties miego. Pirmoji savo palapinėje atsikėlė Untšida. Prabudusi Uinona pažvelgė į senelę, ir tuo metu iš kažkurios palapinės nuaidėjo šūktelėjimas. Uinona išsigando ir pamatė, kad Untšida taip pat krūptelėjo. Šonka ir Harpstena pašoko iš guolio, lyg išgirdę pavojaus ženklą. Šešoką ištiko kosulio priepuolis.

Paskui Untšidą ir Šonką į lauką išbėgo ir Uinona pasižiūrėti, kas atsitiko. Prie palapinės, kurioje gyveno Senoji Antilopė su savo jaunesniaisiais sūnumis, jau stovėjo keletas vyrų ir stūmė šalin moteris. Pasirodė Senasis Varnas ir įėjo į vidų, Bet netrukus jis jau vėl buvo lauke ir, niekam nė žodžio netaręs, nuėjo pakviesti burtininko. Kai Havandšita įžengė į palapinę, visa stovyklos aikštė jau buvo pilna laukiančių žmonių. Tačiau nė vienas, išėjęs; iš palapinės, nesakė, ką jis ten matė, todėl žmonės dar: nieko nežinojo, kas atsitiko.

Pagaliau pasirodė Senosios Antilopės vyresnysis sūnus“ jau priimtas į karius. Jis įėjo į palapinę, kurioje dar tebebuvo burtininkas, ir netrukus išėjo nešinas lavonu. Tada mirusysis buvo Senoji Antilopė. Jo krūtinėje smygsoja išpjaustinėta strėlė. Ir visiems tapo aišku, kad ji — Matotaupos. Bet kaip ji pervėrė Senosios Antilopės krūtinę, niekas negalėjo suprasti. Kai jaunesnysis sūnus prabudo, jis pamatė tėvą gulintį su strėle krūtinėje ir suriko iš baimės.

Moterys ir vaikai išsiskirstė į palapines, o vyrai šoko ieškoti pėdsakų. Ieškojo jie visą dieną, ir tik vakare stovyklos gyventojai sužinojo, kaip visa tai galėjo atsitikti.

Matyt, Matotaupa slapta įslinko į stovyklą, užsilipo ant Senosios Antilopės palapinės ir pro dūminę angą paleido strėlę į miegantį priešininką. Sprendžiant iš Senosios Antilopės žaizdos, visa tai galėjo atsitikti apie vidurnaktį. Paskui, lygiai taip pat slapta, Matotaupa pasitraukė iš stovyklos.

Prie Senosios Antilopės būsto suskambo raudos. Burtininkas savo palapinėje ėmė mušti būgną, ir velionio giminės pagavo rėkti, reikalaudami keršto.

Po šios dienos Uinona dar labiau pritilo, pasidarė dar baikštesnė. Į Untšidą niekas nedrįso mesti pikto žvilgsnio, tarti paniekos žodžio. Išdidi ir ori ji ir toliau garsėjo kaip giminės žynė. Netgi Havandšita nieko jai nepriekaištavo.

Matotaupa ir Harka apie visa tai nieko nežinojo. Tačiau per tą laiką jie labai pasikeitė, pasidarė nekalbūs, užsidarė savyje, ir tas ypač sunkiai slėgė Harką.

Kai po tos nakties tėvas sugrįžo iš stovyklos, jis tik tiek tepasakė Harkai:

— Jis nebegyvas, ir visi tai žino.

Harka ir pats viską suprato, pamatęs, kad tėvas neparsinešė atgal išraižytos strėlės.

Netrukus jie ėmė ruoštis į tolimą kelionę.

— Eisim pažiūrėti, kaip gyvena baltieji, — tarė Matotaupa. — Tu nebeturi šovinių šautuvui, mums reikia jų išsimainyti. Be to, reikia susirasti kokią pastogę žiemai. Tu dar per jaunas mirti.

— O ką tu manai duoti baltiesiems už šovinius, kurių mums reikia macavakenui? — sumurmėjo Harka.

Matotaupa nukorę lūpą ir įkišo ranką į maišelį prie diržo.

— Štai šitą! — parodė jis Harkai aukso gabaliuką, kurį berniukas buvo radęs prie upės Juodųjų kalnų papėdėje, tačiau tas jo radinys pastaruoju laiku buvo burtininko žinioje.

— Ką? Šitą? Iš kur tu jį gavai?

— Havandšita buvo neapdairus. Kai aš nuėjau į stovyklą nužudyti Senosios Antilopės, tas gabalas vėl kabėjo maišelyje ant karties priešais burtininko palapinę. Aš jį ir pasiėmiau. Bet gal mums jo neprireiks mainams. Pažiūrėsim.

— Mes neduosim Ilgiesiems Peiliams aukso. Aš niekada neužmiršiu, tėve, ką tu man tada sakei, kai įmetei tą blizgantį akmenį į vandenį. O kaip senasis paunių šautuvas?

— . Jį aš palikau Havandšitai. Jis jau surūdijęs. Te gis sau turisi.

— O tavo naujasis šautuvas?

— Niekas jo nepanaudojo kovoje su pauniais. Matyt“ Tatanka Jotanka jį tada pasiėmė.

Žodis „tada“ nuskambėjo ypač skaudžiai. Tėvas turėjo galvoje tą dieną, kai jis buvo ištremtas iš stovyklos.

Harka daugiau nieko neklausinėjo. Jis atsistojo, nežinodamas nė ką manyti apie tokį tėvo planą. Reikės pagalvoti. Šovinių šautuvui jis tikrai neturi, tai aišku. Bet kas toliau? Gavęs šovinių, Harka nenorėjo gyventi pas baltuosius. Jis troško tik vieno: rudenį pamedžioti su tėvu bizonų, apsirūpinti mėsa ir praleisti žiemą kokioje nors oloje.

PO SMĖLIO AUDROS

Vėjas nešė prerijomis lekiojantį smėlį. Ore sukosi smėlio dulkės ir krisdamos gulė kopomis ant žemės. Slėniai ir kalvos slėpėsi po smėlio masėmis, radosi nauji slėniai ir kalvos, bet tuoj pat vėl nyko, kilo į orą ir gulė kitoje vietoje. Vėjas ūžavo kaip pašėlęs. Dulkių debesys uždengė saulę, prigeso diena. Gyvūnai ir augalai duso, užnešti smėlio. Rudens audros, kasmet siaubiančios šalį, šį kartą, ypač stipriai įsisiautėjo.