Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Dabar abiejų pusių vadai pastebėjo, kad didelė dalis karių be jokios naudos išsisklaidė po prerijas. Todėl ir čia, ir ten nuskambėjo žemas karo švilpuko balsas, kviečiantis visus rinktis į savo būrį. Bet pasukti arklių algai buvo neįmanoma, todėl kariai nušoko nuo jų ir pėsti skubėjo pas saviškius. Pasklidę tamsoje po kalvotas prerijas, jie nematė kits kito ir nekovojo.

Mergaitės pastebėjo, kaip keli kariai sugrįžo per krūmus ir nuskubėjo prie Senojo Varno išklausyti jo naujų įsakymų. Taigi dakotai nieko nepasiekė, tik prarado savo arklius, ir viskas. Pauniams tai buvo laimėjimas, ir jie garsiai džiūgavo. Tačiau dakotai, klausydamiesi paunių džiaugsmo šūksnių, suprato, kaip išsidėstęs priešas.

Tuo tarpu ugnis krūmuose liepsnojo vis labiau. Naktis buvo be vėjo, todėl liepsna neslinko kuria nors viena kryptimi, bet, rydama sausas šakas, lapus ir žolę, pamažu plėtėsi į visas puses. Moterys ir vaikai susirinko plikoje stovyklos aikštėje ir aplinkinėse palapinėse; liepsna čia buvo nebaisi, tik dūmai graužė akis. Visi buvo labai ramūs, nesigrūdo, nerėkė, tik žiūrėjo į Untšidą, kuri stovėjo šalia abiejų mergaičių. Kariai, ligi šiol slėpęsi krūmuose, turėjo iš ten bėgti, jeigu nenorėjo sudegti. Jie susirinko aplink Senąjį Varną. Tas davė įsakymą keltis per upelį ir pulti paunius, nors, esant apšviestam krantui, priešui bus labai patogu juos apšaudyti strėlėmis. Senasis Varnas sakėsi pats vadovausiąs šiam rizikingam žygiui.

Uinona juto, kaip dreba Baltoji Rožė. Jeigu Lokės giminės vyrai pralaimės, pauniai juos išžudys, ir jų skalpai džius ant trofėjų karčių priešo stovykloje. Moterų ir vaikų likimas buvo neaiškus. Jos irgi turės mirti arba dirbti priešo stovykloje ir būti žmonomis karių, nužudžiusių jų tėvus, brolius ir vyrus. Mergaitės prisiglaudė prie Untšidos, tarsi ieškodamos po jos motinišku sparnu pagalbos.

— Tėve! Mano tėve Matotaupa, — tyliai sušnibždėjo Uinona, — jeigu tu čia būtum, mūsų nebūtų ištikusi tokia nelaimė.

— Tikra teisybė, — atsiliepė kažkieno balsas, ir Uinona krūptelėjo išsigandusi, nes nemanė, kad, be Untšidos ir Baltosios Rožės, dar kas kitas gali išgirsti jos žodžius. Ji atsigręžė ir pamatė žmogų, ištarusį tuos žodžius. Tai buvo karys, vardu Čotanka.

Prie upelio, apšviesto degančių krūmų liepsnos, dar nebuvo girdėti kovos šūksnių. Matyt, vyrai vis nesiryžo pradėti to rizikingo puolimo. Bet kažką daryti vis tiek reikėjo, jeigu jie nenorėjo sudegti, arba be kovos pasiduoti pauniams.

Ir štai nuskambėjo trumpas ir kimus karo šūkis:

— Hi-jip-jip-jip-hi-jaach!

Pauniai taip pat atsiliepė, pašaipiai šūkaudami, ir per tą abipusį triukšmą mergaitės tarsi išgirdo, kaip dūzgia lankai, svaidantys strėles.

Per dūmus jos vos begalėjo atgauti kvapą, ir Untšida paliepė visoms gulti, kad lengviau būtų kvėpuoti.

Tuo metu nuaidėjo du šūviai. Ir kaip mat stojo visiška tyla. Nutilo dakotų karo šūkis, nuščiuvo ir pauniai. Tik buvo girdėti, kaip traška ir pyška liepsnojantys krūmai.

Mergaitės klausėsi ausis ištempusios.

Ir štai pasigirdo piktas paunių riksmas, bet netrukus vėl pokštelėjo šūvis, tik dabar lyg ir iš kitos vietos negu pirmieji du. Pauniai vėl nutilo. Ir toje tyloje kažkur iš tamsių prerijų, paunių užnugaryje, nuskambėjo du balsai:

— Hi-jip-jip-jip-hi-jaach!

Uinona suprato, kieno tie balsai, ir iš džiaugsmo, kad tėvas ir brolis čia pat, sukando dantimis sau ranką.

Harka turi Paslaptingąją geležį! Tai jis čia šaudė, o gal tamsoje jau zvimbia Matotaupos strėlės, guldydamos paunius, kurie nesitikėjo tokio puolimo iš užnugario. Uinona dar išgirdo šuoliuojant arklius. Vadinasi, Matotaupa ir Harka su mustangais. Tai todėl jie taip greitai keičia vietą ir puola paunius čia iš vienos, čia iš kitos pusės.

Vėl driokstelėjo du šūviai.

Ir tuoj pat prie upelio nuaidėjo karo šūkis — tai Lokės giminės kariai puolė paunius. Iš tolstančio riksmo mergaitės suprato, kad kariams pavyko sėkmingai persikelti per upelį, ir dabar jie spaudžia paunius. Priešo riksmas pritilo, jų kariai išsisklaidė po prerijas.

Vadinasi, priešas išsigando macavakeno. Žinoma, jis išsigando Harkos ir Matotaupos! Uinona troško dūmuose, jai buvo neapsakomai karšta, bet dabar ji jau nebegalvojo apie mirtį ir nelaisvę, ji tikėjo saviškių pergale, vylėsi vėl pamatyti tėvą ir brolį.

Kilus gaisrui, savaime susidarė oro srovės, jos dar labiau įpūtė ugnį ir varė liepsnas vis tolyn ir tolyn. Įsisiautėjusi ugnis greitai prarijo žemus medelius ir skurdžią prerijų žolę. Medeliai, neseniai liepsnoję kaip fakelai naktyje, pavirto pelenais, išdegusios pievos pajuodavo, pakilęs vėjas išsklaidė dūmus. Ugnis nutolo nuo Arklių upelio, nuo palapinių ir, palikusi nusiaubtus krūmus, baisiu greičiu plėtėsi pietų kryptimi, virsdama dideliu prerijų gaisru.

Pauniai tikriausiai išsigando, kad ugnis pietuose nepasiektų jų palapinių. O gal; kartais tas pavojus jų ir negąsdino, nes indėnai mokėjo apsisaugoti nuo prerijų gaisro, uždegdami priešinę ugnį. Šitaip gesinant, būdavo sunaikinamos visos ganyklos aplinkui, bet užtat likdavo sveiki žmonės.

Vėjas nešiojo pelenus, ir jie įkyriai lindo mergaitėms į akis. Stovyklos aikštė vėl skendėjo tamsoje. Uinona su Baltąja Rože, kaip ir visi kiti, likę stovykloje, įtemptai klausėsi. Tačiau aplinkui buvo tylu.

Išdegus krūmams, niekas dabar nebeužstojo žvilgsnio, ir moterys su vaikais aiškiai matė viską aplinkui. Viršum tuščio ir nykaus krašto, dėl kurio ką tiktai kovojo vyrai, plytėjo žvaigždėtas dangus. Tik pietuose raudonavo padangė. Ten toliau siautėjo gaisras.

Aplinkui vis dar tebeviešpatavo keista tyla. Atrodė, kad abi kovojančios pusės kažkur išsislapstė. Gal kartais pauniai atsitraukė? O gal ruošiasi iš naujo pulti? Tačiau moterys ir vaikai niekur nematė ir savo karių.

Ir staiga Baltoji Rožė kad suriks išsigandusi — prieš ją tarsi iš žemės išdygo aukštas kaip kartis karys: iš plikos galvos ir besiplaikstančio plaukų kuokšto ant pakaušio mergaitė suprato, kad tai paunis. Jis prisidėjo prie lūpų švilpuką ir šaižiai sušvilpė. Tai buvo ženklas kariams pulti stovyklą. Bet, nespėjus nuaidėti jo švilpukui, pasigirdo dakotų karo šūkis, ir šalia paunio atsirado nė kiek ne mažesnis už jį karys. Jis buvo ligi pusės nuogas, neturėjo jokių papuošalų, jokių pasižymėjimo ženklų. Plaukai buvo supinti į kasas. Iš galingos figūros ir stipraus balso Baltoji Rožė ir Uinona pažino, kas jis toks.

— Matotaupa, — sušnibždėjo mergaitės.

Vos tik sušukęs karo šūkį, dakotas užsimojo kuoka, ir netikėtai užkluptas paunis parkrito nuo pirmojo smūgio. Šaižus pergalės šauksmas apskelbė, kad paunių vadas nugalėtas. Dakotas pakėlė priešininko švilpuką ir sušvilpė, duodamas ženklą pradėti puolimą.

Lokės giminės vyrai tuoj subėgo vykdyti įsakymo, nes žinojo, kad tas žmogus visada ras išeitį iš pavojingos padėties.

Mūšis, vos neįsižiebęs pačiame stovyklos vidury, nutolo, nes pauniai leidosi bėgti, pasičiupę sąmonės netekusį savo vadą. Mat palikti vadą nelaisvėje buvo laikoma didžiausia gėda.

Toli prerijose dar kartą driokstelėjo macavakenas, sudundėjo žemė nuo šuoliais lekiančių arklių, pasigirdo šūksniai, rodantys, kad paunių gretos išsisklaidė ir dakotai juos persekioja įvairiomis kryptimis.

Kai po šitos siaubingos nakties pagaliau vėl patekėjo saulė, abi mergaitės stovėjo paišinos kartu su kitomis moterimis ir vaikais tarp suodžiais apneštų palapinių ir apanglėjusių laukų, ir niekam į galvą neatėjo, kad juodvi dar iš vakaro pačios išsitepė veidus pelenais — dabar visi taip atrodė kaip jos. Prerijos aplinkui buvo ištisi degėsiai, tik į šiaurę nuo upelio šėpsojo saulės išdeginta žolė.