Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Uinona išėjo iš palapinės tikra, kad niekas nepajuto. Tačiau Untšida seniai prabudo ir viską matė. Atsidūrusi lauke, Uinona sustojo ir permetė akimis aikštę. Stulpo šešėlis lyg koks juodas pirštas vis dar teberodė į burtininko palapinę. Priešais ją ant karties kabojo senasis šautuvas, o nedideliame tinkliuke — aukso gabaliukas. Uinona sustingusiu, visai nevaikišku veidu žiūrėjo į abu tuos daiktus. Juk šautuvas buvo ta paslaptingoji geležis, kuria pauniai nužudė jos motiną. Matotaupa nukovė tą paunį, jos vyresnysis brolis Harka kovoje laimėjo macavakeną, bet burtininkas pareikalavo jį paaukoti. Taip, tas šautuvas turi savo istoriją, ir ką gali žinoti — gal ta istorija dar nesibaigė. O tą aukso gabaliuką Harka rado prie upės Juoduosiuose kalnuose, Matotaupa supykęs įmetė jį į Šiaurės Plato upę, Juodoji Oda Garbiniuota Galva išgriebė iš vandens, bet paskui burtininkas pasiėmė tą auksą sau. Kartais jis slėpdavo jį savo palapinėje, kartais kabindavo ant karties, kad visi matytų. Tik niekas nežinojo, kam jis tai daro.

Uinona ilgai žiūrėjo į tuos du daiktus. Paskui nukiūtino prie kitos palapinės, stovinčios kiek atokiau nuo aikštės, arčiau miško. Toje palapinėje gyveno Baltoji Rožė, su kuria Uinona buvo susitarusi šiuo laiku susitikti. Baltoji Rožė buvo viena iš Matotaupos brolio dukterų dvynukių, to brolio, kurį sudraskė lokys. Mergaitės labai gražiai sutarė, jų draugystė nenutrūko net ištrėmus Matotaupą ir pabėgus Harkai, Baltoji Rožė niekados nesigėdijo rodytis žmonėse su Uinona.

Palapinės anga prasiskleidė, ir pasirodė Baltoji Rožė. Ji taip pat buvo išsitepusi veidą pelenais, nes abi bičiulės buvo davusios žodį drauge pasninkauti. Mergaitės pribėgo viena prie kitos, susiėmė rankomis ir per krūmus nulėkė prie upelio, juosiančio ir stovyklą, ir mišką. Jos susėdo ant smėlėto kranto. Naktis, buvo vėsoka, bet nepasakytum, kad žvarbi. Nuo upės sklido kažkoks padvisęs kvapas, vanduo vos vos tekėjo. Vakaruose tamsiai mėlyno dangaus fone juodavo Uolinių kalnų grandinė. Uinona žiūrėjo į kalnus. Ten išjojo jos tėvas ir brolis...

Mergaitės tyliai sėdėjo šalia viena kitos, užsiglaudusios už krūmų ir nuožulnaus upelio kranto, kad kas nepamatytų iš stovyklos ar nuo arklių. Jos norėjo būti vienos, nes skausmas taip slėgė širdį.

— Ką sako Untšida? — pagaliau sušnibždėjo Baltoji Rožė. — Ar ji tiki, kad ateis pauniai?

— Untšida tyli.

Baltoji Rožė atsiduso.

— Četanas sako, kad jie ateis.

Četanas, septyniolikmetis Raudonųjų Plunksnų sąjungos vadas, netekęs tėvo, o paskui ir globėjo, gyveno pas našlę Baltosios Rožės motiną.

— Greit prasidės rudeninės bizonų medžioklės, ir pauniai mėgins mus dar prieš tai iš čia išstumti. Taip jis sako. O kaip tu manai?

— Ar šiaip manau, ar taip manau, vis tiek iš to nieko gero — juk mes nebeturime vado.

— Mes turime Senąją Antilopę ir Senąjį Varną.

Uinona nuleido galvą.

— Teisybė.

— Gerai, kad mes nutarėme pasninkauti, Uinona. Dvasios ant mūsų pyksta. Mes turime jas perprašyti, ir Vakantanka, Didžioji Paslaptis, tegu žino, kad ir mes nesame tam abejingos.

— Taip.

Mergaitės vėl nutilo. Nors kalba ir nesimezgė, bet nė viena nenorėjo grįžti atgal į palapinę.

— Klausykis! — tarė staiga Uinona.

Baltoji Rožė ištempė ausis, o paskui gūžtelėjo pečiais, atseit nieko negirdėti.

— Grįžtam atgal į stovyklą, gal čia koks paunių žvalgas! — skubiai tarė Uinona. Bet tą pačią akimirką abi mergaitės išsigandusios atšoko: link jų lyg koks driežas šliaužė per žolę žmogus. Baltoji Rožė jau buvo besuklinkanti, bet Uinona greitai užčiaupė jai burną.

Žmogus jau buvo šalia.

— Harka! — sušuko Uinona, vos beatgaudama kvapą iš susijaudinimo.

— Ar jūs žinote, kad netrukus čia bus pauniai? — paklausė berniukas.

— Ne. Ką...

— Tylėk. Aš jau einu. Jūs manęs nematėt. Aišku? O dabar bėkit į stovyklą ir praneškit Untšidai, ką girdėjot. Aš pasakiau, hau!

Ir berniukas dingo. Mergaitės tiesiog savo akimis netikėjo: ar čia iš tikrųjų buvo Harka, ar jos tik sapnavo?

Bet paskui abi pakilo ir pasileido prie palapinės su keturių pasaulio šalių ženklais. Įbėgusios į vidų, vienu balsu sušuko:

— Ateina pauniai!

Visi pašoko iš savo guolių. Niekas neklausinėjo, kaip mergaitės tai sužinojo. Visi suprato, kad jos ką tik grįžo iš lauko, vadinasi, ten pastebėjo ateinantį priešą.

Penkiolikmetis Šonka ir net Harpstena pasičiupo ginklus ir išlėkė iš palapinės.

— Ateina pauniai!

Akies mirksniu sukilo visa stovykla. Senasis Varnas, trijų brolių Varnų tėvas, stovėjo aikštėje ir garsiai davinėjo įsakymus: kariams pasislėpti krūmuose ir, kai tik priešas prieis arčiau, pasitikti jį strėlėmis; moterims ir vaikams pasilikti prie palapinių.

Uinona ir Baltoji Rožė stovėjo susiglaudusios prie vado palapinės angos ir žiūrėjo, kas dedasi aikštėje.

Iš pietų pusės sugrįžo į stovyklą trys žvalgai ir priėjo prie Senojo Varno.

— Iš kur ateina pauniai? — paklausė šis.

— Mes jų nematėme! — sumišę atsakė kariai.

— Jūs jų nematėte? Nematėte? Akys apspango, ausys apkurto? Tai kas mums pranešė apie pavojų?

— Mes nežinome.

Senasis Varnas supykęs nusisuko. Kaipgi tai suprasti! Bet dabar nebuvo kada galvoti apie nevykėlius žvalgus ir aiškintis, kas įspėjo apie gresiantį pavojų, nes iš prerijų pasigirdo pirmieji priešo šūksniai ir beveik tuo pačiu metu į išdžiūvusius krūmus ėmė lėkti degančios strėlės. Priešas buvo šiaurinėje upelio pusėje ir, ten pasislėpęs, stengėsi padegti krūmus ir prerijas pietiniame upelio krante, žinodamas, kad, kilus gaisrui, vyrai turės bėgti iš krūmų, o moterys su vaikais iš palapinių. Prispirti liepsnos ir dūmų, jie pateks pauniams į rankas. Jeigu kuris mėgins gelbėtis, brisdamas per upelį, jį užklups strėlių kruša. Tai buvo aišku ir mažoms mergaitėms.

Krūmuose jau ėmė plaikstytis pirmosios liepsnelės. Pasisemti vandens gesinimui buvo neįmanoma, nes kitam krante tykojo pauniai.

Išgirdę priešo riksmą, Lokės giminės žmonės suprato, kad paunių pajėgos stipresnės negu jų.

Senasis Varnas skardžiai sušvilpė karo švilpuku ir sušuko:

— Prie arklių! Prie arklių!

Nors pauniai kėlė didžiulį triukšmą, Lokės giminės kariai suprato vado įsakymą: visi pasileido prie savo mustangų.

Arkliai buvo rytinėje pievos pusėje, ir abi mergaitės su siaubu pamatė, kas ten dabar dedasi.

Liepsnos išsigandę arkliai blaškėsi kaip pašėlę. Reikėjo juos būtinai sugaudyti, kad neišlakstytų kas sau, kaip ką tik pasklido po prerijas šunų būrys.

Pauniai taip pat pastebėjo, kas dedasi prie arklių. Todėl ir jų pusėje nuaidėjo skardus karo švilpuko balsas, ir jų vadas suriko:

— Neprileiskit tų kojotų prie arklių! Neprileiskit prie arklių!

Ir tuoj pat viena paunių grupė puolė iš rytų pusės per krūmus, kurie čia dar tik ruseno, o kitur jau buvo visai apimti liepsnos. Lokės giminė neturėjo tiek vyrų, kad galėtų atremti priešus iš bet kurios pusės. Todėl pauniai čia didesnio pasipriešinimo nesutiko ir netrukus pasiekė kaimenę. Prasidėjo kova dėl mustangų. Vieni stengėsi užsėsti ant arklių, kiti neleido. Žmonės raičiojosi žemėje kartu su griūvančiais arkliais, švaistėsi kuokomis ir peiliais, o liepsna krūmuose kilo vis aukščiau ir aukščiau. Išpančioti arkliai visai pakvaišo, ir jau nebeįmanoma buvo jų sutramdyti. Vieni nešini raiteliais — dakotais ir pauniais, — kiti be nieko nušuoliavo paskui keršąjį eržilą, kuris, nusitraukęs nuo stulpo priešais palapinę, lėkė kiek įkabindamas į rytus.