Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Tu taip manai? — Matotaupa apsiniaukusiu veidu žiūrėjo kažkur į tolį. — Na, pamatysim, ar mūsų kariai sugebės patys apsiginti, ar kas nors kitas turės jiems padėti. Susirinkimas taip nusprendė, ir man nevalia nė kojos kelti į dakotų medžioklės plotus. Kas man dabar darbo, kad pauniai, tie nususę kojotai, eina grobti mūsų moterų ir vaikų!

Harkai pasirodė, kad jo kūną užplūdo naujos jėgos. Kokia nuostabi perspektyva! Tremtiniai stos ginti Lokės giminės palapinių, ir kariai, spaudžiami paunių, džiaugsis, kad Matotaupa vėl jų priešaky! Tada ir jis, Harka, galės grįžti į savo gimtąją tipi, pas savo draugą Četaną, pas Garbiniuotą Galvą, pas Harpsteną. Kaip nušvis Uinonos ir Untšidos akys, kai Matotaupa ir Harka, vainikuoti šlove, grįš į savo gentį!

Bet ne tik tėvo išteisinimo ir kario šlovės troško Harka. Paunio kulka pavasarį pakirto jo motiną. Dabar, artėjant rudeniui, pauniai sužinos, kad Harka turi dvivamzdį šautuvą, ir jiems nepavyks nužudyti arba paimti į nelaisvę jo sesutės ir senelės Untšidos, kuri buvo jam kaip tikra motina. Kaip gerai, kad per visą vasarą jis neiššovė nė vieno šovinio! Dabar jie labai jam pravers.

— Kada iškėliau jam, tėve?

— Pirmiausia pamiegosime, kad ateinančią naktį nepritrūktų jėgų, o kai sutems, pasinaudodami tamsa, nusileisime į mišką. Galimas daiktas, kad iki ryto mums pasiseks pasiekti tą karių būrį.

Paskutinį sykį Matotaupa ir Harka sugulė miegoti šiame nedideliame slėnyje. Kai temstant prabudo, sugrįžo erelis. Naguose jis parsinešė storų pagaikščių, bet pasidėjo juos ne ant uolos prie šaltinio, bet ant skardingos viršūnės, stūksančios pietinėje slėnio pusėje. Matyt, ten jis ketino susikrauti naują lizdą.

Palikęs pagaikščius ir apsidairęs aplinkui, erelis nusileido ant uolos prie šaltinio ir išžiojo snapą. Harka numetė jam mėsos atliekų. Erelis prarijo jas ir, nelaukdamas, kol visai sutems, nuplasnojo ant viršūnės.

Matotaupai ir Harkai atėjo laikas iškeliauti. Jie sukrovė ant arklių maisto atsargas, pasiėmė ginklus ir leidosi į kelią. Harka buvo taip užsidegęs tuo žygiu, kad užmiršo net atsigręžti į mažutį slėnį, kuris taip ilgai buvo jo ir tėvo buveinė.

DRAUGAS AR PRIEŠAS?

Kalnų pašlaičių miškuose jau pakvipo rudeniu. Žemėje margavo pirmieji nuvytę, pūvantys lapai.

Iš prerijų, plytinčių kalnų papėdėje, dvelkė šiluma: per ištisus mėnesius saulės ir sausų vėjų džiovinama žemė dar alsavo vasaros karščiu.

Buvo vidurnaktis. Danguje kabėjo mėnulio pjautuvas, bet jo blausi šviesa nevaliojo prasiskverbti pro medžių šakas. Harka su arkliais stovėjo visiškoj tamsoj ir laukė. Arkliai nebuvo pririšti, berniukas laikė juos už apynasrių. Miške buvo tylu tylu, ir Harka klausėsi, ar neišgirs kokio įtartino šlamesio. Tačiau aplink nebuvo girdėti jokio garso, kuris liudytų čia esant dar daugiau žmonių, nesijautė ore nė dūmų kvapo. Matyt, ta šimtinė raitelių, pasislėpusi miške, laikėsi labai tykiai.

Harka laukė tėvo, kuris dabar pėsčias slankiojo po mišką, stengdamasis išsiaiškinti, kas tie raiteliai ir ko jie čia nori. Galimas daiktas, nežinomieji raiteliai taip pat buvo išsiuntę žvalgus, todėl Matotaupa turėjo būti labai atsargus. Tik tiek jam buvo gerai, kad jis žinojo apie raitelius, o šie apie jį ne.

Per krūmus nušlamėjo žebenkštis. Kažkur tolumoj sukliko paukštis, tamsoje užkluptas priešo. Bet tai buvo smulkių miško gyvūnų kova, stambesniems žvėrims ir žmonėms ji nerūpėjo. Arkliai atsigulė pailsėti. Harka atsisėdo šalia jų, bet apynasrių nepaleido. Dieną, jis gerai išsimiegojo, tad dabar nė kiek nesijautė pavargęs. Nerimauti taip pat nebuvo ko, nes iš anksto žinojo, kad tėvo reikės laukti kelias valandas. Todėl net nustebo, kai tėvas sugrįžo dar gerokai prieš rytą. Harka jau iš tolo išgirdo jo žingsnius. Tėvas bėgo skersai šlaitą link Harkos. Jis visai nepaisė atsargumo, matyt, jam dabar svarbiau buvo kuo greičiau sugrįžti pas sūnų. Pasiekęs Harką ir arklius, be kvapo parkrito ant žemės.

— Tai pauniai, — sušvokštė jis. — Išsidažę kovos spalvomis. Arklius paliko miške, o patys su ginklais rankose kiek tik įkabina pasileido per prerijas į žiemryčius.

— O mes?

— Pauniai eina karo taku. Jie paliko arklius, vadinasi, taikosi užklupti iš netyčių. Mums reikia išsiaiškinti, ar Lokės giminės vyrai pasiruošę duoti atkirtį tiems šunims, ar ne.

— Jojam?

— Mes turime aplenkti paunius. O laiko mažai. Net raiti galime pavėluoti. Tiesiai per mišką pėstiems, žinoma, būtų greičiau, bet užtat, pasiekę prerijas, atsigriebsime. Taigi jojam!

Tuo metu, kai Matotaupa ir Harka visą naktį, o paskui visą dieną persekiojo paunius, Lokės giminės stovykloje Arklių upelio pakrantėje viešpatavo tyla ir ramybė. Upelis per sausras visai išdžiūvo ir tekėjo siaura srovele, žolė aplinkui buvo parudavusi, o miškelis, supantis stovyklą, jau rudeniškai pageltęs. Arkliai, neberasdami šviežios žolės, knapsojo susispietę rytiniame stovyklos pakrašty. Didžiojoje aikštėje stūksojo išpjaustytas stulpas. Aikštė buvo tuščia, ir tas stulpas atrodė kaip koks sumedėjęs žmogus. Mėnulio šviesoje nuo jo krito šešėlis, nutįsęs ligi pat burtininko palapinės. Nuo ritualinių šokių sutryptoje žemėje galėjai įžiūrėti šviežias kojų žymes: tai vyrai vakar dieną šoko aplink stulpą karo šokį. Dabar jie pavargę miegojo. Budėjo tik sargyba prie arklių ir trys žvalgai, įsitaisę ant kalvos į pietus nuo stovyklos, iš kur buvo gerai matyti prerijos ir, pasirodžius priešui, galima buvo spėti pranešt apie pavojų stovyklai.

Vienoje iš didžiųjų palapinių, kurios stovėjo prie aikštės, kažkas tyliai sujudėjo. Tai buvo ta palapinė, kurioje kadaise gyveno vadas Matotaupa. Priešais jos angą stovėjo trofėjų stulpas, ant jo dar tebekabėjo bizonų kaukolės su ragais, lokio nagai, skalpai ir ginklai, iškovoti buvusio šios palapinės šeimininko. Čia stovėjo ir pririštas mustangas, jaunas gražus keršis. Palapinės sienos buvo išmargintos keturkampiais piešiniais, jie vaizdavo keturias pasaulio šalis ir turėjo magišką reikšmę — saugojo palapinę nuo nelaimių.

Taigi šitoje palapinėje kažkas tyliai sujudėjo. Tai prabudo jaunutė mergaitė. Prabudo, bet akių neatmerkė. O gal tyčia gulėjo užsimerkusi, nes, be jos, čia dar miegojo keturi žmonės, ir ji tikriausiai todėl apsimetė mieganti, kad, kieno nors paklausta, galėtų pasakyti, jog sapnavusi. Vis dėlto ji atsargiai, labai apgalvotai pasiekė drabužius, gulinčius šalia, ir paslėpė juos po antklode. Apsirengusi vėl užsitraukė antklodę ir apsimetė mieganti — padėjo galvą ant žilvičių pynimo, kuris, pakabintas ant trikojo, buvo naudojamas pagalvio vietoj. Bet dabar ji pravėrė akis, apsidairė ir įsiklausė. Kiti keturi žmonės alsavo ramiai ir lygiai. Harpstena, jaunesnysis broliukas, gulėjo susirietęs į kamuolį — tai rodė, kad jis kietai miega. Šešoka, Uinonos pamotė, sukosėjo, bet neprabudo. Šonka, penkiolikmetis Šešokos sūnus, vartėsi savo guolyje ir kažką murmėjo per miegus. Jis buvo labai pavargęs, mat ką tik grįžo nuo arklių.

Svarbiausia, ar miega Untšida, senelė. O jeigu ir miega, vis tiek reikia būti labai atsargiai, nes senelė prabunda nuo menkiausio įtartino garso.

Tiesą sakant, mergaitė nieko blogo neketino daryti, nors ir, slėpėsi nuo kitų. O Untšidos jai visai bijoti nereikėjo, jeigu ta ir pajustų, vis tiek nieko nesakytų — jos abi labai gerai sutarė.

Uinona tyliai tyliai atsikėlė ir tvarkingai sudėjo savo apklotą. Paskui žengė kelis žingsnius prie ugniakuro, kuriame šiltu oru ugnis naktimis visai išblėsdavo, ir pasilenkusi išsitepė sulysusį veidą pelenais. Tai reiškė, kad ji ruošiasi pasninkauti, kad kitą dieną ji ničnieko nevalgys.