Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Indėnų vade, ko tu taip išdidžiai kalbi! — nekantriai tarė kresnas baltasis, tas pats, kur pradėjo su jais pokalbį. — Mes visi trylika atsidūrėme keblioje padėtyje. Nė patys nežinome, kaip išlikome gyvi. Mus taip kočiojo ir vartė, kad man ir dabar dar ūžia galva, o kur dingo kiti dvidešimt mūsų draugų, niekas nežino ir turbūt niekada nesužinos. Penki iš mūsų negali paeiti, jiems sulaužyti kaulai, išsukiotos rankos kojos, sudaužytos galvos. Mes džiaugiamės išlikę gyvi ir norime namo. Tegu grifai arba vilkai, arba dar kas nors kitas ateina į šią dievo užmirštą žemę ir toliau ją matuoja. Mes tai jau norime kur nors kitur praleisti žiemą, net jeigu kompanijai ir teks atsisakyti biznio! Mes jau atsikandom! Ačiū!

— Kokiai kompanijai?

— Negi aš tau dabar pasakosiu visą istoriją nuo Adomo ir Ievos! Šiaip ar taip, didžiausia klaida buvo, kad jie padarė pirmąją nuodėmę. Jeigu to nebūtų atsitikę, manęs čia nebūtų. Bet apie tai tu neturi nė mažiausio supratimo. Gal jūs, raudonodžiai, atsiradote ne iš Adomo. Na, bet kaip ten buvo, kaip ne, kompanija yra kompanija! Ji nori čia nutiesti geležinkelį; ir mes turėjome išmatuoti jam kelią. Ar esi ką apie tai girdėjęs, a? Vasarą buvo puikus gyvenimėlis. Bizonų šimtų šimtai, nespėjom ir pleškinti. Aš turėjau tarną negrą, geras buvo negras,; turėjo dar berniuką. Bet pabėgo sukčiai. Mažiukas paspruko nakčia, o kai dėl tėvo, tai čia įsikišo senas indėnas vanago nosimi, ir aš turėjau jį paleisti. Na, bet užteks tų senų istorijų! Verčiau pasakyk galų gale, kaip mums ištrūkti iš tų spąstų! Jeigu tu ir toliau taip išdidžiai tylėsi, mes nieko gero nesužinosime!

Matotaupa žiūrėjo į baltąjį, kaip vaikas kad žiūri į keistą driežą.

— O kur jūs norite patekti?

— Indėnų vade, atvirai sakant, mums nesvarbu kur, kad tik gautume atsigerti ir paėsti, kol dar nepastipome iš bado!

— O kur jūsų arkliai?

— Šito geriau pasiklausk savo audros, savo prakeiktos smėlio audros. Tai ji kažkur juos nunešė ir palaidojo po smėliu. Iš kur aš galiu žinoti! O, jeigu mes imtume ieškoti savo arklių, tai prisidėtų gražaus darbelio! Iš tikrųjų gražaus darbelio.

Matotaupa ironiškai nusišypsojo.

— Gražaus darbelio, — pakartojo jis baltųjų kalba, ir tie žodžiai keistai nuskambėjo jo lūpose. Paskui kreipėsi į indėną, kuris kantriai ir sąžiningai vertė į dakotų kalbą visus baltojo žodžius.

— O kur jūsų šautuvai?

Indėnas išvertė Matotaupos žodžius baltajam.

— Velnias juos nujojo, žmogau, velnias ir jo gerbiamoji bobutė. O gal dar ką norėjai sužinoti? Mano vardas — Bilis! Aš visai ne matininkas, aš patyręs žvalgas, skautas, garsus nuo Aliaskos iki Meksikos, laimėjau dvidešimt keturias kovas gaidžio svoryje, dvidešimt šešerių metų amžiaus, gimęs, krikštytas ir dar nemiręs, bet jau netoli paskutiniosios, nes šiąnakt prisirijau daug smėlio šiame prakeiktame krašte, kur tik smėlis ir smėlis ir nė lašelio brendžio. Na, ar dabar patenkintas, a? O gal dar ko nors reikia, kol pagaliau ryšies išgelbėti mus iš to pragaro?

— Dėl to galima pasitarti.

— Pasitarti! O viešpatie! Aš tau pasakysiu trumpai drūtai, tu suskretęs indsmenai, tu prakeiktas raudonodi: arba tu išvesi mus iš to smėlio jūros į padorią vietą, kur ir dera būti padoriems žmonėms, arba mes sutriuškinsime makaulę tau ir tavo utėlėtam berniūkščiui.

Indėnas abejingai kaip mašina išvertė baltojo žodžius.

— Na ir pamėginkit! — ramiai atsakė Matotaupa.

— Ir vėl negerai. Tiesiog nežinia, nė kaip su jumis, raudonodžiais, šnekėti! Na tai sakyk pagaliau, ko tu iš mūsų nori?

— Šovinių.

— Žiūrėk tu man! Šovinių! Šovinių! Na ką gi, jeigu jau kitaip neišeina... Bet pala, geriau pirma surūkykim pasitarimo ir taikos pypkę. Šiaipgi nežinia, kokią dar išdaigą galite mums iškrėsti. Taikos pypkę — sutinki?

— Gerai.

— Tai pirmas protingas žodis, kurį girdžiu iš tavo lūpų, indėnų vade. O paskui ar nenugalabysite tais šoviniais mūsų pačių?

— Ne.

— Garbės žodis?

— Manę žodis yra mano žodis. Aš nežinau, kas yra melas.

— O tu, nekaltybe! Ne bėda, meluoti dar išmoksi, bet jeigu kol kas dar neišeina, tai juo geriau mums. Na tai parūkom!

Matotaupa, neišleisdamas iš akių baltojo, nulipo nuo arklio. Harka liko raitas ir paėmė palaikyti sarčio pavadžius.

Žmogus, pasivadinęs Biliu, atsisėdo ant žemės, Matotaupa įsitaisė priešais jį. Iškilminga ceremonija indėno akimis neturėjo didesnės reikšmės, nes jie rūkė ne šventąją pypkę, o paprastą. Bilis nesiteiravo Matotaupos vardo, jis ir toliau perdėtai mandagiai vadino jį vadu. Užtraukę kelis dūmus ir užtikrinę, kad abi pusės vadovausis gera valia ir stengsis viena kitai padėti, abu pakilo, ir Matotaupa sugrįžo prie savo arklio. Bilis lakstė nuo vieno draugo prie kito ir rinko iš jų šovinius, kurie dabar, netekus šautuvų, jiems buvo nereikalingas balastas. Ne visi, atrodo, buvo patenkinti tokiu sandėriu, bet Bilis įtikinėjo juos, visą laiką kažką tarškėdamas. Ką jis ten pasakojo ir aiškino, Matotaupa ir Harka mažai tesuprato.

Kol Bilis įtikinėjo savo draugus ir rinko šovinius, Harka dar kartą prisiminė visas pokalbio smulkmenas. „Suskretęs indsmenai“ ir „prakeiktas raudonodi“ pasakė Bilis, ir po tokio įžūlaus įžeidimo Matotaupa nesigriebė peilio, tik ironiškai nusišypsojo. Kodėl? Senoji Antilopė įžeidė Matotaupą ir turėjo mirti. O štai šis Bilis trumpu kaklu ir trumpomis kojomis ir jo indėnas su juokinga skarele kalba, kas tik jiems užeina ant seilės, o Matotaupa žiūri į juos lyg į kokius mašalėlius, kurių gylys visai jo nebado. Matyt, tie baltieji tikrai dideli menkystos, ir naudos iš jų tik tiek, kad Harka papildys savo amunicijos atsargas.

Pagaliau sugrįžo Bilis, nešinas pusšimčiu šovinių. Du jis padavė Harkai, ir berniukas tuoj užsitaisė šautuvą. Kalibras tiko.

— Visus! — trumpai tarė Matotaupa.

— Žinoma, visus! — atsiliepė Bilis. — O kaipgi! Visus! Bet tik paskui, kai nuvesite mus, kur gali gyventi tokie kaip mes, žmonės! Žinome mes jus! Susisemsite šovinius ir nurūksite su savo kuinais, o mes liksime čia skaičiuoti smėlio grūdelių, kol pakratysime kojas! Ne, džentelmenai, šitaip nieko nebus.

— Visus!

— Bet tik ne čia, sakau aš tau, ir tai sakau tau aš, Bilis, laimėjęs dvidešimt keturias kovas! Kai tiktai išvešite mus į gyvybės oazę, gausit visus. Bet tik ne čia, vidury dykumos.

Matotaupa davė Harkai ženklą ir atsisėdo ant smėlio. Harka pasekė tėvo pavyzdžiu.

— — Ką visai tai reiškia? — nervingai sušuko Bilis.

— Duokite visus šovinius! Mes laukiame.

— Žmogau, vade, kurgi tavo protas! Manai, kad tu tai nenustipsi šiuose smėlynuose?

— Žinoma. Bet pirmiau galas ateis baltiesiems. Mano sūnus ir aš ilgiau ištversime be vandens, mes pripratę.

— O dangau! Juk tai tikra beprotystė! Šito aš dar nesu matęs, nors jau atlaikiau dvidešimt keturias kovas. Klausyk, žmogau, aš nukandžiojau savo priešininkams nosis, sulaižiau jiems veidus, mane visi žino nuo Aliaskos ligi Meksikos! Tu neiškrėsi man šitokio pokšto! Ne, tu šito nepadarysi, tu negali gi...

— Galiu.

Bilis plestelėjo savo plačia sėdyne ant smėlio.

— Gali... Žinai, tau pasimaišė protas. Todėl aš tavęs pasigailėsiu. Pažiūrėsiu, ką jūs darysite, gavę į rankas penkiasdešimt šovinių. Jeigu kas, mes dar turime pistoletus!

Sulig tais žodžiais jis išsitraukė pistoletą ir padėjo šovinius ant žemės. Harka viską susirinko.