Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Eikite toliau! Jei ne, visus iššaudysiu! — tarė Tobijas abejingai, lyg užsisakydamas stiklą alaus.

Baisiausiai keikdami, žmonės gunglino toliau.

Indėnai tikėjosi, kad paryčiui vėjas dar labiau sustiprės. Tačiau išėjo priešingai. Vėjas pritilo, o paskui ir visai nuščiuvo. Smėlis nusėdo, dangus vėl nusigiedrijo. Valandėlę visi sustojo ir užvertė galvas į viršų, norėdami pagal žvaigždes iš naujo susiorientuoti. Netrukus visiems pasidarė aišku, kad jie eina teisinga kryptimi.

Bilis ėmė kaukti kaip šuo, vėl suradęs savo dingusį šeimininką.

— Žmonės, vyručiai, po šimts velnių! Mes einame teisingai! Viskas teisingai! Mes nepametėm kelio!

— Tikėkimės, kad tų ir galvos dar nepametei! — tarė sau Tomas.

Supratę, kad neišklydo iš kelio, visi atkuto ir kokią valandą žvaliai žygiavo pirmyn. Tačiau kai dykumos galo vis nebuvo matyti, pakilimas pamažu vėl atslūgo. Kelias pasidarė toks sunkus, kaip ir pranašavo Tobijas. Tačiau arkliai iš visų jėgų veržėsi pirmyn. Matyt, juto, kad jau netoli vanduo.

Pagaliau visai netikėtai baigėsi dykuma, jie išėjo iš rajono, nusiaubto smėlio audros. Tiesa, žemė ir čia būva smėlėta, tačiau kai kur augo žolė, po kojomis jautei kietą gruntą, kuriuo galėjai drąsiai eiti, nebijodamas įklimpti, nereikėjo sukinėti į šalis, apeinant klampias, kopas.

Dešimties žmonių vora valandėlę sustojo. Daugelio veiduose buvo tokia nuostaba, lyg jiems būtų apsireiškusi geroji dvasia, kuria jie negalėjo patikėti. Nejaugi tai išsigelbėjimas?

Arklių tiesiog nebuvo galima nulaikyti, ir Matotaupa su Harka davė jiems valią. Nuilsę, vos gyvi iš troškulio jie patys pasileido šuoliais, ir netrukus prieš raitelių akis dulsvoje ryto prieblandoje pasirodė nusekusi, smėlio prinešta Najobrera.

Vanduo! Vanduo!

Arkliai pripuolė prie upės ir ėmė gerti, Matotaupa ir Harka taip pat prigludo prie vandens. Ir tik dabar abu pajuto, kokie jie pavargę, kad ir jų jėgos visiškai išsisėmusios. Tėvas slapčia žvilgtelėjo į sūnų ir pamatė, kad per tas kelias savaites iš jo beliko tik kaulai ir oda. Žandai įkritę, skruostikauliai išsišovę, žvilgsnis aštrus, gal net per daug aštrus tokiam vaikui. Tačiau tos paskutinės alkio, troškulio ir nemigos dienos nepalaužė berniuko, jo judesiai buvo tvirti, pasakytum netgi tingūs, ir tas tingumas tartum rodė jo panieką ir priešiškumą nesvetingam pasauliui ir kartu slėpė švelnius jaunatviškus jausmus.

Kai abu indėnai atsigėrę pasitraukė į šoną, pasirodė pėstieji. Ak, kaip jie gėrė — tiesiog negalėjo atsiplėšti nuo vandens. Numalšinę troškulį, nepratarė nė žodžio, tik krito ant žemės ir užmigo. Jiems net į galvą neatėjo, kad reikėtų pareikalauti grąžinti pistoletus ir revolverius. Tačiau indėnai ir Tomas patyliukais sukišo ginklus jiems į kišenes. Baltieji nepabudo, tik suniurnėjo kažką per miegus.

Matotaupa ir Harka atsigulė nuošaliau, prie savo arklių. Tobijas ir Tomas miegojo kartu su kitais. Kai praėjo tiesioginis pavojus, abi grupės vėl išsiskyrė pagal savo principus, atitinkančius jų kasdieninį gyvenimą.

Abu dakotai miegojo neilgai. Lyg susitarę, prabudo beveik kartu ir ėmė ruoštis į kelionę. Matotaupa savo pažadą baltiesiems ištesėjo — išvedė juos iš smėlio dykumos į gyvenamą kraštą. Dabar jie jau ir vieni neprapuls. Nuo čia, kaip aiškino Tobijas, buvo netoli bedančio Beno faktorija, — už dviejų upės vingių į rytus.

Ne visi baltieji ir pastebėjo, kad Matotaupa su Harka juos palieka. Tobijas nieko nesakė. Tomas galiuką dar pasivijo ir paklausė, ar nesutiktų jie perleisti jam siuvinėtą indėnišką suknelę, kurią turėjo su savim, jis jau nebenorįs grįžti daugiau į prerijas, geriau mieste atidarysiąs krautuvėlę ir prekiausiąs indėniškais daiktais. Abu dakotai nieko jam neatsakė, ir Tomas apgailestaudamas ilgai žiūrėjo jiems įkandin.

Matotaupa, o paskui jį ir Harka leidosi paupiu žemyn, Atrodė, kad Matotaupa nusprendė aplankyti Beno faktoriją. Joti prieš srovę buvo beprasmiška ir tolygu savižudybei, nes toje pusėje, kaip ir pietuose, plytėjo smėlio plotai. Šiaurėje, Juodųjų kalnų link, buvo dakotų žemės, į kurias įžengus Matotaupai grėsė pavojus žūti nuo saviškių rankos. Tad beliko tik joti į rytus, kur buvo įsikūręs Benas. Ką darys toliau, kol kas nebuvo nuspręsta, o gal jau ir buvo, tik jie apie tai dar nesikalbėjo, tad Harka nežinojo, ką mano tėvas ir kur galų gale jie apsistos žiemai.

Arkliai buvo atsparūs. Atsigėrę ir šiek tiek parupšnoję žolės, jie vėl lyg niekur nieko nešė raitelius, čia pereidami į žinginę, čia pasileisdami šuoliais. Po pietų Matotaupa ir Harka jau buvo netoli Beno faktorijos. Iš pradžių jų nosį pasiekė dūmų kvapas, o paskui ir visokie kitokie kvapai, iš kurių galima buvo suprasti, kad netoli yra žmonių ir gyvulių. Šen bei ten vis daugėjo visokių pėdų, o galų gale pasirodė ir pati faktorija.

Blokhauzas buvo jau baigtas, apdengtas tvirtu stogu ir gerai išdervuotas. Iš pietų pusės prie jo šliejosi aptvaras, kuriame stovėjo arkliai, vieni pabalnoti, kiti ne. Buvo girdėti šunų lojimas.

Matotaupa ilgai žiūrėjo į pastatą. Paskui paragino arklį. Harka nusekė iš paskos.

Kai juodu prijojo arčiau, juos pasitiko lodami šeši šunys, dideli, su nulėpusiomis ausimis, kokius auginą tik baltieji. Anksčiau tokie grynakraujai buvo laikomi sergėti ir gaudyti vergams. Nepjudomi šunys šokinėjo aklink, bet nekando. Indėnai visai nekreipė į juos dėmesio. Pasiekę aptvarą, jie nepaliko jame savo mustangų, tik apžiūrėjo ten esančius arklius ir nujojo prie durų, kurios buvo kitoje namo pusėje. Iš vidaus sklido prislopinti daugelio žmonių balsai. Į rytus nuo namo, netoli upės, jie pastebėjo būrelį žmonių, baltųjų ir indėnų. Buvo graži rudens diena, ir žmonės, laukdami, kol baigs tvarkytis savo prekybinius reikalus, sėdėjo pievoje ir gėrė degtinę. Iš karto buvo matyti, kad Benas apsukrus šeimininkas. Matotaupa ir Harka sustojo. Iki šiol jų beveik niekas ir nepastebėjo. Kiekvieną dieną čia maišydavosi svetimų žmonių — vieni atjodavo, kiti išjodavo. Bet abu indėnai atkreipė dėmesį į vieną dalyką, kuris juos sudomino.

— Ar tu matei du arklius ir du mulus? — paklausė tėvas.

— Aha, aptvare. Čia yra Ilgoji Ietis ir Toli Skrajojantis Paukštis! — džiaugsmingai sušuko Harka.

— Taip, jų arkliai ir mulai čia. Gal jie sėdi šiame name. — Dabar ir Matotaupa su Harka nuvedė savo arklius į aptvarą ir įėjo į namą.

Viduje buvo tik vienas didelis kambarys, be jokių vidinių sienų ir pertvarų. Vakarinėje sienoje — palikta vieta durims, čia Benas, matyt, ketino dar suręsti priestatą prekių atsargoms, kurias dabar laikė netoli namų palapinėje. Suolai pasieniuose, keli sunkūs stalai, taburetės ir židinys — štai ir visas šios užeigos inventorius. Pro šaunamąsias angas mažai teprasiskverbė dienos šviesos, todėl Benas buvo įtaisęs sienoje du degančius fakelus, nuo kurių sklido prieblandoje virpantys atšvaitai! Kambary tvyrojo dūmų ir degtinės kvapas. Tokį nešvarų orą Karkai nemalonu buvo kvėpuoti. Namie, palapinėse, dūmų angos veikė geriau negu čia.

Indėnai, pripratę greitai orientuotis, tuoj pat pastebėjo dailininką ir jo palydovą Ilgąją Ietį. Kaip garbingi svečiai jie sėdėjo prie atskiro stalo kairiajame kambario kampe ir valgė. Kiti svečiai grūdosi prie bendrų stalų. Matotaupa ir Harka priėjo prie savo pažįstamų.

Ilgoji Ietis kažką pašnibždėjo dailininkui; šis nustebęs atsikėlė ir kartu su Ilgąja Ietimi nuėjo pasitikti abiejų dakotų.

— Mūsų raudonodžiai bičiuliai! — tarė jis, lyg džiaugdamasis, lyg klausdamas. — Eime prie mūsų stalo!