Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Hi-jip-jip-jip-hi-jaach!

Tas riksmas sukaustė valandėlę visus žmones name. Tuo tarpu lauke, kur buvo apsistoję indėnai, atgabenę čionai parduoti savo prekes, pasigirdo šauksmai ir aimanos įvairių genčių kalbomis. Įnirtingai lojo šeši šunys.

Matotaupa, mosuodamas kirviu, atrodo, pasiekė ieškomą kampą, nes iš ten buvo girdėti džiaugsmingas Geltonosios Barzdos balsas:

— Matotaupa! Matotaupa!

Baisiausiai išsigandęs ir susijaudinęs, dailininkas pavadino dakotą tikruoju vardu ir sveikino jį kaip išgelbėtoją. Tačiau Harka nespėjo apsidžiaugti sėkmingu tėvo žygiu— kažkas stvėrė už šautuvo vamzdžio ir ėmė plėšti jį berniukui iš rankų. Priešininkas buvo stipresnis, užtat Harka labai miklus. Bet tuo metu kitas žmogus pagriebė berniuką iš užpakalio ir balsas, sklindantis iš bedantės burnos, šūktelėjo:

— Į duobę jį!

Du vyrai taip čiupo Harką, kad tas negalėjo nė suspurdėti. Jie metė jį žemyn galva į duobę ir užtrenkė dangtį.

Berniukas atsidūrė vandeny. Laimė, nuo mažens jis buvo pripratęs prie visokių pavojų, tad ir dabar nepametė galvos. Pajutęs, kad vanduo siekia tik ligi šlaunų, o kojos tebėra ore, jis, įsiremdamas rankomis į sienas, susiriesdamas ir vėl išsitiesdamas, ėmė rabždintis aukštyn. Iš pradžių sienos buvo medinės, bet aukščiau prasidėjo žemė. Berniukas iškilo į paviršių, giliai atsikvėpė ir išspjovė vandenį.

Kas čia per duobė, į kurią jį įmetė plėšikai? Greičiausiai šulinys, iškastas po grindimis. Gudriai sugalvojo bedantis Benas. Jeigu kas apsuptų jo namus, vanduo būtų čia pat. Bet Harkos padėtis buvo labai pavojinga.

Ką daryti? Iš žmonių viršuje nėra ko tikėtis pagalbos. Jie veikiau prispaus dangtį, kad Harka negalėtų išlįsti ir paskęstų šuliny. Įdomu, ar tėvas kada sužinos, kur dingo Harka. Be to, nežinia, koks likimas ištiko ir patį Matotaupą. Vadinasi, niekas jam negali padėti, reikia pačiam ieškoti išeities, jeigu nenori čia žūti.

Laikytis viršum vandens žemyn galva buvo labai sunku, o apsisukti taip pat neįmanoma, nes šulinys buvo gana siauras. Įdomu, gilus jis ar ne? Iš kur į jį patenka vanduo? Negi čia būtų šaltinis? O gal ten giliau šulinys kiek platesnis, gal ten būtų galima apsisukti?

Reikia pamėginti. Harka mokėjo gerai nardyti ir galėjo ilgai išbūti po vandeniu. Na, dabar jam pravers visi šie sugebėjimai, įgyti per ilgas ir sunkias pratybas. Jis giliai įkvėpė oro, pasileido nuo šulinio sienų ir, ištiesęs į priekį rankas, nėrė į vandenį.

Bet kas gi čia dabar? Keista, vos tik panėrė, ir jau dugnas. Šulinys ligi pat apačios buvo gana siauras, jame galėjo išsitekti tik lieknas žmogus. Bet apačioj berniukas užčiuopė šoninę angą, išklotą medžiu, ir nieko nelaukdamas, smuko į ją. Jis tuoj pat suprato, kad urvas eina link upės ir nusprendė surizikuoti. Oro dar užteks porai minučių, tą jis žinojo, bet ar ras pro kur iš to urvo išlįsti — tai dar klausimas...

Harka iš visų jėgų varėsi į priekį. Kad tik nepritrūktų oro! Gal tas urvas iškastas ne tik dėl vandens, bet kartu ir kaip slaptas kelias pabėgti. Tada turėtų būti čia pat galas. Greičiau, greičiau!

O štai ir smėlis. Čia turėtų būti jau upė! Greičiau į viršų! Sukaupęs paskutines jėgas, berniukas nėrė aukštyn ir atsidūrė laisvėj — iškilo vidury upės ir pamatė virš galvos žvaigždėtą dangų.

Spjaudydamas vandenį ir godžiai traukdamas orą, galiuką paplaukė pasroviui, paskui išlipo iš vandens ir krito ant smėlio kopos.

Šiek tiek pailsėjęs ir atsipeikėjęs, ėmė klausytis ir galvoti.

Blokhauzas buvo aptilęs, tik urzgė prie jo šunys. Indėnai paupy sėdėjo susibūrę į krūvą ir šnibždėjosi. Sukapotos namo durys kadaravo ant vyrių.

Kažin kaip ten tėvas, Geltonoji Barzda, Ilgoji Ietis?

Harka nusprendė eiti pas indėnus. Kad ir kokie įtartini jie atrodė, vis tiek neturėtų žudyti indėnų berniuko. Gal kas nors iš jų moka dakotų kalbą ir galės jam kai ką papasakoti.

Harka vėl įbrido į vandenį, paplaukė dar galiuką pasroviui ir išlipo į krantą. Paskui, slėpdamasis už kalvos, kad kas nepamatytų iš namo, nubėgo prie indėnų stovyklos.

Čia dar niekas nemiegojo. Išgirdę, kad berniukas kalba dakotų dialektu, indėnai nurodė jam keletą vyrų, kurių juodi plaukai buvo supinti į kasas. Harka tylėdamas prisėdo prie jų.

— Mes žinome, kas tu toks, — po kurio laiko tarė vienas vyras. — Tavo tėvas sukapojo duris ir suriko karo šūkį. Dabar baltieji laiko jį surišę name ir tvirtina, kad jis norėjęs užmušti ir apiplėšti baltąjį burtininką ir Ilgąją Ietį.

— O kaip Geltonoji Barzda ir Ilgoji Ietis?

— Jie stengiasi apginti Matotaupą, bet niekas jais netiki. Be to, jie ir patys bijo per daug ginčytis. Pinigus jie tebeturi.

— Ką man daryti?

— Pasilik čia. Mes tave paslėpsime. Tėvui tu vis tiek nieko negali padėti. Palauk.

Harkai nieko kito nebeliko. Teko sutikti.

Kai patekėjo saulė, indėnai davė jam sučiurusius drabužius ir margą skarelę ant galvos. Šitaip persirengęs, jis ne taip krito į akis. Gavo šiek tiek ir užvalgyti.

Harka stebėjo blokhauzą. Vis pasirodydavo Benas. Laisvai išeidavo ir vėl įeidavo Ilgoji Ietis ir Geltonoji Barzda. Matotaupa juos išgelbėjo, bet pats atsidūrė nelaisvėje. Tėvas buvo gyvas, tą jam išaiškino naujieji draugai.

Harka kūrė planus, kaip jį išvaduoti, bet nieko doro sugalvoti negalėjo. Jis net nedrįso pasirodyti Ilgajai Iečiai.

Taip praėjo trys dienos.

Per visą tą laiką Benas nė karto neužsuko į indėnų stovyklą. Mat jis pasiūlė už jų prekes labai mažą kainą, kuri kitai pusei buvo nepriimtina, todėl dabar tyčia nesirodė, manydamas, kad indėnai, pristigę maisto, nusileis. Tačiau šie neketino taip lengvai pasiduoti, jie norėjo lupikui parodyti, kad moka laukti — šildėsi saulėje, o kad nieko nedirbo, tai ir alkis ne taip kankino. Kai kurie jaunesnieji net prasimanė visokių žaidimų.

Harka žiūrėjo, kaip jie, pasiskyrę dvejus vartus, pagaliais gainioja sviedinį, ir nejučia prisiminė, kaip pats žaisdavo su Jaunaisiais Šunimis, su Garbiniuota Galva, su savo broliu Harpstena, net su vyresniu už save Četanu. Dabar jam atrodė visa tai taip tolima ir netikra, jog jis pats netikėjo, kad galėjo kažkada su savo draugais bėgioti tarp Lokės giminės palapinių paskui kamuolį. Tačiau, pastebėjęs kokį žaidėją nevikriai žaidžiant, jis ir dabar krūpt eidavo. Jam taip ir magėjo paimti lazdą ir parodyti tam nevykėliui, kaip reikia žaisti. Bet šito nevalia daryti. Benas tuoj pat jį atpažintų.

Ir štai trečią dieną atsitiko įdomus ir svarbus dalykas.

Atvyko Rudasis Džimas.

Ir nors turėjo pasirodyti iš vakarų, jis atjojo iš rytų — kaip tikras kaubojus šuoliais prilėkė prie pat blokhauzo, kurio tarpdury stovėjo Benas, staiga sustabdė arklį ir pakėlė skrybėlę.

— Labą rytą, bedanti lupike! — tarė jis taip garsiai, kad toli aplinkui buvo girdėti. — Kaip sekasi biznis?

Nelaukdamas atsakymo, Džimas nušoko nuo arklio, nuvedė jį į aptvarą ir staiga nustebęs sustojo.

— Oho! Kokių žmonių čia prisirinkę! Tuos arklius aš pažįstu!

— Taip, taip, tuos arklius tu pažįsti, — tarė priėjęs Benas. — Tačiau vasarą nė iš tolo nenorėjai prisipažinti, kad esi Matotaupos ir jo utėlėto vaikėzo senas draugas.

— Ką tu čia dabar niekus kalbi! Kur jie?

— Vaikėzas prisprogo...

— Matyt, ne tik šitos durys, bet ir tavo makaulė nuo kirvio nukentėjo, kad toks kvailas. Turbūt tau ne tik dantys išbyrėjo, bet ir akys išvarvėjo! Berniukas juk sėdi antai ten, pas raudonodžius!