Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Už palapinės buvo žvėrynas. Dailininkas jau dieną prieš tai, vos tik apsistojus mieste, davė Matotaupai pinigų smulkioms išlaidoms, ir dabar jis turėjo už ką nusipirkti bilietą sau ir Harkai. Tačiau Harkos nedomino drambliai, liūtai, tigrai, krokodilai, kupranugariai arba ruoniai, o lokiai jam atrodė daug gražesni miške ir prerijose negu čia, narvuose. Jis tik skubėjo kuo greičiau į dvi dideles palapines, kuriose stovėjo arkliai, tikėdamasis čia rasti asilą, kuris vakare per spektaklį rodys savo išmonę. Jį Harka norėjo gerai apžiūrėti jau dabar, dienos metu. Pirmojoje palapinėje stovėjo tik arkliai. Jie buvo didesni už puslaukinius mustangus, gražiai nuaugę, gerai prižiūrėti. Keli Matotaupai ir Harkai labai patiko, ir indėnai prie jų kiek ilgiau užtruko. Antroje palapinėje buvo poniai, zebrai ir keturi asilai.

Harka nuėjo prie asilų.

— Palauk manęs čia, — tarė jam tėvas. — Aš noriu dar kartą apžiūrėti arklius.

Harka linktelėjo galvą, ir Matotaupa nuėjo.

Nenorėdamas per daug kristi į akis, berniukas atsistojo kiek atokiau ir ėmė apžiūrinėti asilus. Keturi gyvulėliai ramiai stovėjo garde, pririšti prie ėdžių. Visi keturi buvo vienodo ūgio ir vienodo plauko. Visi atrodė dar jauni, ir iš pirmo žvilgsnio sunku buvo pasakyti, kuris iš jų galėtų būti ypač aikštingas.

Harka priėjo arčiau ir ėmė apžiūrinėti kiekvieną asilą atskirai. Vienas prižiūrėtojas jį pastebėjo ir užšnekino. Tačiau berniukas nesuprato, ką jis sako. Nepatenkintas, kad atkreipė į save dėmesį, Harka pasitraukė nuo gardo ir susirado prie arklių tėvą. Paskui jie apžiūrėjo plėšrūnus ir, išėję iš žvėryno, sugrįžo į viešbutį, kuriame gyveno kartu su dailininku ir kitais bendrakeleiviais. Viešbutis buvo pats geriausias tame miesto rajone, tačiau kambariai apstatyti labai paprastai: lovos, užklotos vilnonėmis antklodėmis, prausykla ir spinta. Kieme stovėjo erdvi arklidė. Viešbutis kartu buvo ir skubaus pašto stotis, iš kurios išvykdavo karietos į vakarus. Čia visą laiką virė gyvenimas, ypač pirmajame aukšte, kur buvo restoranas.

Abu indėnai atsigulė į lovas ir laukė sutartos valandos, kada reikės eiti į cirką. Dailininkas siūlė prieš tai dar pavalgyti, bet dakotai niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmogus turi visą laiką valgyti. Juk papietavo, ir gana! Todėl jie paliko Geltonąją Barzdą valgyti vieną ir vakare susitiko su juo ir Ilgąja Ietimi prie viešbučio durų. Tuoj prisistatė Džimas ir išdalijo bilietus. Jam pavyko gauti visą ložę, tiesa, už tai, kaip jis sakė, tekę gerokai primokėti, nes visi bilietai jau buvę išparduoti.

— Bet šitos vietos dar buvo laisvos? — pasiteiravo dailininkas.

— Kasininkė paliko jas geriems klientams!

Dailininkas daugiau neklausinėjo ir sumokėjo tiek, kiek Džimas prašė.

Aplink cirką knibždėjo žmonių minia. Užsidegė lempos ir sužibo įvairiaspalviai blizgučiai. Norinčių patekti į vaidinimą buvo tiek daug, jog atrodė,“ kad čia susirinko visas miestas. Iki spektaklio pradžios dar buvo valanda laiko, bet Džimui jau teko gerai pasidarbuoti pečiais ir alkūnėmis, skinantis kelią sau ir savo draugams. Jis berte bėrė į visas puses keiksmus, kartais paleisdavo ir kokį taiklų sąmojį, kuris prajuokindavo grubiai stumdomus į šalis žmones. Pagaliau jie pasiekė cirką ir čia, prie įėjimo, sutiko pirmąją užtvarą — dvylika raudonais frakais apsirengusių tvarkdarių, kurie stengėsi suturėti plūstančią publiką, kad būtų galima spėti patikrinti bilietus. Džimas pažvelgė savo žalsvai mėlynomis akimis į vieną tvarkdarį ir kažką sukuždėjo jam į ausį. Visa penkiukė tuoj pat prasmuko pro kontrolierius. Džimas pasiliko su kontrolierium padėti jam tvarkytis, bet, bilietų draugams nedavė, tik pasakė ložės ir vietų numerius.

Dailininkas greitai susirado ložę. Abi priekines kėdes palei pat maniežą jis užleido Harkai ir Matotaupai, o pats su Ilgąja Ietimi atsisėdo užpakaly jų. Dvi vietos dar liko laisvos.

Publika plūdo toliau. Netrukus visa cirko palapinė prisipildė žmonių, kvapų ir šnaresio. Gražios jaunos mergaitės nešiojo užkandžius ir gaivinamuosius gėrimus. Orkestras užėmė savo vietą ant estrados virš durų į areną ir ėmė derinti instrumentus.

Staiga prie durų kilo barniai. “Banditai, plėšikai, apgavikai, sukčiai, niekšai, nevidonai, asilai, idiotai, šunys“, — sklido visokiausi keiksmai, o paskui, atrodo, prasidėjo ir muštynės. Tvarkdariai, jau suėję į vidų parodyti žmonėms vietų, puolė prie durų. Valandėlę stojo tyla. Bet tuoj pat vėl pasigirdo triukšmas. Tvarkdariai išstūmė lauk besiveržiančius vidun žmones ir taip įkrėtė, kad jiems praėjo bet koks noras daugiau ginčytis. Netrukus ložėje pasirodė Džimas kartu su ta stora auksaplauke iš kasos vežimėlio ir užėmė likusias dvi laisvas vietas.

— Kas ten atsitiko? — paklausė dailininkas.

— Neregėtas akiplėšiškumas! — paaiškino Džimas. — Norėjo įsiveržti šeši chuliganai, tvirtindami pirkę į mūsų ložę bilietus!

— Iš tavęs?

— Iš manęs! Kas per įžūlumas! Na, bet jie daugiau nesirodys.

Auksaplaukė dama nusišypsojo.

Dailininkas atsiduso, bet nieko daugiau nesakė. Jis suprato, kad iš kalbų nebus jokios naudos. Tik viena jam paaiškėjo: reikia pasistengti kuo greičiau atsikratyti Džimu.

Cirko orkestras užgrojo šaunų maršą. Vaidinime dalyvaujantys artistai išėjo į areną ir apsuko ratą. Nuaidėjo pirmieji plojimai, dar tylūs, bet džiaugsmingi.

Vaidinimas prasidėjo akrobatų numeriais. Harka įdėmiai sekė jų vikrius judesius. Apie plojimus jis nieko neišmanė, todėl ir neplojo. Muzika jam atrodė per garsi. Berniukas nekantriai laukė numerių su arkliais — buvo labai įdomu, kaip čia pasirodys indėnai ir kaubojai. Jie Harkai labiau rūpėjo negu tas užsispyręs asilas. Dailininkas turėjo programą ir, prieš prasidedant naujam numeriui, kol scenos darbininkai tvarkė kilimus ir įrankius, skaitė, kas bus toliau. Jis išaiškino, kad indėnų ir kaubojų pasirodymas, kaip pagrindinis iškilmingo vakaro numeris, numatytas tuoj po didžiosios pertraukos. Prieš pat pertrauką turėjo būti numeris su asilu, dalyvaujant klounams ir publikai.

O tuo tarpu savo meną rodė cirko jojikė. Harka labai kritiškai žiūrėjo į mergaitę, nes apie jojimą jis šį tą išmanė. Ant tokios plačios arklio nugaros ir dar taip ramiai bėgant arkliui, be abejo, nesunku atsistoti ant pirštų galų arba išsilaikyti ant vienos kojos. Ant arklio nugaros mergaitė užšokdavo nuo nedidelio tramplino. Negi ji mano, kad ir prerijose galima visą laiką tampyti su savim tokį lentgalį? Na, bet mergaitė yra mergaitė, ir neverta dėl jos per daug sukti galvos.

Daug labiau Harkai patiko dresiruoti arkliai, nors jie susilaukė ir mažiau aplodismentų negu besišypsanti cirko jojikė. Pliaukštelėjus botagu arba trumpai šūktelėjus, visas būrys arklių klusniai vykdė žmogaus valią: bėgo, klaupėsi, gulėsi, dėjosi negyvi, vėl kėlėsi. Ir be raitelio! Čia tai bent! Harka pagalvojo, ko jis dar galėtų išmokyti savo širmį. Pavyzdžiui, apsimesti negyvu. Tai būtų labai pravartu.

Bet štai nuaidėjo keistas trimito garsas, ir į maniežą išėjo asilas. Jam ant nugaros sėdėjo juokingai išsidažęs klounas, apsivilkęs plačiu apsiaustu, ant pakaušio užsidėjęs mažytę skrybėlaitę, ant rankų užsimovęs ilgas pirštines. Ir sėdėjo atbulas, įsitvėręs asilui į uodegą. Jį pamatę, visi prapliupo juoktis.

Klounas pamojavo ranka, tartum prašydamas publiką nutilti, ir kai triukšmas kiek aprimo, kreipėsi į žiūrovus:

— Gal kartais aš neteisingai sėdžiu, ar ką, niekaip negaliu rasti asilo galvos. O gal tas asilas nė neturi galvos? Kaip atrodo gerbiama jai publikai?