Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Dresiruotojas jaudinosi. Harka pastebėjo, kaip jo grimuotą veidą išmušė prakaitas. Padėjėjas padavė jam pro grotas degantį lanką. Dresiruotojas paliepė ramiausiam iš keturių liūtų šokti per jį. Žvėris spyriojosi, bet paskui įsibėgėjo ir išsitiesęs lengvai peršoko per degantį lanką.

Kiti trys liūtai pasekė jo pavyzdžiu.

Tada dresiruotojas padėjo bizūną, išsitraukė pistoletą ir šovė į orą. Dusliai urgzdamas, karališkasis tigras pasiruošė šokti. Dresiruotojas šovė antrą kartą ir vos nenubruožė žvėriui kailio. Tigras labai vangiai, bet grakščiai peršoko lanką, ir Harka suprato, kati laisvėje tas žvėris šokinėtų visai kitaip! Žvėrių valdovas, paimtas į nelaisvę ir uždarytas už grotų, bizūnų ir pistoleto šūvių varomas, turi linksminti žiūrovus! Berniukui pagailo tigro. Tokius žvėris reikia medžioti, o ne versti kvailai šokinėti per lanką. Jis paprašė Ilgąją Ietį papasakoti, kur, tokie tigrai gyvena.

Paskutinioji turėjo šokti tigrė. Kiti žvėrys vėl tupėjo savo vietose, bet buvo labai neramūs ir susijaudinę, kaip ir dresiruotojas juodais šilkiniais marškiniais, po kuriais vilkėjo grandininius šarvus.

— Tigrą! Tigrą! Tigrą!

Tigrė piktai suurzgė ir griebė dantimis kartį. Muzika nutilo. Žiūrovai, baisiausiai susidomėję, laukė, kas toliau bus. Cirke stojo tyla.

— Tigrą!

Dresiruotojas šovė tris kartus iš eilės. Tigrė suriaumojo ir nušoko nuo savo kėdutės. Dresiruotojas kairėje rankoje laikė degantį lanką, dešinėje — pistoletą. Žvėris piktai urzgė, iššiepęs nasrus.

— Tigrą!

Tigrė kimiai suurzgė ir šoko... Bet ne per degantį lanką, o ant dresiruotojo. Laimė, šis spėjo pasilenkti, ir tigrė pralėkė virš jo.

Moterys ir vaikai ėmė klykti. Nerimas pagavo ir kitus žiūrovus. Harka matė, kaip persimainė dresiruotojo veidas, kaip karštligiškai blizga jo akys.

Kai kurios moterys užsidengė rankomis veidus, kad nematytų, kas toliau bus, Harka pastebėjo du cirko tarnautojus, stovinčius už grotų su ilgomis žarnomis rankoje, bet nežinojo, kam jos reikalingos. Ilgoji Ietis greitai paaiškino, kad laukiniai žvėrys vandens bijo taip pat kaip ir ugnies.

Tigrė dar kartą puolė dresiruotoją, bet jam pavyko ir šį kartą išsisukti. Dabar žvėris vėl atsitūpė ant kėdutės, bet neilgam. Netrukus ji nulipo žemėn ir ėmė sėlinti maniežu. Sunerimo tigras ir liūtai.

Dresiruotojas kažką sušuko, bet Harka nesuprato jo žodžių. Ilgoji Ietis jam išvertė. Dresiruotojas prašęs atidaryti vartus, kad jis galėtų išvaryti iš maniežo žvėris arba bent dalį jų. Tačiau programos vadovas neleido, ir vartai liko uždaryti.

— Tigrą! Tigrą!

Dresiruotojas atidavė padėjėjams degantį lanką ir, pagriebęs bizūną, ėmė juo visaip pliauškinti ir šmiaukščioti. Keturi liūtai tik urzgė ant savo kėdučių ir nejudėjo iš vietos. Tačiau tigras įdūko. Jis nušoko žemėn ir kartu su tigre ėmė tykinti prie dresiruotojo. Dabar ir jis jau nebelietė atkištos karties.

Dresiruotojas vėl paėmė degantį lanką, drąsiai šoko tigrei skersai kelio ir iššovė.

— Tigrą!

Tigrė, šūvio išgąsdinta, nubruožta kulkos, persliuogė per lanką, o tigras šoko ant grotų ir įsikibo nagais į viršutinį skersinį. Grotos susvyravo. Žiūrovai, siaubo pagauti, ėmė rėkti. Dar kiek, ir būtų kilusi panika. Bet programos vadovui davus ženklą, cirko tarnautojai paleido vandens čiurkšlę, ir tigras tuoj pat nusirito žemėn. Žiūrovai lengviau atsikvėpė. Vieną damą ištiko priepuolis, ir darbininkai patyliukais išnešė ją lauk.

Dresiruotojas privertė tigrę vėl pasiruošti šuoliui. Jis padėjo bizūną ir kartį į šalį ir darbavosi dabar tik su pistoletu ir liepsnojančiu lanku. Tigrė norom nenorom pakluso ir peršoko per lanką. Netrukus ji jau buvo prie vartų.

Nuaidėjo plojimai.

Harka matė, kad dresiruotojas vos laikosi ant kojų, bet jis stovėjo vidury maniežo ir linkčiojo, atsakinėdamas į publikos plojimus ir entuziastingus šūksnius. Tuo tarpu darbininkai atidarė vartus ir, daužydami lazdomis į grotas, išvarė iš maniežo žvėris.

Tarp žiūrovų taip pat ne vienas braukėsi nuo kaktos prakaitą. Darbininkai nuėmė grotas, ir dresiruotojas linkčiodamas išėjo iš maniežo. Įbėgo klounai ir ėmė išdarinėti savo pokštus. Tačiau Harkos neėmė juokas. Jis nusprendė rytojaus dieną dar kartą nueiti į žvėryną ir gerai apžiūrėti tigrus.

Po to pasirodė lyno artistai, buvo atliekami numeriai ant trapecijos. Harka savo akimis netikėjo, kad žmogus gali būti toks vikrus. Tiesa, vieną kartą lyno artistas nusprūdo nuo lyno, bet vis tiek įsitvėrė ranka ir nenukrito žemėn.

Pagaliau atėjo paskutinis numeris. Buvo jau vidurnaktis. Žiūrovai plepėjo, juokėsi, valgė saldumynus, gėrinėjo. Harka laukė, ar nepasirodys žmogus su fraku. Matotaupa pasakė „ne“, ir jo sprendimo niekas nebepakeis. O gal pasirodys medžiotojas, vardu Bizonų Bilis? Jeigu tik jis sugrįžo? Tas žmogus Harką labiau domino negu dresiruotojas su fraku. Nors šis ir labai gražiai dresiravo arklius, bet neturėjo nieko bendro su prerijomis. Bizonų Bilis — tas vardas primena vėją, neaprėpiamus tolius, rudų galvijų kaimenę, kuri lekia šuoliais, kad net smėlis dulka. Ne maniežo smėlis, sumaišytas su pjuvenomis, o tikras prerijų smėlis. Harka prisiminė, kaip jis prismaigstė strėlių į bizono nugarą. Nuo to laiko jam neteko persekioti bizono. Dabar ruduo, greitai prasidės didžiosios medžioklės, o jis, Harka, sėdi čia, kažkokioj palapinėj, kur bizonų nėra nė kvapo, kur atsiduoda tik tvartu.

Prie ložės, kur sėdėjo Harka, priėjo ir sustojo žmogus. Harka girdėjo žingsnius, bet tyčia neatsisuko pasižiūrėti, kad kas nepamanytų, jog jam labai rūpi pamatyti, kas čia toks atėjo. Žmogus pastovėjo ir, nė žodžio netaręs, nuėjo sau. Harka palydėjo jį akimis ir pastebėjo, kad jis apsirengęs kaubojaus drabužiais.

— Jis nesiryžo mūsų kalbinti, — tarė Ilgoji Ietis. — Tu, mano vyresnysis broli Toli Skrajojantis Paukšti, pasirodei jam per daug brangiai apsirengęs, Matotaupa — per daug išdidus, Harka — per daug užsispyręs. Jie parodys tą numerį be mūsų.

— Šiaip ar taip, čia buvo ne Bizonų Bilis, — tvirtai pareiškė Džimas. — Jeigu jis pats sugrįžo, o pas muš atsiuntė tik kažkokį žvairakį tarną, tai tegu nesitiki, kad mes tuoj ir bėgsim jam tarnauti!

Vos tik žmogus pradingo iš akių, orkestras tuoj užgrojo tušą.

Į maniežą išlėkė grupė raitų kaubojų. Džimas, kaip paprastai, pliaukštelėjo sau per šlaunis ir sugriaudėjo:

— Bizonų Bilis! Bizonų Bilis!

Mažai kas iš žiūrovų žinojo šitą vardą, jis išgarsėjo tik po kelerių metų, tačiau išgirdę Džimo šūksnius, daugelis pamanė, kad žmogui, nusimanančiam apie pasienio ir laukinių Vakarų reikalus, negražu nežinoti Bizonų Bilio, todėl grupė jaunuolių tuoj pat ėmė šaukti:

— Bizonų Bilis! Bizonų Bilis!

Žmogus, vadovaujantis kaubojams, buvo labai puošniai apsirengęs, geriausios odos drabužiai, aukšti atraitoti batai, plačiabrylė skrybėlė. Pakėlęs ranką, jis sveikino žiūrovus kaip koks karalius savo pavaldinius. Harka įsižiūrėjo į jo veidą. Veidas buvo gražus, pailgas, nosis lenkta, akys mėlynos. Barzda jo buvo ne tokia, kaip dailininko, ji augo tik ant smakro; be to, žmogus nešiojo ūsus. Ir ko tik tie baltieji neprasimano! Kaubojai, vadovaujami Bizonų Bilio, pradėjo savo programą. Kažko naujo, kas Harkai būtų nematyta, jie neparodė, bet jodinėjo tikrai gerai ir šaudė taikliai. Indėnai nepasirodė.

Pasibaigus vaidinimui, kilo visuotinis triukšmas, arkliai trypė kojomis, stojo piestu, kaubojai šaudė, rėkavo, publika negailėjo aplodismentų.