Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Harka valandėlę abejojo, bet vėliau nusekė paskui dresiruotoją į maniežo vidurį ir sustojo. Plėšrūnai, gavę kiek laisviau pabėgioti, žaidė, šokinėjo ant kėdučių, voliojosi ir vis žvilgčiojo į nepažįstamą berniuką, bet matydami, kad šis laikosi drąsiai ir ramiai, pamažu apsiprato. Pats jauniausias liūtas, jau du kartus pasiglaustęs aplink dresiruotoją, kad šis pakasytų jam karčius, dabar glaustėsi aplink Harką. Tigrė suprunkštė ir parodė aštrias iltis.

— Ji pavydi, todėl ja negalima per daug pasitikėti, — tarė dresiruotojas ir priėjo prie dryžuotosios plėšrūnės. Tigrė nepiktai kaukštelėjo dantimis ir ėmė vizginti uodegos galiuką. Dresiruotojas iškėlė lanką, ir tigrė, pasispyrusi, nuo žemės, lengvai liuoktelėjo per lanką.

— Jeigu ji taip visą laiką šokinėtų, žiūrovams būtų nuobodu. — tarė dresiruotojas Harkai.

. Repeticija užtruko tik pusę valandos, nes žvėrys nieko naujo nesimokė, vien kartojo senus numerius. Harka kartu su dresiruotoju išėjo iš maniežo.

— Tu tiesiog gimęs cirkui, berniuk, — tarė dresiruotojas, uždarydamas vartelius. — Gerai pagalvok. Tai tavo ateitis!

— Ar tu šiandien vėl erzinsi žvėris ir be reikalo rizikuosi savo gyvybe?

— Ir šiandien, ir rytoj, ir kiekvieną vakarą, kol galų gale palydėsiu galvą.

Harka nieko jam daugiau nesakė, tik priėjo prie Ilgosios Ieties, kuris stovėjo netoliese ir klausėsi Harkos ir dresiruotojo pokalbio.

— Girdėjai naujieną? — paklausė šejenas Harką. — Atvyksta indėnų trupė. Pasibaigė pinigai. Nebeturi ko valgyti. Ir kas gi jiems beliko daryti? Netrukus jie jau bus mieste, ir, kiek girdėjau, žmonės jau žiopso, jų laukdami, lyg niekada nebūtų matę indėno. Tikri kvailiai.

— Kokiai genčiai priklausė indėnai?

— Dakotų.

— Tai mes galėsim su jais pasikalbėti!

— Jeigu tik kas mums leis. Žinai, kas dabar lando po cirką? Džimas. Jis siūlo direkcijai paskolinti pinigų. Ir reikalauja didelių procentų.

Še jenas kalbėjo dakotų dialektu, ir jam sunku buvo surasti žodžius kai kuriom sąvokom. Pavyzdžiui, žodžio “procentas“ visai nebuvo dakotų kalboj.

Iš pagrindinės gatvės vėl pasigirdo trimito garsas ir ausį rėžiantis šauklio balsas. Juo labiau artėjo eisena prie cirko palapinės, juo atidžiau klausėsi Ilgoji Ietis. Harka matė, kaip šejeno veidas vis labiau niaukiasi.

— Ką jie čia dabar prasimanė! — tarė jis. — Jie skelbia, kad tu esi Tatankos Jotankos sūnus, dakotams užpuolus matininkus, paimtas į nelaisvę, ir kad šį vakarą tu vėl pasirodysi cirke! Sako, pardavinėjami papildomi bilietai šiam spektakliui. Matyt, jie nori dvigubai nuplėšti už geresnes vietas ir tokiu būdu vėl papildyti savo kasą.

Ilgoji Ietis ir Harka matė, kaip į cirką atvežė šimtus kėdžių ir suolų ir, sustatė takuose tarp eilių. Jeigu visas šias vietas užims žmonės, niekas negalės nė pajudėti.

Harka su Ilgąja Ietim nuėjo prie ponių ir asilų. Ten buvo daug tuščių gardų. Kadangi dakotai atvyksta raiti, tai tikriausiai jie čia pastatys savo arklius ir juodu galės viską matyti. Abu indėnai pasislėpė garde, kur buvo uždaryti keturi asilai. Tiesa, juos pastebėjo klounas, bet gal kartais jis netrukdys. Tas dručkis vaikišku veidu be savo juokdariškų drabužių ir be grimo atrodė visai rimtas ir malonus žmogus. Tačiau jis priėjo prie asilų gardo ir tuoj pat įsirausė į šiaudus, kur buvo pasislėpęs Harka ir šejenas.

— Berniuk, — liūdnu balsu tarė jis Harkai, — tu sugadinai mano triuką. Ir kaip tu galėjai įspėti, kur glūdi jo paslaptis? Ką aš dabar veiksiu su asilais be šito numerio? Programos vadovas nori mane atleisti. Sako, sugalvok naują triuką. Bet kaip aš jį taip greitai sugalvosiu!

O jeigu pasirodytų klounas, berniukas ir nesutramdomas asilas? Kaip tu manai? Man rodos, iš to kas nors išeitų!

— Kas nors tai išeitų, bet tik ne numeris, — tarė Harka. Šį žodį jis jau spėjo išmokti. Dabar jis prisidėjo pirštą prie lūpų, prašydamas klouną patylėti, nes prie cirko prijojo indėnų būrys. Buvo girdėti, kaip jie pasklido ir nulipo nuo arklių. Netrukus jie jau pasirodė arklidėje. Nebuvo jokios abejonės, kad tai dakotai — vyrai, moterys ir vaikai.

— Vieną iš jų aš pažįstu! — skubiai sušnibždėjo Ilgoji Ietis. — Mes kartu buvome rezervacijoje. Aš jį užkalbinsiu.

Ilgoji Ietis priėjo prie žmogaus ir užšnekino. Dakotas nustebęs atsigręžė ir nelabai draugiškai pažvelgė į še jeną. Bet netrukus jis, matyt, pažino Ilgąją Ietį, ir juodu įsikalbėjo. Tačiau priėjo liesas baltasis ir nutraukė jų pokalbį.

— Kas čia per plepėjimas! — suriko jis ant dakoto. — Greičiau į repeticiją, jau ir taip daug laiko praėjo veltui!

Indėnas, netaręs nė pusės žodžio, nuėjo, kur jam buvo liepta. Ilgoji Ietis sugrįžo pas Harką ir klouną.

— Dakotas, su kuriuo aš kalbėjausi, vadinasi Dainuojanti Strėlė, — tarė jis. — Jau jo tėvas buvo uždarytas rezervacijoje. Dainuojančiai Strėlei pavyko iš ten ištrūkti. Kiti dakotai kilę iš Minesotos ir po praėjusių metų sukilimo nebegalėjo pabėgti į Kanadą. Jie parsidavė cirkui, nes neturėjo pinigų ir nemokėjo kitos kalbos kaip tik dakotų.

Nei šejenas, nei klounas nežinojo, ką širdyje galvoja Harka, nes jis ničnieko nesakė, tik paklausė:

— Gal pažiūrėsim repeticijos? — ir išbėgo iš arklidės.

Ilgoji Ietis ir klounas nuėjo paskui jį, ir visi susėdo toje ložėje, kur vakare žiūrėjo vaidinimo. Programos vadovas, stovintis prie įėjimo į maniežą, mirktelėjo Harkai ir Ilgajai Iečiai, bet Harka negalėjo pakęsti jo mėsingo blyškaus veido ir nusigręžė.

Manieže, kurio dabar nebeskyrė nuo žiūrovų grotos, buvo būrelis dakotų. Repeticijai vadovavo tas pats žmogus, kuris neseniai taip grubiai užsipuolė Dainuojančią Strėlę. Jis rėkė ir rėkė, visai negalvodamas, kad niekas jo nesupranta, bėgiojo aplink ir rodė, kaip kam reikia daryti. Į maniežą įjojo moterys ir vaikai. Čia buvo ne visi arkliai, tik patys geriausieji. Moterys greitai pastatė dvi palapines, tokias pažįstamas Harkai — tikras tipi, ir į jas tuoj pat sulindo vaikai. Vienas indėnas išjojo į maniežo vidurį ir garsiu balsu ištarė žodžius, kuriuos suprato tik patys dakotai ir Harka su Ilgąja Ietimi:

— Dakotų vyrai! Baltieji žmonės atgabeno mus čionai. Jie mus apgavo. Mes esame jų vergai, nors ir neturime grandinių. Mes privalome klusniai vykdyti jų įsakymus. Jie šeria mus, kaip mes šeriame savo arklius, ir laiko pavadžius rankoje. Jie paliepė mums užpulti pašto karietą, pagrobti ir kankinti mergaitę. Gėda mums! Bet mes turime vaidinti baltiesiems žmonėms plėšikus ir vagis!

Po šitos kalbos visi ėmė šaukti: „Hau! Hau!“ ir joti ratu paskui kalbėtoją.

Tuo metu į maniežą įvažiavo keturkinkė pašto karieta. Arkliai buvo labai dailūs, įsiganę, daug gražesni, negu paprastai kad kinkomi į pašto karietas. Dakotai pagavo baisiai rėkti, čiupo arklius už kamanų, ėmė šaudyti iš pistoletų ir ištempė iš karietos mergaitę, kuri, kaip pastebėjo Harka, buvo toji pati cirko jojikė, vakar manieže rodžiusi savo meną. Indėnai pririšo ją prie lentinės sienos, kurią tuo tarpu pastatė cirko darbininkai, ir siaubingai išsidažęs dakotas ėmė mėtyti į ją peilius, kurie smigo per kokius du tris centimetrus nuo mergaitės. Kai ji buvo aplink apsmaigstyta peiliais, dakotai vėl ėmė rėkauti ir šokti po maniežą, mosuodami peiliais ir kirviais.

Tuo metu driokstelėjo šūvis ir kažkoks balsas angliškai sušuko:

— Kur ta pagrobtoji ledi? Pirmyn, žvalgai ir kaubojai, keršytojai už neteisybę, mes išlaisvinsim ją!