Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Pasiekęs tą vietą, kur manė rasiąs kautynes, neišgirdo nei karo šūksnių, nei kanopų dundesio ir apsidairė aplink.

Jau temo, bet jis greit pamatė didelę grupę žmonių, kurie sėdėjo viename šios banguotos vietovės slėnių. Daugumą sudarė indėnai, tačiau tarp jų buvo ir baltųjų. Atrodė, kad vyksta pasitarimas; keletas žmonių rūkė susėdę rateliu.

Harka nujojo tenai.

Pasukęs į slėnį, jis tuojau pamatė, kad beveik visi indėnai yra dakotai; iš Lokės giminės atpažino tik du vyrus, bet ir tie patys nebuvo pasižymėję kariai. Taigi Lokės giminė, matyt, tik prisidėjo prie kitų, pasiųsdama į medžioklę keletą vyrų ir jaunuolių. Mažajame rate geležinkelio tiesėjų stovyklai atstovavo pagyvenęs traperis ir abu pauniai, Matotaupos ir Džimo ten nebuvo matyti. Tikriausiai buvo nutarta neerzinti dakotų ir nerodyti jiems išdaviko ir aukso ieškotojo.

Iš pažiūros derybos vyko ramiai ir taikiai.

Harkai nevalia buvo artintis prie besitariančiųjų rato. Tėvo jam niekur nepavyko pastebėti, tačiau besidairydamas pamatė vieną traperį, su kuriuo buvo išjojęs į medžioklę. Tas vyras pasveikino jaunąjį indėną.

— Tai tu čia, Hari! Dabar tai jau gausi šautuvą.

— Ne.

— Ne? Bet mes vien prajodami radome devynis bizonus su tavo strėlėm!

— Dešimto trūksta.

— Gaila. Bet gal kaip nors pavyks perkalbėti Džo?

— Aš jo neperkalbinėsiu.

— Užsispyręs tu. Bet pasiutėlis! Nušauti devynis bizonus devyniomis strėlėmis, teturint keturiolika metų! Apie tai bus ilgai kalbama. Beje, tavo tėvas nujojo į stotį. Reikėjo ten pažadinti miegalius, kad jų nesutryptų bizonai. Viena didžioji palapinė, atrodo, vis dėlto pražuvo.

— Dėl ko jūs čia tariatės?

— Su dakotais dabar jau nebesipykstame. Kiekvienas pasiims savo bizonus, kuriuos nušovė. Vieną kartą reikia taikiai išsiskirti.

— Ar jūs nebuvote susirėmę?

— Truputį pasipešėme, bet negyvų nėra. Visiems užteko darbo su bizonais. Pabaigoje buvo tikras beprotnamis, bizonai, arkliai, raiteliai — visi susimaišė į krūvą. Stebuklas, kad daugiau nelaimių nebuvo.

— Daugiau? Vadinasi, kažkas įvyko?

— Nieko baisaus. Tik Džimui bizonas ragu perplėšė kairę šlaunį. Džimas pasruvo kraujais kaip skerdžiama kiaulė, bet mes suspėjome laiku perrišti, ir po poros savaičių jis vėl bus sveikas!

Harka greitai atsisveikino ir nujojo į stovyklą.

Ten jis pirmiausia pasirūpino suprakaitavusiu arkliu, paskui pats išsimaudė ir ėmė ieškoti tėvo. Į tą laiką sutemo, tačiau stovykloje dar buvo dirbama, nes bizonai iš tikrųjų nuvertė tą palapinę, prieš kurią paprastai stovėdavo raštininko stalas. Per aikštę ėjo bizonų pėdos.

Kad ir kiek vaikščiojo, Harka vis negalėjo rasti tėvo, bet pagaliau sužinojo, kad Matotaupa barake slaugo Džimą.

Ten Harka nenorėjo eiti, todėl dar kiek pasisukiojo aplink, o paskui lyg atsitiktinai praėjo pro bendrą kapą, ant kurio dabar stovėjo medinis kryžius. Tačiau jaunojo darbininko čia jau nerado.

Harka susinešė visus ginklus ir jau buvo besitaisąs šalia savo širmio, bet čia jį sutrukdė Henris.

— Hari! — jau iš tolo ėmė šaukti jaunasis inžinierius. — Hari! Tai nuostabu! Tu dabar išgarsėsi! Keturiolikos metų devyniomis strėlėmis patiesti devynis bizonus, čia tai bent!

Jis pribėgo prie Harkos.

— Tėvas didžiuojasi tavimi.

Harka atsirėmė į savo širmį.

— Ko tu taip šauki, — pasakė jis.

Henris nusijuokė.

— Tai puiku. Tu dabar gausi naują šautuvą.

— Dešimto trūksta, — atkartojo jam Harka.

— Dešimto! Tai buvo pokštas! Niekas iš mūsų nesitikėjo, kad tu nušausi bent penkis bizonus.

— Aš nemaniau juokauti su Džo Braunu. Aš pasakiau, hau.

— Hari, greitai tu būsi geriausias medžiotojas prie Plato, bet esi jautrus kaip mimoza. Vyrui tas netinka. Eime, savo kamarėlėje mes švenčiame streiko pabaigą ir sėkmingą medžioklę! Tavo tėvas irgi ten. Ar eini?

— Ne.

— Gaila. Na tai labos nakties!

Henris nuėjo į baraką.

Harka dar sykį patekšnojo savo širmiui per sprandą, kad tas atsigultų, tada pats įsitaisė šalia ir susisupo į bizono odos antklodę. Jis buvo labai pavargęs ir išmiegojo neprabusdamas iki pat ryto.

Pabudęs pastebėjo, kad tėvas naktį nebuvo grįžęs.

Harka vėl pagirdė arklį ir išsimaudė. Tada leidosi ieškoti Džo. Jis nušovė stovyklai devynis bizonus ir pretendavo į dalį šio grobio, nors šautuvo kažkodėl atsisakė.

Džo atsikėlė palyginti vėlai, jis buvo truputį pagiringas ir visą laiką kalbėjosi su kolegomis iš stovyklos vyresnybės, o į jaunąjį indėną visai nekreipė dėmesio. Harka buvo per daug gerai išauklėtas, kad lįstų į akis, nors delsti ir nebuvo galima, jeigu norėjo ką nors laimėti. Mat žmonės, turintys sudoroti bizonus, jau ruošėsi išjoti.

Harka suprato, kad iki pietų nepavyks pasikalbėti su Džo Braunu.

Jis slankiojo be tikslo aplink ir svarstė, kaip reikėtų elgtis ateityje. Mintis, kad tėvas naktį vėl gėrė, nedavė ramybės, bet jis kratėsi bet kokių minčių ir jausmų ir grūste grūdo juos į pasąmonę, kur kaip giliame ežere ar pūvančioje pelkėje, pilnoje visokių pavojų, rinkosi visa, kas buvo neišsakyta ir nesuprasta. Ir kad užmirštų visus tuos rūpesčius, užsiėmė kasdieniniu darbu.

Kadangi Džo Braunas buvo užsiėmęs, Harka išjojo į medžioklės vietą su maisto ruošėjų kolona. Dakotai jau naktį buvo sudoroję grobį. Nė vieno jų medžioklės lauke nebuvo. Harka vis gretinosi prie traperio, su kuriuo kalbėjosi vakar. Kolonai sustojus, šis pastebėjo, kad jaunasis indėnas jam nori kažką pasakyti.

— Na? — paragino jis Harką.

— Ar galiu pasiimti savo nušautų bizonų smegenis ir kepenis?

— Smegenis ir kepenis? O liežuvių ne?

— Ne, liežuvių man nereikia.

— Tada pasidaliname — aš imu liežuvius, o tu smegenis ir kepenis. Ar pats lupsi?

— Taip. Odas ir ragus taip pat norėčiau gauti. Mėsos man visai nereikia. Aš nusišausiu kokį smulkesnį žvėrelį.

— Dėl manęs imk. Odų mums vis tiek nereikia. Ką mes su jomis darytume? Pirklio, kuris jas nupirktų, čia nėra. O ką tu su jomis veiksi?

— Nugabensiu pauniams ir atiduosiu išdirbti. Noriu pastatyti palapinę sau ir tėvui.

— Žiūrėk tu man! Gal ir mano du kailius paimtum?

— Galiu. Vieną atiduosiu paunių moterims už darbą.

— Tas vienas bus iš tavo devynių, sutinki?

— Hau.

Traperis mirktelėjo jaunuoliui.

— Tu esi ne tik geras medžiotojas! Jei Džimas kada nors prie tavęs kibs, aš tau padėsiu.

— Gerai.

Harkai užteko darbo iki pat vakaro. Gerai ir švariai nulupti bizoną buvo nelengva.

Baigęs lupti, jis užkrovė odas ant nešulinių arklių. Smegenų ir kepenų nė nemanė gabenti į stovyklą. Jis atsitūpė netoli kolonos, susikūrė ugnelę ir ėmė skrudinti savo skanėstus. Priėjo traperis.

— Viską suvalgysi vienu kartu?

— Taip.

— Na tai gero apetito. Puikų skrandį turi. O kada paskui vėl valgysi?

— Poryt.

Harka skaniai pavakarieniavo. Stovyklos valgis jam nepatiko. Ateityje nusprendė vėl pats apsirūpinti maistu, kaip gyvendamas bedančio Beno blokhauze.

Paskutiniai bizonai buvo pargabenti jau po vidurnakčio. Harka susitiko Džo, bet dabar, neturėdamas jokio prašymo, pasistengė išvengti pokalbio. Tėvą rado prie arklių.

Matotaupa norėjo pagirti Harką už sėkmingą medžioklę, bet kai pamatė kietai sučiauptas sūnaus lūpas, žodžiai jam įstrigo gerklėje. Jis dėjosi beužmiegąs ir užsitraukė odinę antklodę ant veido. Jam buvo negera. Matotaupa buvo pažadėjęs savo sūnui daugiau neimti į burną paslaptingojo vandens, bet neišlaikė žodžio ir tiek prisigėrė, kad prarado sąmonę ir atsigavo tik po kelių valandų Džimo kamarėlėje, kur jį paguldė vyrai, kai jau buvo visai girtas. Džimas iš savo ligos patalo šiurkščiai užsipuolė beatsigaivelėjantį indėną. Ar jis negalįs liautis gėręs?! Jis, Džimas, per tą laiką ko nenutroškęs. Niekas juo nesirūpina, matyt, nori, kad jis pakratytų kojas? Matotaupa norėjo padėti savo baltajam broliui, bet Džimas jį išvarė ir pareikalavo, kad jo slaugyti ateitų mušeika Bilis su savo mieliausia. Dabar jie buvo pas Džimą.