Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Raiteliai prijojo vieną palapinę. Priešais ją stovėjo stalas, o prie jo sėdėjo raštvedys. Jam ir prisistatė Džo su Matotaupa. Džo Brauno pavardė buvo išbraukta. Matotaupa figūravo Rudojo Džimo šešių žvalgų grupėje. Į tų šešių skaičių įėjo ir Harka.

Kad indėnui nereikėtų tampyti karščiuojančio, beveik sąmonės netekusio sūnaus, Džo liepė palaukti ir nuėjo ieškoti Henrio ir kokio gydytojo ar sanitaro. Jis rado du tokius žmones, bet paklausinėjęs greit įsitikino, kad jie daugiau nieko nemoka, tik uždėti tvarstį. Todėl kol kas atsisakė jų paslaugų ir ieškojo toliau, tada pamatė Rudąjį Džimą. Dičkis bernas sėdėjo prie tuščios alaus statinės, iš kurios su dviem bendrais buvo pasidaręs stalą ir ruošėsi gerti.

Džo Braunas greitai pasisveikino, keliais žodžiais išdėstė, kas atsitiko, ir paklausė, ar niekas nematė Henrio. Džimas nebuvo linkęs palikti alų, bet pastebėjo, kad inžinierius kažko susirūpinęs, ir ėmė klausinėti.

— Kas nors atsitiko?

— Ieškau žmogaus, kuris galėtų pasirūpinti ligoniu. Kitaip Haris mums ant rankų numirs.

Džimas pašoko, apsisuko ant kulno, kad turėtų laiko viską pasverti ir kad niekas nepastebėtų jo veido išraiškos, paskui pasakė:

— Geriausia, kad indsmeną gydytų indsmenas. Savo grupėje turiu du paunius. Su jais pakalbėsiu.

Džo nenorėjo su tuo sutikti, nes jis bijojo indėnų prietarų, jų turint pastebėjo net Matotaupą, be to, jis nepasitikėjo indėniška medicina, bet Džimas staiga tapo labai uolus, jis paliko net alų ir ėmė lakstyti aplink, kol pagaliau grįžo su abiem pauniais.

— Kur tas sergantis vaikas?

Džo ir šįkart neatsispyrė Džimo valiai. Jis nuvedė jį kartu su abiem pauniais prie didžiosios palapinės, prieš kurią dar tebesėdėjo Matotaupa. Susuptas į bizono odos antklodę Harka gulėjo ant žemės. Jo veidas buvo sukritęs, ant skruostų ir smilkinių degė raudonos dėmės.

— Jam reikia geros priežiūros! — pasakė Džimas skambiu balsu. — Ar toli nuo čia iki jūsų palapinių? — kreipėsi jis į paunius.

— Bus pusė dienos kelio.

— Tada gabenkite jį tuojau į ten, kol dar nepakratė kojų. Kaip manai, Matotaupa? Aš leidžiu tau palydėti berniuką iki paunių stovyklos. Kol kas žvalgams darbo nėra.

Indėnas padėkojo Džimui žvilgsniu.

Buvo pradėta ruoštis kelionei. Artėjant nakčiai, Matotaupa ir abu pauniai išgabeno ligonį į artimiausią kaimą.

Harka beveik nejautė, kas aplinkui dedasi. Kraujas tvinksėjo smilkiniuose, širdis smarkiai plakė, akyse buvo tamsu, ir taip skaudėjo galvą, kad atrodė, tuojau sprogs kiaušas. Pravėręs burną jis traukė į save vėsų nakties orą. Antklodę, į kurią buvo įsuptas, mielai būtų nubloškęs šalin. Viskas jį erzino, jis baisiausiai norėjo gerti.

Harka pats stebėjosi, kad dar gyvas, kai raiteliai pagaliau prijojo stovyklą. Jis buvo paguldytas į minkštą patalą. Kažkas nuvilko drabužius, tačiau peilio rankeną Harka suspaudė su beprotiška jėga, ir rankos, norėjusios atlenkti jo pirštus, pagaliau atsileido. Jo kaktą ir lūpas suvilgė šaltas vanduo. Atsipeikėjęs pamatė, kad guli palapinėje. Tai buvo didelė palapinė; ant karčių kabojo daug karo ir medžioklės trofėjų, grindys buvo gausiai nuklotos antklodėmis ir kailiais. Karščio kamuojamas Harka pamanė, kad guli gimtojoje palapinėje, ir suriko:

— Mama!

Įėjo nepažįstama moteris ir kažką sumurmėjo, tačiau Harka nieko nesuprato. Jam vėl pasidarė tamsu akyse, bet sąmonės neprarado — girdėjo, kaip apie jį pakilo bruzdesys, pagaliau jis buvo pakeltas ir išneštas į lauką. Antklodė buvo atskleista, ir jo kūną ėmė glostyti vėsus nakties oras. Harką taip krėtė šaltis, kad jis net kaleno dantimis. Dabar jis jau vėl matė. Virš galvos plytėjo žvaigždėtas dangus, o aplink jį šoko kažkoks žmogus, apsikarstęs gyvačių odomis ir žvėrių kaukolėmis. Žmogus mušė būgną ir sukosi aplink Harką. Tai buvo burtininkas. Jis turėjo išvaryti iš Harkos piktą dvasią, kad jis vėl pasveiktų. Šokdamas burtininkas stvarstė Harką, tampė jį tai į vieną, tai į kitą pusę ir šūkčiojo kažkokius užkeikimus, kurių ligonis nesuprato. Harka jautė didžiausią neapykantą šiam burtininkui, nes karščio kamuojamas laikė jį savo kaimo burtininku Havandšita; jis manė, kad čia tas pats burtininkas, kuris apšmeižė ir ištrėmė jo tėvą Matotaupą.

Harka nebenorėjo, kad jį kas tampytų, jis nenorėjo daugiau girdėti nei būgno mušimo, nei burtažodžių. Ramybės jis troško, ramybės, kad aplink būtų kapų tyla. Jis norėjo būti suvyniotas į antklodę ir pakabintas ant karčių kaip Harpstena, kad jį glostytų tik prerijų vėjas. Berniukas buvo visai nusilpęs. Jis vis dar tebelaikė sugniaužęs peilį, tad ištraukė jį iš makšties, kuri pririšta sausgyslių virvute kabojo ant kaklo. Smogti nebepajėgė, tad persidūrė smaigaliu kairį dilbį.

Jis pajuto, kaip ėmė tekėti kraujas. Karštis atlėgo, galvos nebeskaudėjo, apsiramino širdis, ir jį visą apėmė malonus migdantis nuovargis.

Harka užmerkė akis, nes ir žvaigždžių jau nebenorėjo matyti.

Lyg iš tolo jis pajuto, kad kažkas nutvėrė jo šąlančią ranką. Dabar, matyt, bus palaidotas ir supsis vėjyje, kaip ir visi mirusieji, kaip jo motina ir jaunesnysis broliukas Harpstena.

Vėl atsigavęs Harka nežinojo, kiek laiko išbuvo be sąmonės. Jis taip pat nesuvokė, kur esąs, ir dar nejautė jokio noro pramerkti akis. Pirmiausia atgavo lytėjimo jausmą ir suprato gulįs ant minkštų kailių. Jie nebeerzino jo, nes Harka dabar jau norėjo sušilti. Paskui pajuto, kad jam nieko nebeskauda, visiškai nieko, ir kad gali pajudinti galvą, rankas ir kojas. Jis pramerkė akis ir pamatė odines palas. Vadinasi, guli palapinėje.

Joje buvo šviesu, lauke, matyt, švietė saulė. Odinės palos saugojo nuo vėjo, nuo kaitros, nuo žilpinančios šviesos. Viduje tvyrojo akiai maloni prieblanda. Harka apsidairė ir pamatė triūsiančią moterį. Nesuprato, kur esąs, tačiau nieko neklausinėjo ir tylėdamas laukė, kas bus toliau.

Moteris pastebėjo, kad jis atsimerkė, ir atnešė atsigerti. Kai numalšino troškulį, ji davė porą šaukštų bizono smegenų, kurias Harka godžiai suvalgė. Tačiau greitai jam vėl visko buvo gana, ir jis atlošė galvą pailsėti.

Po kurio laiko įėjo tėvas. Moteris jį, matyt, pašaukė. Jis rimtai, su santūriu džiaugsmu pažvelgė į savo išgelbėtą sūnų ir pasakė:

— Įvyko didis stebuklas. Kartu su krauju tave apleido pikta dvasia. Tu pats atvėrei jai kelią, ir ji išėjo kartu su krauju. Dabar tu vėl Matotaupos sūnus, Harka Vilko Nugalėtojau Lokio Medžiotojau.

Harkai dar buvo sunku prisiminti, kas įvyko prieš jam susergant, karščiuojant ir kliedint. Todėl jis tiriamai žiūrėjo į tėvą ir lūpomis be garso kartojo jo žodžius.

Matotaupa atrodė linksmas ir žvalus.

— Kaip gerai, kaip gerai, kad Rudasis Džimas man pasiūlė atgabenti tave čionai.

Ištarus Rudojo Džimo vardą, Harkai tarsi kokia uždanga atsiskleidė. Vienu metu jam prieš akis iškilo visa, ką buvo išgyvenęs. Jis nuleido blakstienas.

— Aš noriu miego, — pasakė jis. — Ar galima?

— Miegok, miegok, kiek tik nori, Harka Nakties Akie Kietasis Akmenie. Tu galėsi šioje palapinėje būti, kiek norėsi. Esi dar jaunas, per jaunas būti karys. Aš to nenumačiau.

— Pagalvok, — lėtai atsakė Harka. — Aš irgi pagalvosiu, ar man apsimoka likti šioje palapinėje. Kieno ji?

— Paunių.

Matotaupai atrodė, kad Harka dar labai silpnas, ir jis išėjo, kad ligonis galėtų pamiegoti, kaip pats to pageidavo.

Tiktai apie vakarą Harka vėl pabudo. Jis apsidairė nepakeldamas galvos ir prie ugniakuro pamatė tris vyrus. Vienas jų buvo jo tėvas Matotaupa, antrasis — paunių karys su įžūliai styrančiu plaukų kuokštu ant pliko pakaušio, trečiasis — šios palapinės šeimininkas, paunių vadas, ant galvos užsidėjęs karūną iš erelio plunksnų. Jis kaip tik dalino savo svečiams bizonų šonkaulius. Nenuleisdamas akių berniukas stebėjo iš savo guolio tuos tris vyrus prie laužo.