Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Jis įsakė užimti kalvas upelio vingio vakaruose ir rytuose, tas pačias, ant kurių statydavo sargybinius, kai dar buvo Lokės giminės karo vadas, o baltiesiems liepė įsikurti upelio vingio viduryje, kur stovėta palapinių. Tada užpuolikams nebus taip lengva nepastebėtiems persigauti per upelį. Arkliai buvo nuginti į upelio rytinę pusę, kur laikė savo arklius Lokės giminė. Matotaupa, pamatęs, kad baltųjų vadas jam pritaria, uždraudė kurti laužus. Jeigu baltiesiems vyrams bus naktį šalta, jie gali įsivynioti į sugriautų palapinių palas. Kai kurie tuojau pat įsitaisė keturiose išlikusiose palapinėse.

Į tą laiką atėjo naktis.

Suluošintus lavonus baltieji sumetė ant upelio kranto. Šunys kaukė, nes juto aplink slankiojančius kojotus.

Kartu su pasieniečių būrio vadu Matotaupa rado žmonių, pasiruošusių eiti sargybą. Jis pastebėjo, kad šie gana prityrę vyrai laikėsi pagyrūnams už nugarų. Tačiau kai išgirdo protingus Matotaupos argumentus, pasisiūlė savanoriais. Sargybiniai buvo išstatyti taip, kaip patarė indėnas, ir ne tik ant kalvų, bet ir apie stovyklą, ypač atidžiai reikėjo žiūrėti į pietų pusę, kur nebuvo upelio ir kur pavasarinė žolė galėjo talkinti priešui.

Pats Matotaupa nė nemanė stovėti vienoje vietoje, jis buvo pasiryžęs visą laiką eiti ratu. Apie tai jis pasakė Džo, be to, manė kartu imtis ir Harką. Džo pažvelgė į Matotaupą; Matotaupa ir tamsoje tai pastebėjo, o kad Džo nieko nesakė, tai pats paklausė:

— Ar dar kas nors neaišku?

— Taip. Ar tau būtinai reikia berniuko? Tegu jis pamiega. Visai nusivarė nuo kojų, nuo vakar vakaro nemigęs.

Matotaupa taip pažvelgė į Harką, kad tam net kraujas gyslose užvirė. Paskui ramiai pasakė Džo:

— Ar jis skundžiasi? Tada, žinoma, tegu lieka ir eina gulti. Hau.

Sulig paskutiniu žodžiu Matotaupa apsisuko ir nuėjo tikrinti sargybos.

Harka ko nešoko smaugti inžinieriaus. Jis iš tikrųjų vos besilaikė ant kojų, bet ne todėl, kad buvo nemigęs, tik tėvas to jokiu būdu neturėjo žinoti.

O inžinierius džiaugėsi, nes manė gerai padaręs. Per savo pionierišką darbą jis buvo labai vienišas ir nesijautė laimingas namuose, šeimoje, kur retai sugrįždavo. Jo žmona buvo pasidariusi pretenzinga, pikta ir valdinga, vaikai buvo nuo jo atpratę. Jis visa širdimi mylėjo Henrį, iš kurio norėjo padaryti tikrą inžinierių, bet šiuo momentu Henrio nebuvo, o Džo buvo įpratęs vis ką nors globoti, štai ir pasirūpino Harka.

Jaunasis indėnas padarė tai, ko tėvas dabar negalėjo sutrukdyti, o Džo, kaip jis manė, turėjo leisti. Jis nuėjo prie arklių, kuriuos buvo pririšęs į rytus nuo kaimo aikštės, ir atsigulė prie savo širmio. Tačiau Džo pasielgė kitaip, negu buvo numatęs Harka. Džo Braunui taip pat buvo įgrisę tie penkiasdešimt vyrų, kurių beveik nepažinojo, kurie taip netikusiai atkeršijo už jo nušautus ir nunuodytus bendražygius. Todėl nusekė paskui Harką ir įsitaisė šalia jo, įsisupęs į palapinės palą, atsineštą iš kaimo aikštės. Harka užmerkė akis; jis nenorėjo, kad Džo jį kalbintų.

Tačiau užmigti negalėjo. Jis buvo pervargęs, įsitempęs, tad ir užsimerkęs tamsoj matė prieš save tą mažą sudarkytą lavoną. Jis dažnai galvodavo apie Uinoną ir Untšidą. Paprastai taip atsitikdavo, kai būdavo sunku. Dabar jis pirmą kartą rimčiau susimąstė apie jaunesnįjį brolį, kuris galbūt jau buvo nebegyvas. Ką Harpstena turėjo patirti per pastaruosius dvejus metus, kai Matotaupa ir Harka bastėsi tremtyje? Harpstena neteko tėvo, ne, blogiau, daug blogiau, — dabar jis buvo laikomas išdaviko sūnumi, pabėgėlio broliu. Harpstena nebuvo toks stiprus ir ištvermingas, kad pats galėtų išsikovoti laukinės vaikų ordos pagarbą, dabar jis nebeturėjo vyresniojo brolio, kurio autoritetas jį būtų saugojęs. Kiek sykių turbūt iš jo šaipėsi Šonka! Galbūt dabar jis pasiliko su lankininkais ir pasislėpė palapinėje, norėdamas pasižymėti kovoje. Jis buvo labai taiklus šaulys ir iš nedidelio atstumo galėjo nukauti priešą, tiek jėgų Harpstena turėjo. Juo daugiau Harka apie tai galvojo, juo labiau viskas jam atrodė panašu į tiesą. Harpstenai, be abejo, buvo duota gana aiškiai suprasti, kad jis niekam tikęs, pagaliau jis buvo priverstas eiti į kovą, kur grėsė neišvengiama mirtis, ir baltieji jį siaubingai sumaitojo. Dar niekada Harka nesijautė toks artimas jaunesniam ir silpnesniam broliui kaip dabar, kai jam, kuris visada būdavo pirmas, buvo pasakyta, kad jis, kaip būsimas karys, dar nėra be priekaištų.

Džo kažką riktelėjo, ir Harka išsigando, nes jis buvo giliai pasinėręs į savo mintis ir Džo balsas staiga iš jų pažadino. Tačiau išgąsčio neparodė, tik pravėrė akis, kad galėtų matyti, kas čia dedasi.

— Helou! — riktelėjo Džo. — Kas tu toks?

Tas, kam jis šaukė, buvo vaikas, kokių dešimties ar dvylikos metų berniukas, siaura krūtine, menkas. Jis stovėjo kaip šešėlis už kokių penkių žingsnių nuo Džo ir Harkos. Apsirengęs buvo ledžingais ir ilgu žemiau juostos siekiančiu odiniu švarku, avėjo mokasinais. Sklastymu perskirtus plaukus nešiojo palaidus, tik persirišęs per kaktą kaspinu. Jo apranga buvo neįprasta; šiuo metų laiku indėnų vaikai jau nenešiodavo švarko. Jis buvo apsitaisęs šventiniais gražiai siuvinėtais drabužiais; tai Harka galėjo įžiūrėti mėnulio ir žvaigždžių šviesoje. Harka atpažino savo brolį, apie kurį ką tik buvo galvojęs. Tačiau jis nepasakė jo vardo, nes nežinojo, ar anas nori pasirodyti, kas esąs.

Harpstena priėjo prie Harkos.

— Ar tai tu? — paklausė jis dakotų kalba.

— Taip, tai aš.

— Aš atėjau, — toliau kalbėjo Harpstena savo vaikišku balsu, — nes sužinojau, kad jūs čia.

— Ar tėvas tave jau matė?

— Taip. Aš paklausiau jo, kur tu, ir jis man atsakė: „Eik prie tų, kurie miega. Ten jį rasi“. Štai aš tave ir suradau.

— Ko tau iš manęs reikia? — Iš Harkos balso buvo galima suprasti, kad jis vėl pasijuto įžeistas.

— Harka Kietasis Akmenie! Abu mudu esame išdaviko sūnūs...

— Tylėk, jeigu tau brangus gyvenimas.

— Jis man nebebrangus.

Ir šiuos žodžius Harpstena ištarė skambiu vaikišku balsu, bet šįkart vaikiškas buvo tik tonas.

Harka jautėsi, lyg brolis plėštų jam iš krūtinės širdį.

— Jei kas nori, ras visokių būdų mirti, — atsakė jis su skausmu ir griežtai.

— Aš išsirinkau savąjį, Harka. Kariai galės paskui sakyti, kad aš buvau išdaviko sūnus, išdaviko, kuris kaip vaikas davėsi Tašunkos Vitko surišamas mūsų palapinėje, o paskui slapta išlaisvinamas mažos mergaitės Uinonos. Bet niekas nedrįs pasakyti, kad aš buvau silpnas ir bailus.

— Ar jau įrodei tą savo drąsą čia ateidamas?

Sulig tais žodžiais prie jų priėjo Matotaupa, kurį Harka jau buvo pastebėjęs besiartinant.

— Ne, — atsakė Harpstena tėvo akivaizdoje. — Ne tuo aš noriu įrodyti savo drąsą. Aš atėjau čia atvirai; pasisakiau, kas esu, ir niekas man nesutrukdė pas tave ateiti.

Lig šiol Harka gulėjo šalia savo širmio, pakėlęs tik galvą. Dabar jis atsistojo. Jis jautė, kaip tėvas laukia, kas bus toliau, ir giliai pasąmonėje jam šmėkštelėjo mintis, kad šią sceną, nors ir nieko nesuprasdamas, seka ir Džonas Braunas.

— Kaip tu manai įrodyti savo drąsą, Harpstena? — ramiai paklausė Harka, kuris apskritai jautė didelę užuojautą broliui, bet stengėsi nepasiduoti šiam jausmui, taip pat negalvoti apie Matotaupos nuotykį Lokės giminės stovykloje, apie kurį pirmą kartą išgirdo iš Harpstenos.

— Kaip aš įrodysiu savo drąsą? Tai jūs tuojau sužinosit. Tas, kuris čia stovi, yra mano tėvas, o tu esi mano vyresnysis brolis. Jūs turite tai žinoti. Aš apsivilkau savo šventinius drabužius, kad numirčiau kaip drąsuolis, po to kai...