Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Apgraužę šonkaulius ir išrūkę pypkes, vyrai prie laužo pradėjo kalbėtis. Pauniai nesuprato dakotiškai, o Matotaupa nemokėjo paunių kalbos. Tad jie kalbėjosi indėnams įprasta ženklų kalba, kuria buvo galima daug ką pasakyti. Paunių karys ir Matotaupa dar šiek tiek mokėjo angliškai. Harka viską stebėjo ir atidžiai klausėsi. Iš pokalbio jis sužinojo, kad čia ta pati paunių grupė, kuri prieš keletą metų buvo užpuolusi Lokės giminę, kai Matotaupa, tada dar dakotų karo vadas, vyrus, moteris ir vaikus nuo Uolinių Kalnų vedė prie Arklių upelio. Šiame mūšyje nuo paklydusios paunių kulkos žuvo Harkos motina. Matotaupa tada nugalėjo ir nužudė paunių vadą, kurio įpėdinis dabar priėmė žvalgą Topą kaip svečią.

Harka matė, kaip mandagiai ir taikiai baigėsi pokalbis. Paunių karys atsisveikino ir išėjo. Harka užmerkė akis, kad nematytų, kaip vadas ir tėvas artinasi prie jo guolio, ir kad nereikėtų su jais kalbėtis.

Kitą rytą jis pabudo anksti. Kai tik paunių vadas ir Matotaupa išėjo iš palapinės, Harka taip pat pakilo. Vienas nuėjo prie upelio, nors jautėsi dar silpnas. Čia gerai nusiprausė, paskui grįžo į palapinę ir apsivilko drabužius, taip pat susirado visus savo ginklus. Pusryčiauti atsisėdo šalia moteriškės ir nemažai suvalgė, tarsi būtų jau sveikas, nors atrodė liesas kaip bizonas vasario mėnesį. Prausdamasis matė savo atvaizdą vandenyje. Plaušų tvarstis ant kairės rankos priminė tai, kas buvo atsitikę.

Kai į palapinę įėjo tėvas ir džiugiai nusišypsojo sūnui, Harka tik tiek tepasakė:

— Aš nenoriu čia likti, jojam pas Džo.

— Gerai, gerai! Tada jau rytoj josim. Stovykloje neramu. Džo ir Džimui gali mūsų prireikti.

Vakarop į palapinę sugrįžo paunių vadas ir Harka turėjo su juo pasisveikinti. Šią pareigą jis atliko labai oficialiai ir vėl greitai pasitraukė į savo kampą.

Kitą vakarą, kai Matotaupa ir Harka Kietasis Akmuo atjojo į geležinkelio tiesėjų stovyklą, kurią sudarė dvi didelės palapinės ir keli barakai, Harka tuojau pastebėjo, kad tėvo buvo labai jau švelniai pasakyta, jog čia neramu.

Stovykla gaudė kaip sukiršintas bičių avilys, artėjant nakčiai tokios nuolat kylančios nerimo bangos atrodė dar pavojingesnės. Didžiojoje palapinėje, prieš kurią stovėjo stalas ir buvo tvarkomi raštai, sklido dainos, vyrai dainavo choru, garsiai įsijautę, nors buvo ir girtų balsų. Harkai šios dainos neatrodė tokios nedarnios ir negražios kaip bedančio Beno blokhauze. Tarp palapinių ir barakų žmonės buvo susibūrę į grupes ir vieni kitiems kažką įrodinėjo. Trijose tokiose grupėse kas nors vienas kalbėjo, o kiti klausėsi. Du oratoriai buvo užsilipę ant alaus statinių ir nuo ten dėstė savo mintis augančiai miniai. Harka ne viską suprato ir apskritai dar nesuvokė, dėl ko visas tas sambrūzdis. Šiaip ar taip, tų trijų kalbėtojų nuomonės, atrodo, nesutapo, nes kiekvienas stengėsi palenkti klausytojus į savo pusę ir perrėkti kitus. Tai Harkai labai nepatiko. Jeigu indėnų tarybos susirinkime vyresnieji dėl ko nors nesutardavo, jie visada kalbėdavo iš eilės ir niekada nesikarščiuodavo.

Džimas, Džo, Henris, mušeika Bilis, abu pauniai ir kiti ginkluoti žvalgai bėgo per aikštę ir rinkosi už vieno barako, kurio durys, atrodo, buvo užbarikaduotos. Matotaupa su Harka taip pat patraukė ten, norėdami prisistatyti Džimui ir Džo.

Juos rado už barako, kur buvo susirinkę kokia trisdešimt vyrų. Kiekvienas turėjo prie diržo pistoletą ar revolverį ir buvo ginkluotas šautuvu. Džo pakėlė ranką, prašydamas tylos, matyt, norėjo kažką pasakyti. Džo Braunas kalbėjo trumpais, kapotais sakiniais, labai aiškiai. Harkai nesunku buvo jį suprasti.

— Vyrai! — pasakė inžinierius. — Stovykloje padėtis katastrofiška! Darbininkai streikuoja. Jie atsisako tiesti geležinkelį ir nori grįžti namo. Mažai valgyti duoda, sako jie. Tas tiesa. Ne per daugiausia išgerti, sako. Ir tas tiesa. Per mažai iškastų šulinių. Vėl teisybė. Atlyginimas mokamas nereguliariai. Ir dėl to nesiginčysiu. Dakotai, tie prakeikti banditai, vėl nušovė iš pasalų tris vyrus. Tai jau jūsų pareiga, žvalgai! Pasistenkite, kad galėtume ramiai dirbti.

— Gerai! — tvirtai atsakė Džimas. — Mudu su Topu, kuris vėl čia, padarysime, ką galėsime. Tačiau vien ramybės neužtenka.

— Neužtenka, — sutiko Džo. — Teisybė. Reikia pasirūpinti, kad niekada netrūktų maisto. Daugiau šulinių reikės iškasti, atlyginimą mokėti laiku. Tai aš sutvarkysiu. Kompanijos atsiųsti buhalteriai ir tiekėjai niekam tikę! Tai valkatos, prakeikti parsidavėliai, jiems terūpi prisikimšti kišenes. Viskas turi būti kitaip. Tačiau pirmiausia reikia tęsti darbą! Negalime gaišti nė valandos!

Harka negalėjo suprasti tokios logikos — kodėl žmonės negali pirma gauti jiems priklausančio atlyginimo ir pakankamai maisto? Argi būtina taip skubėti? Apskritai visi šitie baltųjų nesutarimai jam atrodė kažkokie neaiškūs ir neįdomūs. Jis paprasčiausiai jų nesuprato. Jeigu darbininkai neturėjo ko valgyti, tai jie galėjo eiti medžioti kaip Harka su Matotaupa, gyvenantys iš medžioklės. Pagaliau jie buvo prerijose, o ne Omahoje ar Mineapolyje, kur reikia mokėti už kiekvieną mėsos kąsnį.

— O jeigu jie nesutiks dirbti, kol bus išmokėtas atlyginimas ir gaus maisto? — sušuko mušeika Bilis.

— Tada reikės panaudoti ginklą.

— Ačiū. Jie taip pat turi vieną kitą šautuvą.

— Mes laikysimės krūvoje ir šausime pirmi. Gera, netikėtai paleista salvė padaro stebuklus.

— Kada? — tik tiek tepaklausė Džimas.

— Rytoj rytą, jeigu nepradės darbo.

Ginkluotieji žvalgai nutarė nesiskirti ir nakvoti čia pat už barako. Džimas manė paslankioti po stovyklą, norėdamas sužinoti, kokios ten nuotaikos ir kokie streikuoti pasiryžusių darbininkų planai.

Harka jautėsi pavargęs, jam buvo šalta. Į Džimą jis tiesiog žiūrėti negalėjo, o Džo Brauno nesuprato. Inžinierius iš pradžių teisingai kalbėjo, sakė, kad darbininkai pagrįstai skundžiasi ir kad viską sutvarkys. O baigė tuo, kad reikės panaudoti ginklą. Jaunasis indėnas susivyniojo į antklodę ir bandė užmigti. Tačiau nieko iš to neišėjo, nes stovykloje tebebuvo neramu. Grįžo Džimas ir ėmė šnibždėtis su Džo. Mušeika Bilis gyrėsi, kad moka parodyti, kaip bučiuoti žemę. Iš palapinių tebesklido dainos, stovyklos aikštėje pagaliau visus nurungė vienas kalbėtojas. Harka dabar jau žinojo, kas čia dedasi, ir pradėjo suprasti, ką jis kalba. Oratorius kaltino baltuosius, kad jie laiko kitus baltuosius pusbadžiu ir už menkus skatikus verčia juos dirbti sunkų ir pavojingą darbą. Jis kaltino juos, kad jie gyvena visko pertekę, o savo dirbantiems broliams neduoda net būtiniausių dalykų, sakė, kad jie esą kraugeriai, niekuo ne geresni už nugalėtus vergvaldžius.

Jaunasis indėnas pasijuto taip, lyg čia būtų kreiptasi į jį. Jis prisiminė tą žiemą, kai su tėvu kaip cirko artistai važinėjo po šalį. Jam prieš akis vėl iškilo praeities vaizdai, jis prisiminė ir programos vadovą Elį, kuris visaip kankino dresuotoją Ronaldą, tyčiojosi iš indėnų ir kurį Matotaupa nušovė tos žiemos pabaigoje. Kalbėtojas, be abejo, turėjo galvoje tokius žmones kaip Elis ir teisingai darė, vadindamas juos engėjais. Tačiau apskritai baltieji norėjo engti indėnus, atimti iš jų maistą, be to, visi jie lenkėsi įstatymui, pagal kurį Matotaupa turėjo būti nubaustas, kad nušovė Elį. Labai sunku buvo susigaudyti, kas čia ir kaip.

O rytą reikėjo panaudoti ginklą, ir Harka taip pat gavo šautuvą.

Jaunasis indėnas pavargęs užmigo.

Kai Matotaupa jį pažadino rytui brėkštant, Harka iš įpratimo pirmiausia griebėsi ginklų. Jų pusryčiai tebuvo sauja džiovintos mėsos.