Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Jaunasis darbininkas ir Harka stovėjo už barako prie sužeistųjų, kurių jau nepavyko išgelbėti. Jie išvirtusiomis akimis gulėjo žolėje.

— Kodėl tu taip padarei? — paklausė basakojis jaunuolis indėno. — Aš norėjau paklausti, kodėl tu pakėlei to niekšo ranką?

Harka nustebęs pažvelgė jam į akis.

— Tu juk taip pat nebijojai, — pasakė jis paskui.

Matotaupa kartu su keliais žvalgais nunešė šalin lavonus. Vakare, kai sugrįš darbininkai, bus iškasta didelė duobė.

Nunešęs lavonus, Matotaupa priėjo prie savo sūnaus. Jaunasis darbininkas žvilgsniu atsisveikino su Harka; jis susirado savo draugus, ir jie visi penki, žinodami, kad iš darbo jau yra atleisti, pasiėmė kastuvus ir kiek atokiau nuo stovyklos ėmė kasti kapui duobę.

Matotaupa su Harka apėjo baraką ir nužingsniavo per stovyklos aikštę. Džimas ir Bilis jau buvo pasišalinę. Džo stovėjo su Henriu prie stalo priešais palapinę. Einant per didelę ištuštėjusią aikštę, Matotaupa pasakė Harkai:

— Ar žinai, kad padarei klaidą?

Harka neištarė tėvo laukto „taip“, į šį priekaištingą klausimą jis atsakė tylėjimu.

— Gali būti, kad vieną dieną tu tapsi kariu, tačiau savitvardos bandymus tau bus sunku išlaikyti.

Harka sukando dantis ir nieko nepasakė.

Pamatęs ateinant indėnus, Džo atsitraukė nuo stalo ir nuėjo pasitikti Matotaupos. Jis pasisveikino su abiem ir tada paprašė:

— Norėčiau pasikalbėti su Hariu!

Matotaupa susigūžė; jam buvo gėda dėl savo sūnaus, ir jis tylėdamas davė sutikimą.

Džo mostelėjo Henriui ir su juo ir Harka nuėjo į savo kamaraitę, kurioje gyveno kartu su Henriu. Ten jis pasiūlė Harkai sėstis ant Henrio žygio lovos, o pats įsitaisė ant savosios. Harka atsisėdo sukryžiavęs kojas. Jam svaigo galva, nes buvo ką tik po ligos, bet jis laikėsi.

— Hari, — prabilo Džo. — Tu tik viena diena, kaip grįžai, o jau rodai kaprizus. Tačiau aš tau neketinu sakyti pamokslų. Tu esi drąsus berniukas, išgelbėjai man gyvybę. To aš taip greit nepamiršiu. Taigi aš tavęs nebausiu; tėvas jau bus tau pasakęs, kas reikalinga. Žiūrėk, greičiau apsiprask, kitaip gali būti blogai. Tu nesupranti, kas čia pas mus dedasi, ir jeigu visada darysi, kas tau šaus į galvą, tai vieną gražią dieną gali atsitikti nelaimė. Apgalvok viską pats ir elkis protingai. Be to, aš turiu su tavimi aptarti vieną dalyką. Tu gerai kalbi angliškai. O ar moki skaityti ir rašyti?

— Šiek tiek.

— Gal norėtum geriau išmokti?

— Taip.

— Ar nenorėtum išvažiuoti iš čia ir eiti į mūsų mokyklą?

— Ne.

— Kodėl ne?

— Aš noriu mokytis, bet nenoriu atsidurti baltųjų vyrų nelaisvėje.

— Pagalvok geriau! Negi visą gyvenimą nori likti indėnas?

— Taip.

— Sakydamas indėnas, aš norėjau pasakyti neišsilavinęs žmogus.

— Argi tai tas pats? Juk yra ir išsilavinusių indėnų.

Harka tai pasakė tokiu abejingu ir tokiu tvirtu balsu, kad Džo liko tik atsidusti.

— Gulkis šiandien į mano lovą, kaulų krūva, — pasiūlė Henris jaunajam indėnui. — Galėsi čia bent dvylika valandų ramiai pamiegoti.

Harka išsitiesė nepasakęs nė žodžio.

Abu inžinieriai paliko jį vieną.

Jaunasis indėnas ėmė snausti. Geriausia buvo tai, kad jam visą dieną nereikėjo su niekuo kalbėti ir jis galėjo ramiai palaikyti sutvarstytą ranką.

Harka numigo dvi valandas, paskui gulėjo nenuleisdamas akių nuo neužrakintų durų. Ginklus turėjo prie savęs. Širmiu pasirūpins tėvas. O visi kiti tegu mano, jog Džo uždarė jį savo kamaraitėje, kad dabar, kai aistros ėmė blėsti, nepridarytų daugiau klaidų.

Pritemus prasivėrė durys ir į vidų įėjo ne Džo, ne Henris ir ne Matotaupa.

Įėjęs žmogus buvo Rudasis Džimas. Jis tuoj griebėsi peilio, bet Harka jau buvo spėjęs nukreipti į jį revolverį. Džimas išsišiepė, perkreipė lūpas ir paleido peilio rankeną.

— Tai nušauti mane nori, raudonode utėle? Už ką tu ant manęs pyksti?

— Gerai, įsidėmėk, Džimai, dakotų dar vadinamas Raudonąja Lape: su Harka Kietuoju Akmeniu tau nepavyks taip lengvai susidoroti. O dabar eik!

Harka visa tai išdėstė ramiai ir neskubėdamas.

— Kvailas daiktas.

Rudasis Džimas dingo.

Likęs vienas Harka vėl atsigulė, pasikišo dešinę ranką po galva ir nenuleisdamas akių nuo neužrakintų durų, klausydamasis, kas dedasi už barako lango, pabandė sukaupti mintis. Tačiau jam ne kažin kaip sekėsi, nes prieš akis vėl iškildavo baltųjų žvalgo Tobijo veidas, to, kurį Harka buvo sutikęs prieš dvejus metus ir kurio cinišku abejingumu raudonodžiams ir baltiesiems jis baisėjosi. Tada Harka prisiekė, kad niekada nepasidarys toks kaip Tobijas, nors jam ir tektų visą gyvenimą klajoti giminės atstumtam. Ar jis dabar nėjo tuo keliu, gal dar ne?

Artėjant nakčiai į stovyklą būriais ėmė rinktis darbininkai. Harka girdėjo jų žingsnius, nuaidėjo keletas šūksnių, tačiau balsai buvo duslūs ir prislėgti. Tą vakarą stovykloje buvo ramu. Alkoholiniai gėrimai nebuvo pardavinėjami. Dauguma nuėjo anksti gulti.

Į kamaraitę, kur gulėjo Harka, įėjo Džo, Henris, Matotaupa ir Rudasis Džimas. Harka pasislinko į žygio lovos galvūgalį ir susigūžė prie lango. Džo nedegė šviesos. Matotaupa liko prie durų, kiti trys susėdo greta ant Džo lovos.

— Tas raštininkėlis idiotas, — keikėsi Džo. — Aš, žinoma, negaliu išpildyti visų pažadų, tačiau kažką reikia padaryti, ir nedelsiant. Žmonės turi gauti aiškų mūsų geros valios įrodymą. Aš nepadarysiu stebuklo ir neišmokėsiu iš savo kišenės algų, iškasti šulinius truks ilgai, jau rytoj galėtume pradėti ieškoti vandens, bet, kaip sakiau, tai ilgai truks. Alaus reikėtų atgabenti, tačiau tam vėl nėra pinigų. Kažką reikia padaryti, antraip po savaitės vėl kils neramumai.

— Konservai baigiasi, o ir tie patys prasti, — pasakė Henris.

— Taip, geras maistas svarbiausia.

— Reikia eiti medžioti bizonų! — pasiūlė Rudasis Džimas. — Mes juk prerijose, o dabar pavasaris.

Džo nustebęs pasuko galvą į Džimą.

— Gerą mintį pasakei, labai gerą mintį! Kaip mums anksčiau neatėjo į galvą. Poros katilų su bizoniena ir garuojančia putra... kelių nugarinių, besisukančių ant iešmo... štai ko mums reikia! Tačiau kur mes rasime bizonų?

— Pavesk šitai man, — pasisiūlė Matotaupa.

— Gerai... aš tau pavedu tai, Topai! Taigi, ponai, einam dabar miegoti, rytoj reikės keltis labai anksti. Geležinkelis bus nutiestas!

Visi pakilo. Harka išlindo iš savo kampo ir priėjo prie tėvo. Abu indėnai pirmieji paliko inžinierių kamarėlę. Oras buvo sausas, naktis žadėjo būti šilta.

— Gali nakvoti prie arklių, — pasakė Matotaupa.

Harka pasisveikino su savo širmiu, susivyniojo į bizono odos antklodę ir atsigulė šalia jo ant žolės. Prieš užmerkdamas akis, pažvelgė į tą pusę, kur buvo bendras nužudytųjų kapas. Prie jo dar tebestovėjo du darbininkai, vienas jų buvo tas jaunas basas šviesiaplaukis. Stovinčiųjų siluetai išsiskyrė vakaro dangaus fone. Harka mielai būtų su tuo jaunuoliu pasikalbėjęs, bet žinojo, kad tėvas jam neleis to padaryti. Tad tik žvelgė į tą pusę ir galvojo, kaip kitą rytą su tėvu jos ieškoti bizonų.

Dabar Harka jau turėjo keturiolika metų. Tai buvo tas amžius, kada jaunieji indėnai pradėdavo kartu su vyrais dalyvauti bizonų medžioklėse. Harka, baltųjų vyrų vadinamas Hariu, nušaus bizonų. Tačiau iš jų mėsos negamins valgio gimtojo palapinių kaimo moterys ir mergaitės. Harka šaudys, o svetimi vyrai virs ir keps jo laimikį, ir dar neaišku, kas gaus kailius. Gal visai ne medžiotojai.