Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Harka suprato, kad į medžioklę įsijungė antras būrys. Prieš pat jį buvo dakotai, užpuolę bandą iš priekio ir ginę ją atgal.

Širmiui parkritus, Harka pametė iš strėlinės daugumą strėlių. Tačiau tris dar turėjo.

Ką dabar daryti?

Jis galėjo paprasčiausiai pasukti į šoną ir nujoti sau. Bet tai prieštaravo tiek jo charakteriui, tiek planams. Jis norėjo nušauti dešimtą bizoną.

Be to, Harkai nereikėjo daug galvoti, viską išsprendė bizonai. Atsidūrę tarp dviejų medžiotojų būrių, vedliai pasuko į rytus, ir jeigu Harka nenorėjo būti sutryptas drauge su savo mustangu, tai turėjo duoti jam valią ir dumti su bizonais į rytų pusę.

Harka pateko į priekinę rytų link šuoliuojančios bandos dalį. Atrodė, kad dakotai neketino medžioti šitų bizonų; bandai persiskyrus, jie dabar persekiojo pietų link sprunkančią jos dalį. Harka dar kurį laiką girdėjo šauksmus už nugaros, paskui jie nutilo, ir dabar jį vėl supo rudos bizonų nugaros, tamsūs gaurai, trumpi ragai, po savimi jis jautė širmį, kuris pamažu ilso. Dulkės truputį praretėjo, tačiau ne kažką, nes už poros metrų jau nieko nebuvo matyti.

Kaip tik tuo momentu, kai dešimtąja strėle nušovė tvirtą bulių, greta Harka išgirdo žmogaus balsą. Bulius parkrito ir sukėlė tarp bizonų sąmyšį. Balsas dar kartą pasigirdo, tai buvo neartikuliuotas šūksnis, panašus į dakotų bizonų medžioklės šūksnį, tik skardesnis.

Harka pamanė, kad netoliese turėjo būti koks nors dakotas. Kadangi neturėjo jokio noro su juo prasidėti, be to, buvo iššovęs dešimtą strėlę ir patiesęs ja dešimtąjį bizoną, tai pradėjo sukinėti savo širmį į tarpus, kurių dabar buvo nemaža. Pabaidyti bizonai jau pavargo, vieni daugiau, kiti mažiau.

Vadovaudamasis raitelio valia ir savo instinktu širmis išsigavo iš bandos. Jis šuoliavo palengva. Harka dabar jau šiek tiek daugiau matė, nes dulkių debesys buvo prasisklaidę.

Pro Harką lėkė paskutiniai į rytus pasukusio būrio bizonai. Kanopų bildesys pamažu tilo. O pietų pusėj buvo girdėti didžiausias triukšmas. Abu medžiotojų būriai ir didžioji kaimenės dalis ten, matyt, sukosi tirštose dulkėse kaip pašėlusiame verpete.

Harka sunkiai atsikvėpė. Jo akys, nosis, burna ir gerklė buvo pilni dulkių, plaukai tarsi pražilę. Širmis čiaudėjo. Jis buvo visas šlapias nuo prakaito, iš nasrų dribo putos, paslėpsniai plastėjo. Mustangas sustojo. Harka palaukė, kol dulkės tiek išsisklaidys, kad galėtų viską aplink apžvelgti, ir nujojo prie paskutinio savo nušauto bizono.

Vaizdas, kurį ten išvydo, buvo gana netikėtas. Gyvulys gulėjo parkritęs ant šono. Jis buvo negyvas, Harkos strėlė smygsojo ten, kur reikia. Tai buvo geras laimikis. Šalia negyvo bizono drebėdamas stovėjo svetimas mustangas, suprakaitavęs kaip širmis, lygiai taip pat apsiputojęs. Tai buvo keršis. Jo raitelis buvo nulipęs, jis tupėjo prie bizono ir apžiūrinėjo antrą strėlę, įsmigusią bizonui į sprandą ir vargu ar galėjusią jį patiesti. Tas žmogus, tupįs prie negyvo bizono, buvo jaunas, lieknas ir garbanotas, apsijuosęs tik šlauniajuoste ir lygiai kaip Harka dulkėtas nuo galvos iki kojų. Savo didelėmis, gyvomis akimis jis žiūrėjo į Harką.

Jaunasis indėnas nužvelgė jį nenulipdamas nuo arklio ir pažino, tačiau nepasakė nė žodžio.

Jaunuolis, tupįs prie bizono, prabilo pirmas.

— Štai mes ir susitikome, — pasakė jis. — Ar šita medžioklė tau irgi pirma? Bizonas tavo. Gaila.

— Kodėl gaila? — kimiai paklausė Harka ir išspjovė dulkes.

— Todėl, kad tai vienintelė strėlė, kuria aš ką nors kliudžiau.

— Kodėl tu neišmokai geriau šaudyti, Juodoji Oda Garbiniuota Galva?

— Harka Kietasis Akmenie Nakties Akie Vilko Nugalėtojau Bizono Persekiotojau Lokio Medžiotojau! Tu pradėjai mokytis, kaip naudotis lanku ir strėlėmis nuo ketvirtos savo vasaros, o aš tik nuo dvyliktos! Aš jau nebetupiu ant arklio it musė čia viename, čia kitame šone, čia priekyje, užpakalyje kaip tada, kai tu ėmeisi mane mokyti joti. Kaip matai, dabar aš jau joju su kariais medžioti bizonų. Tačiau to neužtenka — reikia dar šaudyti... o man nesiseka. Tai labai sunku. Bet aš norėjau grįžti namo nušovęs bent vieną bizoną, nes mūsų palapinėje daug alkanų moterų, senų ir jaunų, o mano tėvo jau nebėra.

— Nepažįstamoji Kriauklė nebegyvas?

— Taip, Harka Kietasis Akmenie. Tie penkiasdešimt baltųjų vyrų, kurie norėjo nusiaubti mūsų kaimą, užklupo jį bešaudantį iš palapinės. Jie nužudė jį ir baisiai sumaitojo, nes baltieji vyrai kaip tie kojotai drasko lavonus. Untšida surinkusi atnešė man, kas buvo likę iš tėvo, ir dabar aš nekenčiu baltųjų kojotų labiau negu bet kada. Aš pasakiau, hau.

— Kas dar tada žuvo? — paklausė Harka. Jis klausė tyliai, sutrikęs.

— Vadinasi, tu viską matei. Taip, Untšida sakė, kad tu ten buvai. Dar žuvo Senojo Varno sūnus ir viena mergaitė, žuvusio Matotaupos brolio duktė. Dabar tu viską žinai. Kas nužudė Harpsteną?

— Aš.

— Tu. Aha. Gerai, kad jis žuvo ir kad neišsigando mirties akivaizdoje. Per Šonką jis gyvenimo neturėjo. Tau nereikėjo iš mūsų išeiti, Harka Kietasis Akmenie.

Juodoji Oda Garbiniuota Galva įsmeigė savo dideles apskritas akis į buvusį draugą.

Harka neišlaikė jo žvilgsnio.

— Juodoji Oda Garbiniuota Galva, — pasakė jis, žiūrėdamas į savo širmio karčius. — Šonka niekino mano brolį kaip išdaviko sūnų. O tu pats kaip manai? Ar Matotaupa kaltas?

Sulig paskutiniu žodžiu Harka pakėlė akis, bet dabar jas nuleido jo pašnekovas.

— Kalbėk, Juodoji Oda Garbiniuota Galva, ir pasakyk man, ką tu manai! — paragino Harka, dabar jis jau pradėjo bijoti to, ką anas galėjo pasakyti, ir todėl kalbėjo griežtai.

Jaunuolis garbanotais plaukais žiūrėjo į jį blausiu ir liūdnu žvilgsniu ir nieko nesakė.

— Gal tu bijai? — paklausė Harka supykęs. — Aš nenužudysiu tavęs, nors galėčiau be vargo įveikti. Sakyk, ką tu manai!

— Matotaupa turi mums atnešti Rudojo Džimo skalpą.

— Rudasis Džimas yra čia. Nuimkite jam skalpą, jeigu jam dar atsiras vietos ant jūsų trofėjų karčių! O gal Lokės giminės vyrai jau nebe kariai?

Juodoji Oda Garbiniuota Galva į tai nieko neatsakė.

— Kalbėk pagaliau ir neišsisukinėk visą laiką! — sušuko Harka. — Ar tu manai, kad Matotaupa kaltas?

— Jo nekaltumu šiandien tiki tik tu vienas, Harka!

— Aš vienas! Galbūt tu manai, kad manyje tūno kokia dvasia, kuri man neleidžia matyti teisybės? Rudasis Džimas buvo Matotaupos palapinėje prieš dvi vasaras, tačiau aukso jis dar ir šiandien nerado. Mano tėvas niekada neišdavė paslapties ir niekada jos neišduos. Hau!

— Šit kaip, — sušnibždėjo Juodoji Oda Garbiniuota Galva daugiau sau negu Harkai. — Mums, jaunuoliams, sunku suprasti, kur tiesa, kai drąsūs ir prityrę vyrai tarp savęs nesutaria.

— Ir nemanykite, kad aš gyvensiu jūsų palapinėse kaip išdaviko sūnus. Tegu Šonka pasako bent žodį, ir aš atsakysiu jam peiliu.

Harka drąsiai ištarė šiuos žodžius, bet po to jam sugniaužė gerklę.

Staiga jis nušoko nuo širmio, priėjo prie nušauto bizono, ištraukė savo strėlę, kuri buvo pataikiusi jam į krūtinę, ir pasakė:

— Bizonas tavo. Hau!

Tada jis vėl pribėgo prie savo mustango, užšoko ant jo ir tuojau pat nujojo. Staiga išgaravo visos mintys ir jausmai, ir Harka dabar tik klausėsi, ar neišgirs lekiančios bandos trypimo ar šūvių, rodančių, kad tebevyksta medžioklė, kurią buvo visai užmiršęs. Jam atrodė, kad kova įsiliepsnojo pietų pusėje, o bizonų kaimenė dundėdama nulėkė į vakarus. Harka jautė pareigą joti pas tėvą ir jo palydovus, kurie, ko gero, buvo įsivėlę į mūšį su dakotais. Jis vėl paragino savo širmį ir plačiu ištryptu medžioklės lauku, nuklotu nušautais bizonais, nušuoliavo pietų link.