Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Harka nuo ketverių metų svajojo apie savo pirmąją bizonų medžioklę. Jis jau buvo kartą atsidūręs viduryje bėgančios bandos, tėvo padedamas buvo nušovęs vieną bizoną. Tačiau savo pirmąja medžiokle Harka jau nebesidžiaugė. Dabar jis buvo pasiryžęs pasižymėti, žūtbūt pasižymėti.

Praslinkus penkioms dienoms, Matotaupa, Harka ir abu žvalgai pauniai atnešė žinią, kad iš pietryčių pusės stovyklos link traukia bizonų banda ir kad jau galima ruoštis medžioklei. Be to, tą bandą gali būti nusižiūrėję laisvieji pauniai, o gal ir dakotai. Todėl reikia nežiopsoti.

Kol Matotaupa su Džimu ir Džo tarėsi, kaip čia geriau viską padaryti, Harka pasirūpino savo ir tėvo arkliu. Jis nuvedė juos prie vandens ir gerai pagirdė, paskui netoli stovyklos tarp dviejų kalvų, kur žolė buvo vešlesnė, pririšo pačioje geriausioje vietoje ir ėmė pats ruoštis medžioklei.

Jis pasistiprino, suvalgė saują mėsos ir užgėrė šiek tiek vandens. Tada nusivilko visus drabužius, pasilikdamas tik šlauniajuostę, gerai išsitrynė taukais ir susitvarkė ginklus. Jis manė imti tik lanką, kurį buvo gavęs dovanų iš Degančio Vandens, siksikų vado, strėlinę su dvidešimčia strėlių ir peilių. Tokia buvo tradicinė bizonų medžioklių ginkluotė.

Harka atsistojo prie barako, kuriame gyveno Džo, ir ėmė laukti, kada vyrai baigs pasitarimą. Išėję vyrai, žinoma, pamatė jaunuolį, ir Džo pamojo jam, kad prieitų.

— Tai manai joti į bizonų medžioklę?

— Aha.

— Šautuvo neimsi?

— Ne.

— Kodėl?

— Tas laužas, kurį man davėte, tinka šaudyti tik meškėnams ir baltiesiems vyrams, bet ne bizonams.

— Teisybė. Na, elkis kaip išmanai. Jeigu su savo strėlėmis nušausi dešimt bizonų, aš tau padovanosiu tokį šautuvą, kuris bus šio to vertas.

— Pažiūrėsime, kaip ten bus.

Matotaupa paskelbė medžioklės planą. Kartu su Džimu, abiem pauniais, Harka ir šešiais traperiais, jo parinktais ir mokančiais medžioti bizonus kaip indėnai, jis turėjo apeiti bandą ir užpulti ją.

Visi ėmė ruoštis. Harka atvedė mustangus sau ir tėvui. Matotaupa taip pat nusirengė. Į medžioklę jis ėmėsi šautuvą, nes jo lankas buvo likęs siksikų palapinėse.

Vienuolika bizonų medžiotojų užsėdo ant arklių ir Matotaupos vedami vienas paskui kitą nujojo per prerijas į pietryčius. Harką pamažu apėmė medžioklės aistra, ir jis užmiršo visa kita. Vėjas glostė jo nuogą kūną, išsiilsėjęs širmis kartu su kitais arkliais lengvai šuoliavo per prerijas, kanopos ritmingai bilsnojo į smėlėtą žemę.

Nujojus gerą galą, Harka jau iš tolo išgirdo dusliai riaumojant bizonus. Jo mustangas sunerimo. Širmis buvo gerai apmokytas, tačiau Harka seniai nemedžiojo bizonų. Dabar arkliškose širmio smegenyse, matyt, pabudo prisiminimai. Jis nekantravo lėkti greičiau, bet Matotaupa neskubėjo, todėl ir Harka, jojąs voroje ketvirtas, tvardė savo širmį.

Raiteliai markstėsi, nes saulė švietė jiems į veidą. Štai Matotaupa jau paėmė šautuvą į rankas ir su savo palydovais užlėkė ant nuožulnios kalvos.

Nelaukdami atskiros komandos, visi vienuolika pasuko arklius ir sustojo išsirikiavę viena linija.

Į šiaurę nuo jų ramiai ir taikiai ganėsi bizonų banda. Joje buvo puikių, tvirtų bulių, tačiau bulių mėsa buvo kieta, ir Harka pagalvojo, kaip ilgai virtų, keptų, kramtytų ir keiktųsi baltieji vyrai, jeigu jiems būtų patiekta vedlio mėsa. Ragai, tiesa, buvo vertingas medžioklės trofėjus.

Vieni bizonai ganėsi, kiti buvo atsigulę ir atrajojo. Pilkai rudi jų kailiai buvo dulkini, kai kurie apskretę moliu. Maži bizonų ragai, galintys tapti tokie pavojingi, kyšojo iš didžiulių gaurų, po kuriais akių beveik nebuvo matyti.

Gyvuliai sveikino vienas kitą su labu rytu pratisai, dusliai ir galingai maurodami. Žiūrint į juos priešais gulinčius ir besiganančius, atrodė, jog nušauti bizoną vienas juokas. Tačiau Harka ir jo mustangas žinojo, kad paskui bus visko.

Pirmieji bizonai buvo už kokių dviejų trijų šimtų metrų nuo medžiotojų. Vedliai laikėsi šiaurėje, bandos priekyje, o medžiotojai pasirodė iš pietų.

Vienuolika medžiotojų šuoliais pasileido į bandą. Jie prisitaikė; visi pakėlė šautuvus, tik Harka įtempė savo senąjį lanką. Kitas dvi strėles jau laikė įsikandęs, kad medžioklės įkarštyje galėtų leisti šūvį po šūvio. Tie traperiai, kurių šautuvai buvo seni, be magazinų, taip pat laikė kulkas burnoje.

Driokstelėjo pirmieji šūviai, ir nuzvimbė pirmoji Harkos strėlė. Gerai įtempti lanką, kad strėlė išlėktų reikiamu greičiu ir pramuštų bizono odą, reikėjo nemažai jėgos. Harkos ranka jau buvo užgijusi, bet jis, bijodamas, kad neatsivertų žaizda, dėl visa ko paprašė tėvo ją gerai apvynioti plaušais.

Medžioklės laukas dar buvo gerai matomas. Harkos strėlė įsmigo po mente į širdį jaunam bizonui. Į kitus medžiotojus dabar nebuvo kada dairytis. Matotaupa, Džimas ir pauniai iš visos gerklės ėmė skanduoti bizonų medžioklės šūksnį, ir Harka jiems pritarė.

Išgąsdinti šūvių, nuo žemės pašoko gulintys bizonai. Kiti nustojo ėsti, pasuko galingus sprandus ir mirkčiodami mažutėmis akimis žiūrėjo į užpuolikus. Tvirti buliai arė nagais žemę, net dulkės rūko, šiaurės pusėje pradėjo mauroti vedliai, pirmasis jau lėkė šuoliais ten, kur bandai grėsė pavojus. Į orą kilo būriai paukščių, lydinčių kiekvieną laukinių bizonų bandą.

Medžiotojai davė visišką laisvę arkliams. Kaip patrakę visi šuoliavo į bandą, kuri leidosi bėgti. Nė vienas raitelis daugiau nebelaikė rankoje pavadžių. Dabar arkliai tebuvo valdomi šlaunimis, ir čia pranašesni buvo be balnų joję raiteliai. Geriausius arklius turėjo Matotaupa, Džimas ir Harka. Harkos širmio našta buvo lengviausia, ir jis su ambicingo eržilo aistra lėkė pirma visų. Harka džiūgavo ir visa gerkle kartojo pašėlusį dakotų bizonų medžioklės šūksnį.

Vėl nuaidėjo šūviai, į orą pakilo dulkės. Vedliai sukėlė ant kojų bandą ir nuvedė ją į šiaurę. Bizonai šuoliavo gero mustango greičiu. Harka pateko į patį bandos vidurį. Pilkai rudos nugaros bangavo į kairę ir į dešinę nuo jo, priekyje. Atsigręžti atgal nebuvo kada.

Širmis lėkė iš paskutiniųjų, nes bizonai jį spaudė iš visų pusių.

Harka neprarado galvos. Jis pats net stebėjosi, kad išliko toks ramus. Jis šaudė šaltakraujiškai ir žinojo, kad belekiant jau buvo nušovęs du bizonus, taigi iš viso tris. Vėliau jo niekas negalėjo apgauti, nes šaudė žymėtomis strėlėmis. Širmis buvo nepaprastai greitas ir ištvermingas. Tarp piktos ir įnirtusios bandos jis neužmiršo, ką turi daryti, ir prieidavo prie bizonų taip, kad raitelis galėtų šauti.

Harka jojo, šaudė ir rėkė. Aplink jis tematė dulkes, bizonų nugaras ir žinojo, kad lekia į priekį ir kad reikia taikytis ir leisti strėlę po strėlės. Šiaip daugiau niekas nerūpėjo, nei kur esąs, nei kuri dabar valanda. Nė vienas medžiotojas jau nematė ir negirdėjo kitų, nes viską slopino bėgančios bandos kanopų bildesys.

Harka buvo iššovęs devynias strėles ir žinojo, kad nuo jų krito devyni bizonai. Bet šit atsitiko netikėtas dalykas.

Kaimenės priešakyje, kur buvo ir Harka, kilo sąmyšis. Kai kurie gyvuliai sulėtino žingsnį, kiti ėmė skuosti dar greičiau. Širmiui grėsė pavojus būti suspaustam. Jis norėjo šokti, bet neturėjo vietos net kur atsispirti. Tada Harka griebė vytinį ir iš visų jėgų kirto juo per pasturgalį tam bizonui, kuris buvo pastojęs kelią jo arkliui. Išsigandęs bizonas priekinėmis kojomis užšoko ant pirma jo bėgančio ir tartum atsirado daugiau vietos. Širmis kryptelėjo į šoną ir šoko; jis šoko per du bizonus į laisvą plotą, tačiau nusileidęs ant žemės pargriuvo. Raitelis irgi nusirito žemėn, tačiau greitai išlindo iš po arklio pilvo ir vėl pašoko. Širmis taip pat atsistojo. Jis buvo išaugęs laisvėje, tad lankstumo ir jėgos jam netrūko. Harka vėl užšoko jam ant nugaros. Jį vis dar supo dulkių debesis. Šalimais grūdosi ir stumdėsi priekiniai bizonai, iš užpakalio lėkė pagrindinė masė, o priekyje aidėjo bizonų medžioklės šūksniai, duslūs dakotų bizonų medžioklės šūksniai.