Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Palapinėse ir barakuose dar buvo tylu. Iš ten sklido tik knarkimas. Kažkur trypė arklys.

Džo jau buvo pabudęs ir rūkė pypkę.

— Eime, Henri, — pasakė jis. — Pasitelkęs porą ryžtingesnių inžinierių ir brigadininkų aš pasistengsiu, kad būtų iškart išžygiuota į darbo vietas. Žmonės galės ten papusryčiauti. Jeigu jie čia susieis į krūvą ir ims bėdotis, mes būsime beveik pralaimėję. Džimai, tu man atsakai, kad ginklai būtų panaudoti tik kraštutiniu atveju.

Džo ir Henris apėjo baraką ir dingo iš akių indėnams ir pasieniečiams, pasamdytiems saugoti stovyklą nuo indėnų antpuolio. Matotaupa ir Harka sėdėjo nugara atsirėmę į barako sieną apsimesdami nuobodžiaują. Jie žvelgė į rytus, kur švietėsi horizontas ir pagaliau pasirodė ugninis saulės kamuolys, besimaudantis auksu žibančiuose savo paties spinduliuose.

Stovykla atgijo. Tačiau tai nebuvo įprastinis ryto šurmulys, kai žmonės bėgiodavo ir vaikštinėdavo, kalbėdavosi, juokdavosi ir keikdavosi. Barakai ištuštėjo, vyrai, tik retkarčiais šį tą burbtelėdami, būrėsi į grupes, tačiau ne pagal darbą, o pagal tai, kas jau apsisprendė streikuoti ir kas dar abejojo. Keletas atėjo ir už barako, kur kartu su kitais ginkluotais žvalgais sėdėjo Matotaupa su Harka. Darbininkai sustojo už kelių metrų nuo jų ir ėmė atidžiai apžiūrinėti; atrodė, kad jie nori amžiams įsidėmėti kiekvieną veidą.

Didelėje dulkėtoje aikštėje tarp palapinių ir barakų aidėjo stiprus Džo balsas. Jis šaukė į krūvą brigadas. Šaukė kiekvieną atskirai skaitydamas pavardes iš sąrašo.

Tuo metu už barako darbininkų radosi vis daugiau ir daugiau. Harka pastebėjo, kad visi jie turi šaunamuosius ginklus. Ir Rudasis Džimas, matyt, tai pastebėjo.

— Prakeikti pienburniai! — užriko jis ant aplinkui tylomis stoviniuojančių darbininkų ir davė savo žmonėms ženklą pasiruošti.

Matotaupa su Harka, kaip ir visi kiti, paėmė į rankas šautuvus.

— Kas čia dabar? — vėl sušuko Džimas. — Į darbą nenorite eiti?

— Savo žiūrėkite! — pasigirdo atsakymas. — Žvalgai mat atsirado, sėdinėja apie barakus, geria, o indsmenai į tą laiką iš pasalų kloja mus savo strėlėmis. Valkatos jūs, o ne žvalgai.

— Užčiaupk kakarinę! Patys jūs valkatos! Nagi, nešdinkitės iš čia! Nešdinkitės, sakau!

Džimas išsitraukė ir užsitaisė abu savo revolverius. Tai buvo signalas kitiems. Šautuvai buvo tuojau pat užtaisyti, po akimirkos juos jau buvo galima dėtis prie peties ir šauti. Matotaupa ir Harka pašoko nuo žemės; dabar jie stovėjo nugara į baraką ir taip pat laikė paruoštus šautuvus.

— Vyrai, žvalgai, pasieniečiai, būkite protingi! — pasigirdo vakarykščio kalbėtojo balsas. — Argi jūs ne tokie pat darbininkai, kaip ir mes? Argi jūsų atlyginimas geresnis? Nejau amžinai rizikuosite gyvybe už tuos kelis skatikus?

— Užčiaupk kakarinę ir eik į darbą! — atsakė į tai Rudasis Džimas.

Iš stovyklos aikštės vėl atsklido Džo balsas:

— Pirmyn! Į darbą! Kas šiandien eis į darbą, tas gaus normalią algą ir maistą, aš tai sakau, Džo Braunas! O kas neis, bus atleistas!

Tuo metu prie kalbėtojo, kuris ginčijosi su Džimu, prasiskverbė mažas žmogelis.

— Mes turime parašyti rezoliuciją! Mes turime būti išvien! Kitaip ir toliau su mumis bus elgiamasi kaip su benamiais šunimis! Pasieniečiai, žvalgai, traperiai! Atsikvošėkite! Negi kartu su nusususiais indsmenais šaudysite į savo brolius! Pereikite į mūsų pusę!

Kaip tik tuo momentu Matotaupa pakėlė šautuvą prie peties ir padėjo pirštą ant gaiduko. Jis dar nemanė šauti, nes žinojo, kad reikia laukti Džimo ženklo. Tačiau jo judesys buvo nedviprasmiškas.

— Prakeiktas raudonodis taikosi į mus! — suriko kažkas, ir darbininkų eilėse pasigirdo šūvis.

— Ne! Ne! Nereikia! — tuo pačiu metu suriko kalbėtojas. — Broliai, darbininkai, raudonodžiai ir baltieji...

Rudasis Džimas paspaudė gaiduką. Kalbėtojas griebėsi už krūtinės, suklupo ir pargriuvo.

Driokstelėjo salvė.

Harka taip pat iššovė. Į priekį pirma prasiskverbęs mažas žmogelis susmuko; į tarpuakį jam įsmigo dvi kulkos.

Pasieniečiai ir indėnai vėl užsitaisė šautuvus.

Darbininkai tylėjo siaubo apimti. Jie nebuvo sutarę, ką daryti, tik norėjo pagąsdinti ginkluotus žvalgus ir pabandyti patraukti juos į savo pusę. Dabar jie neteko vadų. Dešimt vyrų gulėjo žolėje apsipylę kraujais.

— Vyrai, vyrai...

Vadus praradę darbininkai nebežinojo, ką daryti, stovėdami prieš šautuvų vamzdžius.

— O dabar malonėkite eiti! — sušuko jiems Džimas. — Mes neturime jokio noro jus čia pakloti kaip tuziną bizonų, bet jeigu neisite, būsime priversti tai padaryti. Ar negirdite, kad kiti jau drožia į darbą? Na, eikite! Jei paklausysite, mes jūsų čia nematėme su šautuvais!

Išgirdęs šiuos žodžius, vienas ginkluotas darbininkas apsisuko ir nuslinko šalin. Juo pasekė dar trys, jie nėrė už barako kampo. Būrys pamažu tirpo. Pagaliau iš jo teliko penketas žmonių, kurie niūriais veidais stovėjo šalia kritusių draugų. Du iš jų buvo dar gyvi. Vienas dejavo, kitas raičiojosi, stengdamasis atsistoti.

— Nešdinkitės iš čia, — užriaumojo Rudasis Džimas ant to penketo, — arba aš liepsiu dar kartą šauti.

Vienas jų išėjo į priekį. Tai buvo dar visai jaunas, vos šešiolikos metų įdegęs vaikinukas pilku iš susijaudinimo veidu. Ginklą buvo nubloškęs į šalį, basas, kojos aptaškytos kritusiųjų krauju, apsirengęs vien darbinėmis kelnėmis. Visi matė, kaip po oda juda jo mentės ir šonkauliai.

— Saukit, prakeikti banditai! — suriko jis ir pasilenkė prie dejuojančio sužeistojo.

Rudasis Džimas nuspaudė gaiduką, bet kažkas jam pakėlė ranką, ir trys šūviai nuėjo į orą.

Džimas piktai dėbtelėjo į savo kaimyną ir įsitikino, kad šalia stovi ne tas, kurį tikėjosi išvysti.

— Ak tu paršeli! — sušnypštė jis. — Vieną dieną mes atsiskaitysime!

— Ir aš taip manau, — tyliai pasakė Harka.

Rankoje jis dabar jau turėjo revolverį ir laikė pirštą ant gaiduko.

Jaunajam darbininkui ėmus rūpintis sužeistaisiais ir Džimui iššovus į orą, įtampa atslūgo. Džimas dar svaidė baisius žvilgsnius į šviesiaplaukį jauną darbininką ir šalia stovintį Harką, bet kiti jau nuleido šautuvus. Du žvalgai nubėgo už barako pažiūrėti, kas darosi aikštėje. Grįžę jie pranešė:

— Žmonės jau eina į darbą. Užteks to šaudymo. Kam mums žudytis! Iš to tik džiaugsmas dakotams!

Džimas pajuto, kad dabar visi nusiteikę prieš jį, ir kaipmat pakeitė toną:

— Teisybė! Išvien turime laikytis!

Jis užsikišo revolverį už diržo ir risčia nukūrė į aikštę pas Džo pasakyti, kaip puikiai su savo žmonėmis atrėmė pavojingą antpuolį, kaip paklojo „sąžinės neturinčius kurstytojus“ ir kaip blogai tuo metu elgėsi Haris.

— Jis per daug jaunas ir per daug įžūlus. Negaliu jo laikyti savo būryje. Išvarykime jį.

Džo nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

Pamatęs, kad prie jų dar eina mušeika Bilis, jis pasišalino.

Bilis stabtelėjo šalia Džimo ir piktai pažvelgė įkandin Džo.

— Na, o kas dabar? — paklausė jis šnopuodamas. — Šį vakarą turėsite pavaišinti už tokią pergalę! Girdi?

— Kas turės tave vaišinti? — susierzinęs paklausė Džimas.

— Tu ir Džo.

— Įdomu, iš kur Džo gaus pinigų!

Ginčydamiesi jie nužingsniavo prie tos palapinės, kur visas prakaituotas iš baimės prie sąrašų sėdosi raštininkas, kad vėl kai ką išbrauktų. Čia Džimas ir Bilis darsyk sutiko inžinierių. Džo ir Džimas pasakė raštininkui, prie kurių pavardžių reikia padėti kryželį ir kurias visai išbraukti, nes tų žmonių jau nebuvo gyvų.