Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Sulig paskutiniu žodžiu Harpstena pasikišo ranką po švarku, išsitraukė peilį ir puolė Džo, kuris nesuprato, ką jie kalba, ir visiškai to nelaukė. Bet peilio smaigaliui dar neperdūrus inžinieriaus liemenės, Harpstenos pirštai atsileido, ir jis be garso susmuko ant žemės.

Džo Braunas pašoko ir persigandęs įsmeigė akis į indėnus. Matotaupa stovėjo nejudėdamas. Harka įsmeigė savo durklą į žemę, norėdamas nuvalyti kraują, paskui vėl įsikišo jį į makštis.

— Dėl Dievo, ką visa tai reiškia? — sušnibždėjo Džo. — Jūs kalbėjotės su berniuku! Aš net nepagalvojau, kad toks vaikas galėtų šokti žudyti. Hari, tu išgelbėjai man gyvybę. Aš to niekada neužmiršiu.

Harkai nerūpėjo šie žodžiai, ir apskritai jis nežiūrėjo į Džo. Jis paėmė odinę palą, ant kurios ką tik gulėjo Džo, ir padėjęs ant jos mirusįjį paskutinį kartą apžiūrėjo jo liesą vaikišką figūrą šventiniais drabužiais, kuriuos buvo išsiuvinėjusi Uinona, jo veidą, nutviekstą mėnulio šviesos, sukritusį kaip senio, ir susupo brolį taip, kaip kadaise buvo susupta jų mirusi motina. Šis kūnas priklausė Harkai; niekas neturėjo jo liesti, darkyti ar atiduoti šunims. Harpstena turėjo būti palaidotas su savo šventiniais drabužiais ir ginklais, nes krito kovoje. Harka pavaikščiojo aplink, surado keturis nulaužtų karčių galus ir keletą odinių virvių, sustatė kartis po dvi, sukryžiavęs galus, ir pakabino antklodę su lavonu, pririšęs už galų taip, kad jis nesiektų žemės. Šitaip dakotai laidodavo savo žmones, kad jų nesuėstų plėšrieji žvėrys.

Harka liko sėdėti prie brolio. Jis prisitraukė prie smakro kelius ir padėjo ant jų rankas. Pomirtinę giesmę savo jaunesniajam broliui giedojo tik lūpomis, be garso. Jis giedojo apie Matotaupos, anksčiau didžio vado, vaikus. Reikėjo numaldyti Harpstenos dvasią.

Baltieji vyrai, miegą kaimo aikštėje ir toliau stovį sargyboje, nepastebėjo, kas čia įvyko. Nepasigirdo nei šūvio, nei šauksmo. Tik arklius saugą vyrai viską matė, bet kai Matotaupa vėl nuėjo šalin ir Džo nieko nepašaukė, tai ir jie nematė reikalo kelti aliarmą ar kištis.

Džo Braunas iš pradžių norėjo atsinešti naują palą, bet paskui apsigalvojo ir nuėjo prie vienos palapinės. Jos viduje buvo tamsu, ir kai jis lindo į ją, kažkas piktai riktelėjo „ei!“, kad trikdo miegą. Džo krito tarp miegančių vyrų. Būti lauke su savo žvalgais indėnais jam jau buvo baisu.

Kai ėmė brėkšti rytas, visi pabudo. Vyrai ėjo prie upelio atsigaivinti. Matotaupa su Harka irgi nusiprausė. Jie nežiūrėjo vienas į antrą, o kad aptarti nebuvo ko, tai nepersimetė nė žodžiu.

Baltiesiems vyrams dar nespėjus papusryčiauti ir susiruošti į kelionę, Matotaupa jau zujo ant savo arklio žvalgydamas vietovę. Jo veidai ir smilkiniai buvo įkritę, plaukai tekančios saulės šviesoje atrodė žilesni negu vakar vakare.

Jei norėjo susitikti su savo draugais ir atvykti sutarton vieton, Džo turėjo skirtis su baltaisiais. Išjojus milicijos būriui, inžinierius pasiliko dar pusvalandį pailsėti. Vienumos tyla vėl apgaubė Arklių upelio prerijas. Žydras dangus plytėjo virš tolimų dar snieguotų Uolinių kalnų viršūnių ir atšiaurių, žole apaugusių stepių. Harka nuvedė prie upelio pagirdyti arklius ir nuvaikė šunis.

Kai grįžo su arkliais, nuo žemės pakilo Matotaupa, kuris buvo prisėdęs prie Džo kartu parūkyti pypkės. Kadangi Matotaupa atidžiai ir susiraukęs žiūrėjo į vakarus, Harka irgi apsižvalgė ir greičiau už inžinierių pamatė, kas domino tėvą. Per prerijas jų link nesislapstydamas greitai žingsniavo žmogus. Abu indėnai tuoj suprato, kad tai moteris arba vyras moteriškais drabužiais. Matotaupa paėmė į rankas šautuvą, Džo, vos tik tai pamatęs, taip pat pašoko ir pasiruošė šauti. Harka privedė prie jų arklius, kad galėtų tuojau pat ant jų užšokti.

Pats atsistojo už savo širmio ir per nugarą žiūrėjo, kas čia bus.

Kai žmogus priėjo tiek, kad jį jau buvo galima įžiūrėti medžiotojo akimis, Matotaupa ir Harka vienu metu suprato, kad tai Untšida. Matotaupa piktai sučiaupė lūpas, nes jis prisiminė, kaip ji reikalavo Rudojo Džimo skalpo ir matė jo gėdingą pralaimėjimą palapinėje. Harka nieko negalvojo ir nieko nejautė. Jo nervai buvo taip įtempti, kad jis jau nebesugebėjo protauti.

Moteriškė prisiartino tiek, jog net Džo jau matė jos žilus plaukus ir figūrą. Tada jis pastatė savo šautuvą ant žemės ir pažvelgė į Matotaupą lyg klausdamas, kaip tokiu atveju turėtų elgtis vyras. Tačiau indėnas nematė jo akių ir stovėjo kaip stovėjęs.

Moteris pažinojo upelį ir priėjusi vakarinį jo krantą perbrido seklioje vietoje, nepaisydama, kad sušlapo beveik visi jos drabužiai. Odinėje antklodėje palaidotą žmogų ir sumaitotus kitų lavonus ji turėjo būti pastebėjusi iš toliau. Išlipusi į kitą krantą, ji stabtelėjo, paskui nubėgo į kaimo aikštę ir nuskubėjo prie vaiko kapo. Čia ji vienintelį kartą skausmingai sudejavo. Tada paėmė odinę palą ir greitai nuėjo ten, kur gulėjo nepalaidoti negyvėliai. Juos susupo į vieną palą, tuo bent kol kas apsaugodama nuo plėšrūnų.

Paskui leidosi atgal nesistengdama išsilenkti netoliese stovinčių vyrų. Ji pasisuko į Matotaupą ir Harką ir pažvelgė jiems į akis. Matotaupa nuleido blakstienas, tačiau Harka žiūrėjo tiesiai ir neslėpė to, ką jo akys norėjo pasakyti Untšidai, niekam kitam, tik Untšidai. Jį slėgė toks sielvartas, kad jį galėjo suprasti tik tą patį jaučiantis žmogus.

Untšida nuėjo toliau, vėl perbrido upelį ir per prerijas nuskubėjo vakarų link į miškus, kuriuose lindėjo pasislėpę saviškiai ir kur jos, matyt, laukė Uinona.

Kai ji tolumoje išnyko jiems iš akių, Džo vėl sujudėjo.

— Keista čia vieta ir keisti čia žmonės, — pasakė jis. — Koks veidas! Gal ji ieškojo savo sūnaus?

— Ji nerado jo! — atsakė Matotaupa.

STOVYKLA

Matotaupa užšoko ant savo mustango ir leidosi ten, kur reikėjo Džo. Inžinierius vėl jojo antras, o Harka gale. Gerai, kad jam dabar nereikėjo bėgti, kad turėjo arklį, kuris pats sekė paskui kitus. Harkos liežuvis lipo prie gomurio, burna buvo išdžiūvusi, nors ką tik atsigėrė. Jo akys degė, smilkiniai buvo karšti, skaudėjo galvą. Paskui aptemo akys ir jis jau nebeskyrė žemės nuo dangaus.

Kai jie po kelių valandų sustojo, prijoję upelį, Harka nevikriai nulipo nuo arklio, ir abu vyrai sužiuro į jį.

— Jis turi daug karščio, — pasakė Džo. — Ką daro indėnai tokiu atveju?

— Ligos būna dviejų rūšių, — atsakė Matotaupa, — vienos gydomos garinėje palapinėje, kitas siunčia dvasios, ir nuo jų galima apsiginti tik burtais.

— Mes čia neturime nei palapinės, nei galime užkeikti, ką darysime?

— Aš josiu toliau, — piktai atsakė Harka ir atsuko nugarą tėvui ir Džo. Jis atsigulė ant žemės, sriūbtelėjo vandens ir taip ilsėjosi atmerktomis akimis, kol jie vėl pajudėjo. Tada sutelkė jėgas ir atsikėlė.

Buvo pasikeista vietomis, dabar Harka jojo viduryje, kad sekąs iš paskos tėvas visą laiką jį matytų. Harka išsilaikė iki vakaro. Naktį jis ėmė blaškytis, klejoti, kažką neaiškiai kalbėti, o rytą apatiškas gulėjo ant bizono odos antklodės. Tėvas susupo jį į antklodę ir užsikėlė ant savo arklio. Džo sekė iš paskos, vesdamas Harkos arklį.

Kai saulė ėmė leistis, Matotaupa jau iš tolo pamatė stovyklą, kurios ieškojo Džo. Prerijose stovėjo dvi didelės palapinės ir keli lentiniai barakai. Aplink sukinėjosi kažkokie subjektai, iš kurių keletas nepatiko nei indėnui, nei inžinieriui. Kiti atrodė garbingi žmonės. Tarp prityrusių, gerai ginkluotų ir tinkamai apsirengusių pasieniečių buvo galima pastebėti žmonių, kurie vargu ar ką nutuokė apie dykynės sąlygas ir tikriausiai neturėjo iš ko apsirūpinti reikalingais daiktais.