Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— O kur Lokės giminės mustangai? — paklausė Džo.

— Mustangų niekur nebuvo matyti, kai čia pasirodėme. Galėsite paskui apžiūrėti pėdsakus. Indėnai jau buvo pasitraukę su arkliais, moterimis ir vaikais. Visas antklodes ir tris ar keturias palapines jie bus taip pat pasiėmę, matyt, gerai žinojo, ką mes ruošiamės daryti.

— Lokės giminėje, — įsiterpė Matotaupa, — kartu su savo sūnumi Juodąja Oda Garbiniuota Galva gyvena pabėgęs vergas, vadinamas Nepažįstamąja Kriaukle. Juodu abu supranta baltųjų vyrų kalbą, ir jeigu bent vienas iš jų buvo žvalgyboje, tai nenuostabu, kad Lokės giminės vadai ir vyresnieji žinojo, kas turi įvykti, ir padarė viską, kad apsaugotų kaimą.

— Prakeiktas nigeris! Jis buvo tarp tų trijų pasalūnų, kurie užpuolė mus iš užpakalio. Išmušti reikėtų visus nigerius. Jie niekam daugiau netinka, tik vergauti.

— Jūs buvote konfederatų armijoje? — paklausė Džo.

— Taip, ir to neneigiu! — išdidžiai suriko vadas.

— Vadinasi, Lokės giminė neteko trijų žmonių, o jūs keturių, — paskaičiavo inžinierius. — Štai koks baudžiamosios ekspedicijos balansas.

— Neužmiršk, kad sunaikinta dauguma palapinių.

— Nulaužtos kelios kartys, — patikslino Matotaupa.

— Na gerai, tavo buvo tiesa, Topai, kai mus perspėjai, aš tai jau sakiau. Šiaip ar taip, mes savo misiją įvykdėme.

— Aš apžiūrėsiu pėdsakus.

Matotaupa pakilo ir pasimojo Harką. Jis nuėjo su savo sūnumi prie aikštės, kur stovėta palapinių kaimo. Pirmiausia Matotaupa apžiūrėjo trijų mirusiųjų palaikus. Netikėto užpuolimo supykinti pasieniečiai lavonus buvo taip sumaitoję, kad Matotaupa nebegalėjo jų atpažinti.

Harkai tai jau nebuvo pirmi sudarkyti lavonai. Prieš kelis metus jis rado Četano tėvą Saulės Lietų, kuris nukrito nuo arklio per medžioklę ir buvo bizonų subadytas bei sutryptas. Savo dėdės, Matotaupos brolio, kurį sudraskė grizlis, negyvo jis nematė, nes kariai prieš atnešdami į kaimą susuko lavoną į antklodę. Tačiau Harka girdėjo, kas liko iš nelaimingojo medžiotojo. Tačiau visi šie prisiminimai buvo visai kas kita negu tai, ką Harka čia pamatė. Juk žvėrys buvo žvėrys, jie veikė aklo įsiūčio pagauti. O šitie baltieji vyrai žinojo, ką daro. Iš nukariautųjų jie atėmė ne tik ginklus, bet ir drabužius, totemus, ir tada siaubingai sumaitojo. Tai padarė baltieji vyrai, kurie apie indėnus sakė, kad tie yra laukiniai. Harka, kaip ir Matotaupa, nežinojo, kas čia guli šitaip sudarkyti ir be totemų, bet jis tikėjo, kad šių nužudytų žmonių dvasios liks nepermaldaujamos ir toliau persekios savo žudikus. Galbūt čia gulėjo Šonka ar Četanas, o gal jo jaunesnysis brolis Harpstena, nes vienas lavonas buvo mažesnis už kitus.

Harka būtų mielai susupęs kruvinus palaikus į odos antklodes, kaip reikalavo jo giminės laidojimo papročiai, nes jam baisu buvo žiūrėti, kaip prie jų lenda šunys. Bet jis nedrįso tėvui apie tai užsiminti. Jis nubaidė šunis, tačiau vienas margis tuojau pat pribėgo, tik išgirdęs Harkos piktą ir šaižų balsą. Harkai pasirodė, kad tas šuo daro jam gėdą, ir jis paleido į jį akmeniu. Tačiau šuo tik išsisuko ir sekė jam iš paskos kiek atsilikęs. Jis buvo iš tos rujos, kuri gyveno prie Matotaupos palapinės ir mito jo medžioklės laimikio atliekomis.

Apėjus stovyklą paaiškėjo, kad prieš užpuolant baltiesiems buvo išardytos ne tik burtininko, pasitarimų bei buvusioji Matotaupos palapinė, bet ir medžioklėje žuvusio Saulės Lietaus, Četano tėvo.

Bėgdami Lokės giminės nariai jojo ne kartu, o, kaip rodė pėdsakai, iš pradžių išsisklaidė. Taigi jų persekiojimas iki Juodųjų Kalnų miškų, kur, be abejo, buvo sutarę susitikti, būtų buvęs nepaprastai sunkus ir užėmęs daug laiko.

Kai Matotaupa ir Harka iš aikštės nuėjo prie upelio, kur sėdėjo Džo ir kiti baltieji, turėjo dar kartą praeiti pro mažąjį sužalotą lavoną, ir Harka vėl pagalvojo apie Harpsteną. Jis beveik nesirūpino savo jaunesniuoju broliu, nes šis, persirgęs viena vaikiška liga, liko silpnas ir liguistas. Nebuvo jokios vilties, kad jis kada nors taps vienu šauniausių medžiotojų ir karių, niekada nepasieks to visiems berniukams švento tikslo, be kurio jiems, bizonų medžiokle besiverčiančios bendruomenės nariams, nebuvo jokių galimybių gerai gyventi ir pelnyti kitų pagarbą. Vienintelis Harpstenos privalumas buvo tas, kad jis, lygiai kaip Harka, puikiai šaudė ir už tai buvo priimtas į „Jaunųjų šunų“ sąjungą.

Abu indėnai perbrido upelį, Matotaupa vėl nuėjo prie grupės baltųjų, kur sėdėjo Džo, o Harka dar kartą pabandė pasitraukti prie arklių, kuriuos buvo pririšęs nuošaliau nuo kitų, bet Matotaupa ir vėl žvilgsniu paliepė eiti kartu. Taip Harka atsidūrė tarp baltųjų, kurie sėdėjo apie laužą ir šildėsi ant jo maistą. Jie plepėjo, o Matotaupa kiūtojo tylus ir apsiniaukęs, Džo taip pat nesidėjo prie bendros kalbos. Inžinierius atsitraukė nuo ugnies, kad būtų lengviau pasišnekėti su Matotaupa, ir tyliai paklausė:

— Ką tu pasakysi?

— Baltieji vyrai elgėsi neteisingai!

— Visai su tavim sutinku, kad čia buvo padaryta didžiausia nesąmonė. Ko mes pasiekėme? Atsibeldė būrys ginkluotų pasieniečių, išpyškino galybę amunicijos, surijo begales konservų, nugalabino tris indėnus, nulaužė kelias kartis ir švenčia pergalę. Lokės giminė pasitraukė su nedideliais nuostoliais į miškus ir, žinoma, galvoja apie kerštą, nes buvo išniekinti jų artimųjų lavonai.

— Ką tu dabar darysi, Džo?

— Aš? Man nieko kita nelieka, tik gerai išsimiegoti, o paskui su jumis abiem joti pas savo žmones. Geležinkelių tiesimo kompanija man liepė dirbti, o ne švaistyti tuščiai laiką ir suvedinėti asmenines sąskaitas.

Matotaupa vėl pasinėrė į niūrias mintis.

Tuo tarpu atėjo vakaras.

Harka pažinojo šiuos vakarus, kai per prerijas prie Arklių upelio nusitęsdavo šešėliai, kai saulė nusileisdavo už Uolinių Kalnų, kurių viršūnės dar buvo užklotos tviskančiu ir mirguliuojančiu sniegu, kai viršūnės lyg šešėliai užstodavo vakaro žarą ir atrodydavo, lyg degtų jų pakraščiai, ir kai pagaliau visur pasklisdavo violetinė tamsa, upelio vilnys pasidarydavo švininės ir tolumoje prieš išeidami į naktinę medžioklę imdavo kaukti vilkai.

Matotaupa pabudo iš sustingimo.

— Vadinasi, baltieji vyrai ketina čia praleisti naktį? — paklausė jis Džo.

— Ar manai, kad tai neteisinga? — pasiteiravo inžinierius, šiek tiek nustebintas šiurkštaus indėno tono.

— Taip. Jeigu aš būčiau baltųjų vyrų vadas, tai įsakyčiau iš čia pasitraukti.

— Ar tik nemanai, kad naktį mus gali užpulti Lokės giminės lankininkai?

— Kodėl ne? Jeigu liekame čia, turime pastatyti stiprią sargybą. Kas tik ginasi, visuomet yra blogesnėje padėtyje.

— Tu niekada nepriversi mūsų žmonių toliau vytis dakotų, ypač dabar, prieš naktį. Jie atliko savo užduotį ir galės girtis, kad sugriovė indėnų stovyklą ir patyrė didelių pavojų, o dabar jie nori grįžti prie savo darbo, kaip ir aš. Tolesnis Lokės giminės persekiojimas užtruktų dar ne vieną naktį.

— Tai užtruktų kelias savaites ir atimtų dar keletą žmonių gyvybių.

— Na matai, mes negalime taip švaistytis laiku. Ar tu pats pastatysi sargybą?

— Aš nieko negaliu įsakyti baltiesiems vyrams. Tu su jais pakalbėk.

— Aš pasakysiu, kad jie tavęs klausytų, nes tu pažįsti šią vietovę.

— Pirmiausia reikia užgesinti laužus.

Džo nuėjo į kitą laužo pusę, kur krūvoje sėdėjo penkiolika vyrų, ėmė kalbėti su būrio vadu. Po to ten buvo pakviestas Matotaupa, kad pasakytų, kur geriau pastatyti sargybą.