Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Čia pamatė, kad iš tikro ne jis vienas domisi baltaisiais žmonėmis. Be jo, į tą pačią pusę slinko dar mažiausiai du žvalgai. Vienas buvo kitame krante ir šliaužė maždaug lygiagrečiai su Harka, kitas — tame pačiame krante gerokai priekyje. Visai galimas daiktas, kad tas, kuris buvo kitame krante, taip pat pastebėjo Harką, bet nenorėjo jo trikdyti, kaip ir Harka jo. Vienas kito nepažįstantys žvalgai turėjo bendrą tikslą — reikėjo, kad jų nepastebėtų baltieji. Harka kol kas pasikliovė tokiu interesų bendrumu ir slinko toliau. Jis žinojo, kad abu nepažįstamieji žvalgai taip pat indėnai, nes pastebėjo kitame krante tarp krūmų šmėstelėjusią kasą, o antrasis, slinkęs priekyje, pakrantės smėlyje buvo palikęs mokasino pėdsaką.

Naktis buvo rami. Žvaigždes vis uždengdavo plaukiantys debesys, o mėnulis dar nebuvo patekėjęs.

Harka girdėjo trypiant arklius, traškant laužus, baltųjų žmonių balsus. Priekyje buvusio žvalgo daugiau nematė, antrasis, kitame krante, taip pat neišsidavė.

Jaunasis indėnas slinko tol, kol pradėjo girdėti ne tik balsus, bet ir suprasti tyliai tariamus žodžius. Tada gerai pasislėpė krūmuose. Harka labai apgailestavo, kad tuo metu nutilo ar nuėjo prie kito laužo labai skardaus balso vyras. Harka laukė. Baltieji vis dėlto buvo gana neatsargūs ir nepastatė pakrantės krūmuose sargybinio.

Bet šit šakos priekyje be garso prasiskyrė ir į krūmus, patogią vietą klausytis, šmurkštelėjo kitas žvalgas, taip pat indėnas. Tikriausiai tai buvo tas pats, kuris slinko pirma Harkos. Harka stvėrėsi peilio ir pasiruošė šuoliui. Bet pasirodė, kad anas nėra linkęs pulti. Abu žvalgai greitai persimetė žvilgsniais, tuo pačiu metu klausydamiesi garsų, sklindančių iš baltųjų žmonių stovyklos.

Harka įžiūrėjo, kad nepažįstamasis indėnas taip pat dar visai jaunas, nors už jį gal keliais metais vyresnis. Ko gero, jis neseniai tapo kariu, ir šita žvalgyba jam irgi buvo sugebėjimų išbandymas. Jis buvo iki pusės nuogas, plaukus nešiojo persiskyręs sklastymu. Iš ginklų turėjo tik durklą ir tarp dakotų paplitusią akmeninę kuoką. Abu žvalgai gulėjo taip arti vienas kito, kad galėjo susisiekti rankomis. Tas vyrukas Harkai pasirodė pažįstamas, bet jis gerai nematė jo veido; jį dengė didelis žolių kupstas.

Nė vienas daugiau nejudėjo. Tačiau Harka protarpiais vis nužvelgdavo kaimyną. Kaip indėnas, jis buvo gana plačių pečių; nuo sprando pečių ir rankų link ėjo tvirti raumenų rumbai. Harka negalėjo apsirikti. Šiuos pečius ir šias rankas jis pažinojo, nors paskutinį kartą buvo matęs prieš dvejus metus ir dabar buvo tamsu. Jis gerai juos pažinojo. Kiek kartų šitas jaunuolis ir Harka Lokės giminės stovykloje bandė savo jėgas ir vikrumą žaisdami sviediniu, eidami ristynių, arklių lenktynėse, plaukdami. Visada laimėdavo Harka, ir tai siutino vyresnį už jį Šonką. Abu, vaikai būdami, nekaip suteikė, o vėliau irgi; kai numirė Šonkos tėvas, Lokės giminės taikos vadas, Matotaupa pasiėmė našlę ir jos sūnų Šonką į savo palapinę, nes jo paties žmona buvo kritusi nuo paunių kulkos. Kalbėdamasis su Četanu, Harka sužinojo, kad per tą laiką Šešoka buvo tapusi belaisvio Tomo be skrybėlės ir batų žmona ir kad tas nuo jos taip pat buvo pabėgęs. Šonka, jos sūnus, gulėjo dabar šalia Harkos Kietojo Akmens krūmuose ir klausėsi, ką šneka baltieji žmonės.

Skardaus balso baltasis vėl grįžo prie kraštinio laužo, ir dabar Harka galėjo suprasti, ką jis šneka. Šonka, matyt, nieko nesuprato, nes nemokėjo anglų kalbos. O Harka per valandą iš garsių kalbų sužinojo viską, ko jam reikėjo.

Tie penkiasdešimt trys čia apsistoję vyrai buvo ne kas kita kaip baltųjų „Milicija“. Iš profesijos jie buvo medkirčiai, žvėrių gaudytojai, medžiotojai, pirkliai, žvalgai, fermeriai ir gyvulių augintojai, žodžiu, žmonės, kokius tik galima surasti civilizuoto krašto ir dykynės pasienyje. Jų tikslas buvo nubausti Lokės giminę už „geležinkelio matavimo ekspedicijos išnuodijimą“. Kadangi jų buvo tiek daug ir visi gerai ginkluoti, tai savo uždavinį įsivaizdavo kaip nepavojingą ir nesunkiai įvykdomą. Jie manė joti prie Arklių upelio, kur paprastai stovėdavo tos „plėšikų ir žmogžudžių gaujos“ palapinės, norėjo sunaikinti palapines ir nušauti bei sutrypti visa, kas gyva. Tiems, kurie dar tuo abejojo, garsiakalbis vyras nedavė nė išsižioti. Tai, kad ši tema išvakarėse buvo smulkiai aptarinėjama dar kartą, Harkos nenustebino, nes kitą dieną jau reikėjo veikti.

Harką kankino prieštaringi jausmai.

Prieš dvejus metus jo ištremtas tėvas ir jis padėjo Lokės giminei atremti smarkų paunių antpuolį, bet už tai jie nesusilaukė vadų ir vyresniųjų padėkos ar pripažinimo. Taigi Lokės giminės vadai dabar tegu ginasi patys. Jie juk turi ginklus. Tačiau Uinona, Harkos sesuo, kurią jis labai mylėjo, ir Untšida, Matotaupos motina, gerbiama kaip žiniuonė, atstojusi Harkai motiną tą paskutinę vasarą, kai jis dar gyveno namie, negalėjo apsiginti ir tikriausiai dar neturėjo savo palapinėje kario, apsiėmusio jas globoti. Harkai buvo sunku net pagalvoti, kad Untšida ir Uinona bus trypiamos, mušamos, niekinamos, ko gero, net žus. Jis nesitikėjo, kad Lokės giminės kariai, kuriems užteks rūpesčių ir su savo šeimomis, pasiaukojamai gins moteris iš „išdaviko Matotaupos palapinės“. Kai jis pagalvojo apie Šonką, dabar gulintį šalia jo krūmuose, jam atrodė, kad šitas pusbernis greičiau džiaugsis Untšidos ir Uinonos nelaime, negu puls jų ginti.

Tyliai gulėdamas savo sekykloje, Harka ėmė skaičiuoti. Baltieji vyrai ketino išjoti tik patekėjus saulei ir užgriūti Lokės palapines apie ateinančios dienos pietus. Kaip paprastai, jie daugiausia jos risčia, o toks greitis Harkai ir pėsčiom nebuvo baisus.

Jeigu jis dabar leistųsi į kelią, tai palapines pasiektų prieš rytą ir perspėtų Uinoną... tačiau tada būtų perspėti visi: piktasis burtininkas, vyresnieji, neteisingai nuteisę Matotaupą, Četanas, kuris laikė Harką išdaviko sūnumi. Visi jie būtų perspėti, nes Uinona vargu ar tylėtų. O jeigu jis lieptų jai tylėti? Tada ji vis tiek negalėtų pabėgti į miškus neišsidavusi. Padėtis buvo sunki, ir Harka nematė jokios išeities. Apie tai, kad baltųjų žodžius galėtų išversti šalia gulinčiam Šonkai, jis net nepagalvojo. To vaikėzo jis nekentė.

Dabar Harkai jau reikėjo grįžti pas tėvą su Džo ir pranešti, ką buvo sužinojęs. Tokia buvo jo kaip žvalgo pareiga. Tačiau ne bėda, jei Džo sužinos baltųjų vyrų užmačias ir diena vėliau. Galbūt netgi geriau, jeigu jis apie tai iš anksto nieko nežinos, nes jam dar užeitų noras prisidėti prie būrio. Tada tai jau vargas tiems, kurie gyvena prie Arklių upelio. Džo pats patyrė, kas dėjosi negyvų žuvų dieną. Visas kitas Harkos abejones nustelbė mintis, kad Džo gali griebtis baisaus keršto. Nereikėjo, kad Džo tuojau sužinotų, kas čia ruošiama. Pirmiausia Harka nusprendė perspėti savo seserį Uinoną. Net jeigu ji ir nieko negalės padaryti, tai bent bus viskam pasiruošusi. Galbūt Harkai vis dėlto pavyks kuo nors padėti jai ir senelei. Ne jos juk nunuodijo Džo bendražygius.

Harka atbulas pasitraukė iš krūmų, o antras žvalgas net nesujudėjo.

Nušliaužęs slėniu prieš vandenį tiek, jog jau galėjo nepastebėtas išeiti į atviras prerijas, jis išlindo iš pakrantės krūmų bei medžių juostos ir ėmė ropštis ant aukštojo kranto. Tenai ėmė dairytis aplink. Nepamatė ir neišgirdo nieko įtartina. O laikas nelaukė, jeigu norėjo padaryti tai, ką buvo užsibrėžęs. Jis pakilo ir nubėgo banguotais stepių slėniais iš pradžių šiaurės rytų kryptimi. Palapinių kaimą prie Arklių upelio buvo numatęs pasiekti lanku. Tai buvo beveik tas pats kelias, kurį praeitą vasarą pasirinko Matotaupa, tačiau Harka apie tai nieko nežinojo.