Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Harka paėmė už pavadžių arklius ir pavedėjo galiuką toliau.

Džimas pažiūrėjo jam įkandin.

— Vyruti, tu man nepatinki, — sumurmėjo jis sau panosėje.

Po dviejų valandų, kai saulė gerokai pakopėjo į dangų, visi jau vėl buvo ant kojų.

Matotaupa įkišo galvą į vandenį ir visiškai išsiblaivė. Tačiau dar buvo išblyškęs ir laikė tvirtai sučiaupęs lūpas, kai ėjo prie Harkos pasiimti arklio. Harka nieko nesakė. Vienintelis jo kaltinimas buvo sustingęs veidas.

Matotaupa nudelbė akis į žemę.

— Harka Kietasis Akmenie! Tavo tėvas niekada negers paslaptingojo vandens!

Dėl to pažado jaunasis indėnas nieko nepasakė, jis tik paklausė:

— Kas tau davė paslaptingojo vandens?

— Benas.

Matotaupa jautėsi suglebęs, ir jam buvo baisiai bjauru dėl savo elgesio. Bet jis lengvai, kaip ir visada, užšoko ant arklio.

— Jojame, — pasakė jis Harkai. — Džo man pasakė, ką turime daryti. Mes ištirsime kelią. Baltieji jos iš paskos.

Indėnai paragino savo mustangus ir dingo tarp kalvų.

BAUDŽIAMOJI EKSPEDICIJA

Praslinkus trims dienoms, į tą laiką raiteliai ir jų vedliai indėnai jau buvo spėję persikelti per Šiaurinį Platą, Matotaupa ir Harka pavakare rado pėdsakus, kurie ėjo ta pačia kryptimi, kaip ir jų kelias, ir buvo tokie aiškūs, kad jų būtų nepastebėjęs tik aklas. Čia buvo prajojęs visas būrys; arkliai kaustyti, vadinasi, prajojo baltieji. Jie net nesistengė slėpti pėdsakų ir, atrodo, nieko nebijojo. Jota buvo greita risčia, kartais šuoliais. Pėdsakai ėjo šiaurės vakarų kryptimi.

Indėnai atsivedė Džo ir Džimą parodyti pėdsakų.

— Bus apie penkiasdešimt vyrų, gal kokiais keliais daugiau, — Džimas palingavo galva. — Manau, kad visi šiose vietose sutikti baltieji yra mūsų draugai.

— Pėdsakai kokių aštuonių valandų senumo, — paaiškino Matotaupa inžinieriui. Džimas tai turėjo pats matyti.

— Vadinasi, pasivyti juos nebūtų sunku? — paklausė inžinierius.

— Diena jau eina į vakarą, — atsakė Matotaupa. — Baltieji paprastai anksti sustoja nakčiai. Mes galėtume juos pasivyti per kokias dvi valandas.

— Gerai. Dėl jų nemesime savo kelio; josime toliau į pietvakarius, ne į šiaurės vakarus. Tačiau gal judu, Topai ir Hari, pajojėtumėte paskui tą būrį pažiūrėti, kas jame per žmonės, ir pasakytumėte mums? Džimas tegu lieka čia; porą dienų apsieisime ir su vienu žvalgu.

Džimas suabejojo šiuo pasiūlymu.

— Čia prajota baltųjų. Šiose vietose jie gali kreivai žiūrėti į indėnus. Nereikėtų paskui juos siųsti Topo ir Hario vienų. Nesiginčysiu, jie puikūs žvalgai, bet jeigu su tais žmonėmis reikės tartis, tai nekenktų, kad tada būtų vienas baltasis.

— Bet mes negalime paleisti paskui juos visų savo žvalgų. Padarysime taip: aš josiu su Topu ir Hariu, nes man labai įdomu, kas čia galėtų būti per būrys. Tu, Džimai, liksi su mūsų žmonėmis.

— Neprieštarauju.

Džo pajojėjo su Džimu atgal, norėdami visiems paaiškinti, ką buvo nutarę. Abu indėnai palaukė, kol grįš Džo, ir tada visi trys pasileido aiškiais raitelių pėdsakais. Matotaupa jojo pirmas, Harka — paskutinis. Džo, jodamas viduryje, turėjo taikytis prie savo bendrakeleivių, kurie indėnišku papratimu jojo tai šuoliais, tai žingine.

Nepraslinkus nė valandai Matotaupai paaiškėjo, kad jis neapsiriko. Jis pats, taip pat ir Harka, pamatė ir užuodė didelio laužo dūmus. Matotaupa paleido arklį žingine ir atkreipė Džo dėmesį į dūmų kvapą.

— Prijojame atvirai? — pasiūlė inžinierius. Matotaupa tiesiogiai neprieštaravo, bet ir nepritarė. Medžiotojai ir indėnai niekada nepasirodydavo neįsitikinę, su kuo reikės susidurti.

— O gal tu kitaip manai, Topai?

— Mano sūnus Harka dabar galėtų šio to pasimokyti. Sustokime čia ir leiskime jam pasižvalgyti, tegu ištirs, kas tai per žmonės. Uždavinys nesunkus, tie vyrai jaučiasi saugūs, todėl per daug nesisaugos.

— Tegu, aš neprieštarauju. Leiskime Hariui išbandyti savo žvalgo talentą! — nusišypsojo Džo, nulipo nuo arklio ir tuojau pat užsidegė cigarą. Tai buvo paskutinis jo cigaras. Jį buvo numatęs pasilikti kokiai progai. Cigarai buvo šio, šiaip energingo, žmogaus silpnybė. Pagaliau argi ne vis tiek, kada vėl pradės rūkyti pypkę. Matotaupa taip pat atsisėdo ant žolės greta savo mustango ir užsirūkė. Iš to Harka suprato, kad jau gali eiti į žvalgybą. Jis pririšo savo širmį ir pirmiausia pasilenkęs nubėgo prie artimiausios kalvos apsižvalgyti.

Iš čia dar geriau matė ir užuodė baltųjų stovyklos laužą. Norint prislinkti ir sužinoti, kas tokie tie penkiasdešimt vyrų, tereikėjo sulaukti tamsos. Ko gero, tada nugirs ir ką jie kalba. Harka manė, kad užėjus nakčiai jie dar gana garsiai plepės. Pavojingiausia buvo tai, kad prie šių vyrų, jo manymu, turėjo prislinkti ir indėnų žvalgai. Nuo baltųjų stovyklos buvo mažiau kaip diena kelio iki Lokės giminės palapinių kaimo ir medžioklės plotų. Šių kitų žvalgų Harka nusprendė labiau saugotis negu baltųjų, kurie atjojo čia visai nesislėpdami ir dabar susikūrę laužą tartum rodė kiekvienam, kas tuo domėjosi, kur apsistojo nakčiai. Matotaupa, be abejo, turėjo būti numatęs tai, ką dabar spėliojo Harka, ir, aišku, žinojo, kad Harkos uždavinys tik iš pažiūros atrodo lengvas, o iš tikrųjų toks nėra. Bet Harkai reikėjo mokytis veikti savarankiškai, ir todėl tėvas iš anksto nepasakė, į ką būtina kreipti dėmesį. Berniukas net manė, kad tėvas gali jį galiuką pasekti, norėdamas įsitikinti, ar jis pakankamai atsargiai ir apdairiai elgiasi. Ši mintis jį įkvėpė labiau negu galimi pavojai, Harka nenorėjo, kad tėvas paskui jam prikištų bent menkiausią klaidą.

Jis išnaudojo visus banguotos vietovės privalumus, čia lipo aukščiau pasižvalgyti, čia bėgo kalvų priedangoje ir iš pradžių gana greitai gavosi į priekį. Per daug nesisaugojo, kad be reikalo negaištų laiko. Netrukus jam jau buvo aišku, ką toliau reikėtų daryti. Tie penkiasdešimt raitelių buvo apsistoję slėnyje prie upelio, kuris dabar, pavasarį, buvo gana vandeningas. Iš vakarų į pietryčius tekančio upelio krantai buvo apaugę alksniais, karklais ir kitokiais krūmais. Harka užsilipo ant pakrantės kalvos, kuri, beje, buvo gana toli nuo stovyklos prieš vandenį, bet iš ten buvo taip gerai matyti, kad jis galėjo apžvelgti visą stovyklą. Arkliai buvo pririšti ant kranto dviem grupėmis, vieni vienoje, kiti kitoje upelio pusėje. Degė penki laužai. Vienas iš jų — stovyklos pakraštyje dar šiapus arklių, kiti keturi — aukščiau, išsidėstę vienoje linijoje ant kairiojo kranto, kur geriausia vieta apsistoti. Taigi stovykla buvo išsitęsusi į ilgį. Apie jos vidurį pietinis upelio krantas buvo aukštas kaip kokia kalva, ir jeigu ten baltieji neturėjo pastatę sargybinio, tai jie buvo kvailesni už prerijų vištas. Matotaupa buvo išmokęs savo sūnų, kad priešų ar nepažįstamų žmonių niekuomet iš anksto nereikia laikyti kvailiais, geriau jau tikėtis, kad jie elgsis protingai ir sumaniai. Todėl Harka nusprendė, kad baltieji bus pastatę toje vietoje sargybinį, be to, po žmogų turėjo būti viename ir kitame stovyklos gale. Vyresnieji tikriausiai sėdėjo stovyklos viduryje, arčiausiai prie arklių. Tai buvo geriausia vieta. Harka susimąstė, iš kokios pusės jis galėtų prieiti prie stovyklos. Svarbiausia, kad niekas nepastebėtų nuo aukštojo kranto. Prie laužų sėdintys vyrai tikrai nebus per daug atsargūs, o pakrantės krūmuose galėję būti sargybiniai ne kažin kiek aplink tematys.

Harka nusprendė prislinkti prie stovyklos, slapstydamasis už pakrantės medžių ir krūmų. Slinkti reikėjo iš čia, iš vakarų pusės, nes žemiau stovintys arkliai jo nedomino, be to, pajutę jį, jie galėjo sukelti nereikalingą triukšmą. Bet ir kiti indėnų žvalgai galėjo pasirinkti tą patį kelią. Šį pavojų ir tai, kad reikia saugotis sargybinio prie upelio, jis taip pat turėjo galvoje. Harka apsuko stovyklą dideliu lanku iš šiaurės pusės ir nieko įtartino nepastebėjęs, niekieno nesutrukdytas atsidūrė prie upelio, paskui ėmė kuo atsargiausiai artintis prie stovyklos.