Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Harka sėdėjo pravira burna — jau, rodės, dejuos, bet Matotaupa neišgirdo nė garso. Jis taip nesučiaupęs lūpų ir pasakė:

— Taip.

Šitą „taip“ jis vos vos išstenėjo.

Matotaupa žiūrėjo į šalį. Jis pasiekė ko norėjo, bet daugiau negalėjo žiūrėti į sūnaus veidą, kuris buvo toks skausmingas. Matotaupa pašoko.

— Sek paskui mane.

Harka pakilo, susvyravo, bet išsilaikė ant kojų ir nusekė paskui tėvą.

Matotaupa nuskubėjo į tą pačią pusę, iš kur abu buvo atėję. Kol kas sunku buvo pasakyti, ar jis nori pasiekti Džo ir jo bendrus, ar baltųjų būrio stovyklą, tačiau greitai pasirodė, kad jis ieško stovyklos, kurią Harka buvo išžvalgęs ir kur, be abejo, buvo ir pats Matotaupa.

Abu indėnai dar neužuodė dūmų, iš šiaurės pūtęs vėjas nenešė jų kvapo. Tačiau nakties tyloje iš tos pusės, kur buvo stovykla, staiga pasigirdo šūvių salvės. Matotaupa akimirką stabtelėjo, norėdamas įsiklausyti. Šūviai daugiau nebepokšėjo. Matotaupa vėl pasileido bėgti, ir Harka nusekė paskui jį. Jis bėgo kaip svetimos valios varoma mašina.

Abu atsidūrė netoli baltųjų stovyklos. Laužai buvo uždengti ir užgesinti, niekur nebuvo matyti liepsnos. Tik apanglėjusios malkos dar rūko. Atrodo, kad stovykla buvo užpulta ir apšaudyta strėlėmis, nes apie laužus susibūrę stovyklautojai buvo puikus taikinys; atsakydami į tai, jie užgesino laužus ir ėmė pleškinti iš šautuvų. Dabar aplink viešpatavo apgaulinga ramybė ir juodviem būtų buvę sunku susikalbėti su baltaisiais, nes arba jie, arba pasislėpę lankininkai galėjo palaikyti juos priešais ir pradėti šaudyti.

— Bėk pas Džo ir papasakok jam viską! — įsakė Matotaupa Harkai.

Jaunasis indėnas be kalbų paklausė. Kai tik stovykla liko už nugaros, jis per daug nesisaugodamas tiesiausiu keliu nuskubėjo ten, iš kur buvo išėjęs į žvalgybą.

Kai jam jau atrodė, kad netoliese turėtų būti Džo, davė sutartą ženklą ir išgirdo atsakymą. Džo nemiegojo, jis saugojo arklius.

— Na, ką sužinojote? — paklausė jis, kai Harka atsistojo prieš jį.

— Penkiasdešimt trys vyrai iš baltųjų milicijos ruošiasi šiandien sunaikinti Lokės giminės palapines prie Arklių upelio. Mano tėvas pasiliko netoli jų stovyklos, kuri, atrodo, buvo apšaudyta strėlėmis.

— Ak, tie prakeikti indėniški kovos metodai! Ak, tie klastūnai! Turiu atkeršyti už savo nužudytus ir nunuodytus draugus. Kai pagalvoju, kad mano Dafas raitydamasis mirė didžiausiose kančiose, man taip ir ima niežėti nagai. Jojam tuojau pat. Ar tu paimsi savo tėvo arklį?

— Taip.

— Tu atrodai baisiai pavargęs. Gal esi sužeistas?

— Ne.

— Ar išlaikysi?

— Taip.

— Tada pirmyn. Aš turiu būti ten.

Harka užsėdo ant savo širmio ir paėmė už pavadžio tėvo mustangą. Jis nušuoliavo pirmas, ir Džo nusekė paskui jį. Kol kas jie jojo senais baltųjų būrio pėdsakais.

Dar gerokai neprijojus upelio, ant kurio kranto buvo įsikūrę baltieji, Harka ir per kanopų bilsmą kažką išgirdo ir sustojo.

— Kas atsitiko? — paklausė Džo.

— Mums priešais eina žmogus.

— Žmogus? Aš nieko negirdžiu.

Tačiau Džo dėl visa ko paėmė į rankas šautuvą.

Harka abejingas sėdėjo ant savo širmio.

Ant vienos kalvos pasirodė Matotaupa ir pamojo jiems. Džo tuojau pat nuleido šautuvą, o Harka vėl pavarė arklius šuoliais. Susiėjus Matotaupa užšoko ant mustango ir, kol visi jojo žingine, trumpai ir aiškiai nepatenkintas pranešė:

— Baltieji vyrai jau seniai išjojo. Aš pasirodžiau jiems. Jie mano, kad mes dar galėsime juos pasivyti.

— Pirmyn.

Džo taip smarkiai spustelėjo pentinais, kad jo arklys iškart pasileido šuoliais. Matotaupa ir Harka vėl priėmė jį į savo tarpą.

Trys raiteliai pralėkė naktinę milicijos būrio stovyklą ir paskui jau nusekė šviežiais pėdsakais. Apie pietus prijojo tas vietas, kur tekėjo Arklių upelis. Čia Matotaupa liepė sustoti, perdavė visus tris arklius Harkai ir su Džo nuskubėjo ant vienos kalvos pasidairyti.

Harka laukė jų ir klausėsi. Jis žinojo, kad nuo tos kalvos Matotaupa ir Džo galėjo apžvelgti tą Arklių upelio vingį, kur stovi arba stovėjo palapinės. Berniukas negirdėjo nei šūvių, nei šauksmų. Buvo labai tylu. Harka galvojo apie naktinį trumpą susirėmimą milicijos stovykloje ir apie tai, kaip žvalgyboje sutiko Šonką. Taigi Lokės giminė nebuvo užklupta visai iš netyčių ir baltieji negalėjo užgriūti jos palapinių kaip perkūnas iš giedro dangaus. Dabartinis karo vadas, ko gero, spėjo įsakyti išardyti palapines ir moterims bei vaikams bėgti į miškus, gal ir kariams pavyko pasitraukti, šiek tiek pašaudžius iš lankų; o gal jie stojo į mūšį. Harka nežinojo, kaip ten buvo; tačiau Matotaupai ir Džo jau turėjo būti šis tas aišku, nes iš savo stebėjimo vietos jie matė vingį, kur paprastai stovėdavo palapinės.

Pagaliau abu vėl nusileido žemyn.

— Na, tai jojam į ten, — pasakė Džo, matyt, tik tam, kad būtų kas nors pasakyta.

Visi trys vėl sustojo į eilę, ir Matotaupa nušuoliavo pirmas. Harka greitai užuodė dūmus, nors jie jojo pavėjui. Kai paskutinė pakiluma, užstojanti stovyklą, liko užpakalyje, Matotaupa paleido arklį žingine. Harka kaipmat sumetė, kas čia dėjosi.

— Mes pavėlavome, tačiau už mano draugus atkeršyta, — garsiai pasakė Džo.

Atrodė, jog palapinės dar stovėjo savo vietoje, kai užpuolė milicija, vykdydama kaimui paskirtą bausmę.

Ant žemės dryksojo jų palos ir sulaužytos kartys; tik keturios palapinės buvo nenugriautos, o burtininko pasitarimų ir vado būstai dingę. Vertingesnes palapines, matyt, spėjo išardyti ir nugabenti į saugią vietą.

Žemė aplink buvo ištrypta. Kaimo aikštelėje Harka matė lavonus. Iš toli negalėjo jų gerai įžiūrėti, bet atrodė, kad jie baisiai sužaloti.

Kitapus upelio, į vakarus nuo tos vietos, kur stovėjo palapinių kaimas, buvo milicijos būrio vyrai, visi su odiniais pasieniečių ir kaubojų drabužiais. Kiekvienas dar tebelaikė rankoje šautuvą. Arkliai buvo pririšti, prie jų stovėjo sargyba. Lokės giminės mustangų niekur nematyti, Harka niekur nematė ir nušautų gyvulių. Tik trys dėmėti šunys šniukštinėjo aplink ir tykino prie lavonų.

Trys raiteliai prajojo nusiaubtą vietą ir, pasiekę milicijos stovyklą, nušoko žemėn. Harka pririšo visus tris arklius, tačiau ne kartu su baltųjų, o atskirai. Jis jau buvo besėdąs prie savo širmio, bet tėvas žvilgsniu paragino jį kartu eiti prie baltųjų. Matotaupa priėjo prie būrio vado, su kuriuo, matyt, buvo susipažinęs paryčiui. Jis paminėjo Džo Brauno vardą, kuris tuojau pat sukėlė visuotinį susidomėjimą. Iš visų pusių susirinko žmonės ir susėdo ratu, kurio viduryje įsitaisė trys atvykėliai. Visi norėjo išgirsti iš Džo lūpų, kaip jo žmonės žuvo nuo užnuodyto vandens.

Džo papasakojo, bet kalbėjo trumpai ir nenoriai, beveik pykdamas ant tų, kuriems rūpėjo išgirsti šią siaubo istoriją. Pagaliau jis paklausė:

— O kas čia atsitiko?

— Ak, taip taip, — sumišęs atsakė vadas. — Jūsų žvalgas Topas mus perspėjo ir šį tą pasiūlė. Pasiūlymai tikrai buvo neblogi, bet mano vyrai jautėsi labai stiprūs, ir jų negalima buvo sulaikyti; kai tik išaušo rytas, jie paspruko nuo manęs. Kadangi Topas pastebėjo žvalgus ir dar nakčia įvyko susišaudymas, tai mums patiems galėjo ateiti į galvą, kad kaimas bus pasiruošęs. Bet mes atlėkėme kaip paklaikusi bizonų banda! Viskas atrodė gana taikiai, kai čia atidundėjome. Apšviestos saulės stovėjo palapinės, dvi ar trys moterys sėmėsi prie upelio vandenį. Kai prisiartinome, tos trys moterys dingo kaip po žemėmis. Iš vienos palapinės į mus ėmė lėkti strėlės. Krito keturi mūsiškiai. Tris lankininkus mes nutvėrėme, iš jų ne kažin kas teliko. Kiti du pabėgo. Galbūt sėmusios vandenį moterys buvo visai ne moterys, o persirengę vyrai, kurie paskui sulindo į palapinę ir ėmė į mus šaudyti.