Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Vieną ar du kartus jam pasirodė, kad užpakalyje ar šone kažkas girdėti. Gal paskui jį sekė Šonka ar tas antrasis žvalgas, kurio kasą pastebėjo kitame upelio krante? Harkai reikėjo dar kartą ramiai apsižvalgyti, ir jis pabandė tai padaryti. Tačiau pastebėti nieko nepavyko. Tuo metu jis jau taip jaudinosi, kad negalėjo kaip reikia susikaupti. Sesuo Uinona, nors ir buvo mergaitė, kartą jau padėjo jam, dėl to jinai išdrįso nepaklausyti burtininko. Untšida, būdama griežta, suprato berniuką ir sugebėjo nepastebimai įsiterpti į jo gyvenimą. Ji buvo vienintelis žmogus, kurio jis tą valandą būtų galėjęs pasiklausti, ar teisingai daro, ar ne, slapta bėgdamas į palapinių kaimą.

Harka sustojo ir visas sukluso kaip koks žvėris. Jam pasirodė, kad dar kartą išgirdo bėgančio žmogaus žingsnius, tačiau vėl aplink buvo tylu. Persekiotojas turbūt pajuto, kad Harka nustojo bėgęs, ir taip pat sustojo, kad neišsiduotų. Jaunasis indėnas buvo ne toks žmogus, kad atsisakytų to, ką sykį užsibrėžė, net ir pavojaus valandą. Jis paėmė revolverį į ranką, kad prireikus galėtų tuojau šauti, ir vėl leidosi į kelią zigzagais, kada ne kada stabteldamas pasiklausyti. Jo jautrią ausį vėl pasiekė dideliais šuoliais bėgančio žmogaus žingsnių aidas, tačiau paskui jis ėmė silpti, tartum anas būtų pasirinkęs kitą kelią. Tai galėjo būti Lokės giminės žvalgas, kuriam Harka iš pradžių pasirodė įtartinas, tačiau jis daugiau nenorėjo gaišti laiko ir pasuko tiesiai į palapinių kaimą prie Arklių upelio, norėdamas kuo greičiau perduoti žinią apie penkiasdešimt trijų gerai ginkluotų baltųjų vyrų pasirodymą.

Ar reikėjo, kad Harka dar atskirai perspėtų Uinoną ir Untšidą? Bet juk tik Harka, mokąs baltųjų vyrų kalbą, tiksliai žinojo jų kėslus. Kiti žvalgai galėjo tik spėlioti. O ar to nepakako? Gal Harka tik ieškojo dingsties, gal tik todėl pasidavė fantazijoms apie vyrų, moterų ir vaikų žudynes, kad po ilgų klajonių atsidūrė netoli savo gimtojo kaimo ir dar kartą panūdo pamatyti seserį ir senelę? Jaunasis indėnas jau pats nesuprato, kas jam darosi. Bet čia jis prisiminė girdėjęs, kad baltieji vyrai skalpuoja moteris ir vaikus, ir vėl pasileido pirmyn. Jis bėgo išsižiojęs ir taip greitai, kad jam diegė visus šonus. Atidžiai apsidairė tik tada, kai atsidūrė visai netoli Arklių upelio.

Jis griuvo ant žemės, nušliaužė prie slėnio krašto ir ėmė dairytis į visas puses. Kartu su nakties ūkais jo nosį pasiekė vandens kvapas. Vėjo gūsis gaiviai paglostė jo suprakaitavusį sprandą. Jis išgirdo, kaip šniokščia upelis, kuris tirpstant kalnų sniegui buvo plačiai išsiliejęs. Aukščiau jis tekėjo pro palapines, taip pat pro Uinonos ir Untšidos palapinę, ir juodvi galbūt dar vakare sėmė iš jo vandenį.

Harka jau norėjo leistis tolyn, bet ant upelio kranto tarp tamsos ir ūkų išdygo aukštas žmogus ir sustojo.

Harka įsmeigė į jį akis.

Upelio pakrantėje stovįs žmogus taip pat žvelgė į Harką. Tai buvo vyras, indėnas. Plaukus nešiojo persiskyręs per vidurį. Iki pusės buvo nuogas. Rankoje laikė šautuvą.

Tas vyras buvo Matotaupa.

Harkai tuojau pat paaiškėjo, kad tėvas jį irgi matė ir norėjo atkreipti į save dėmesį. Jeigu Matotaupa pasirodė atvirai, tai buvo tikras, kad šalimais nėra jokio priešo. Harka galėjo ramiai atsistoti ir prieiti prie tėvo. Bet jis, kaip pridera žvalgui, nusileido vandens išgraužtu grioviu. Plyna pakrante greitai nubėgo prie tėvo, kuris net nepajudėjo iš vietos.

Matotaupa ir Harka stovėjo vienas priešais kitą.

Matotaupa atsisėdo krūmuose, ir Harka pasekė jo pavyzdžiu. Jis laukė, kad tėvas jam tuojau pat ką nors pasakytų. Bet Matotaupa neprabilo ir neparagino Harkos kalbėti. Šitaip abiems tylint, jaunasis indėnas pradėjo galvoti, kodėl tėvas šitaip pasielgė.

Dabar Harka buvo tikras, kad Matotaupa, kaip jis ir buvo tikėjęsis, pasekė jį ir, be abejo, girdėjo, ką kalbėjo baltieji; jų kalbą jis suprato ne blogiau už Harką. Jei Matotaupa nebūtų pritaręs Harkai, tai būtų galėjęs seniai jį sulaikyti. Ar Matotaupa atbėgo to paties rūpesčio, to paties jausmo genamas, ar ir jis norėjo, kad būtų perspėta Untšida ir Uinona? Harka laukė pirmojo tėvo žodžio. Vis dar laukė. Jie, žinoma, ne kažin kiek tesėdėjo krūmuose, praėjo tik kelios akimirkos, nes Harkos mintys buvo greitos kaip vėjas. Mėnulis apšvietė pakrantę ir krūmus. Jis apšvietė ir Harkos veidą. Matotaupa liko tamsoje. Praslinkus dar valandžiukei, visos ankstesnės Harkos spėlionės pavirto į nieką, ir jis pajuto tokią baimę, lyg koks žvėris jam būtų tvojęs letena per sprandą. O kas, jeigu tėvas kitaip galvoja negu Harka? Jeigu jis kaltina Harką tuo, kad žvalgyboje buvo nepatikimas ir nedrausmingas. Tada kažkas bus, kas konkrečiai, Harka nežinojo, bet tai buvo dar baisiau.

Matotaupa pagaliau prašneko.

— Kas tu toks? — paklausė jis sūnaus tyliai, bet per daug valdydamasis, ir todėl jo balsas neatrodė ramus.

Harka atsakė lėtai, lyg sukaustytu liežuviu:

— Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis... Vilko Nugalėtojas Bizono Persekiotojas Lokio Medžiotojas... Matotaupos sūnus...

Harka jau buvo bebaigiąs, bet Matotaupa žvilgsniu ragino jį kalbėti toliau.

— ...ir baltojo žmogaus Džo žvalgas. Štai kas aš.

— Tu buvai jo žvalgas.

Harka nurijo seilę. Tvirtas jo minčių, jausmų ir vilčių pastatas sugriuvo; jis sugriuvo per daug staiga.

Vėl buvo beįsiviešpataujanti ilga tyla. Tačiau upelis greitai ir nesulaikomai tekėjo sena vaga, pūtė vėjas, ir niekas negalėjo jo sugrąžinti atgal, greitai turėjo ateiti rytas, tad tėvas ir sūnus ne kažin kiek turėjo laiko pokalbiams.

— Ką man dabar daryti? — tyliai paklausė jis, tuo atsiduodamas tėvo valiai. Tai jis pats jautė.

— Eik ten, kur norėjai ir kur turi būti, jeigu niekini savo tėvą ir išduoti savo draugus.

Harka bandė susikaupti ir atsakyti, bet jo nervai ir mintys neklausė, kaip ir lūpos. Ir jis nieko nepasakė.

— Aš tavęs nelaikau. Eik.

— Ne...e.

— Tai jau pats nežinai, ko nori?

Harka buvo nuleidęs galvą ir žiūrėjo į žolę; paskui lėtai susikūprino, padėjo kaktą ant rankų ir sustingo paldususio žmogaus poza, paklususio, bet ne išsigandusio.

Tėvas sėdėjo prieš jį. Jis buvo palinkęs į priekį ir žvelgė žemyn, kad galėtų matyti Harką. Jį kankino neviltis. Tie nuodytojai jam viską atėmė: garbę, namus, dabar jie siekė išplėšti paskutinį jo turtą — sūnų. Jie kurstė Harką prieš Džimą, nematomais saitais traukė jį prie savo palapinių. Argi jis galėjo pasirodyti Džo, kai jo sūnus, tik išėjęs į pirmąją žvalgybą, iškart bandė nubėgti pas priešą? Ir pas kokį priešą! Džo niekada neužmirš negyvų žuvų ryto.

— Harka, aš nežinojau, kad tu esi bailus šuo ir klastinga lapė. Stokis ir sek paskui mane. Aš nuvesiu tave pas Džo ir pasakysiu jam, kad tu norėjai mus išduoti. Tegu jis nusprendžia, ką su tavimi daryti.

Harka lėtai pakėlė galvą.

— Geriau nužudyk mane, — pasakė jis dusliu balsu, tartum vis dar nebūtų atgavęs kvapo, — bet nepasakyk, kad sutikai mane kelyje prie Arklių upelio.

— Kuo tu įrodysi, kad nenorėjai mūsų išduoti?

— Nunerk man odą. Aš nerėksiu.

— Aš to nepadarysiu, tačiau pareikalausiu ko kito: tu turėsi kovoti prieš tuos, kurių, matau, bijai lyg maža mergaitė. Tu turėsi kovoti prieš Lokės giminę!

Harkai užgniaužė kvapą. Tik išmokęs kalbėti jis jau žinojo, kad vyresniems prieštarauti nevalia, bet Harka vis dėlto pasakė:

— Aš neskalpuoju... moterų... ir vaikų.

— Tu kausiesi su kiekvienu, kas tik paims ginklą į rankas, arba būsi išdavikas, kurį aš aprengsiu moteriškais drabužiais ir nužudysiu. Ar darysi, kaip sakiau?