Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Džo kiūtojo ant suolo nuolatinėje vietoje prie kampinio stalo kairėje pusėje ir rūkė cigarą. Henris, neatskiriamas jo palydovas, sėdėjo šalia. Matotaupa priėjo prie juodviejų, atsisėdo šalimais ir taip pat užsirūkė. Džo apsimetė, kad jam visai nerūpi, ką nusprendė Matotaupa.

Tačiau indėnas jo neprivertė ilgai laukti.

— Mes eisime su tavim ir saugosime tave ir Henrį.

— Gerai! — Džo giliai užsitraukė dūmą. — Tu pasakei „mes“. Ką turėjai omenyje, Topai?

— Save ir savo sūnų Harį.

— Puiku. Džimas jau irgi sutiko. Jūs trys verti trijų šimtų raudonodžių nuodytojų. Aš tuo tikras.

— Truputį atsargiau skaičiuok, — patarė Matotaupa su aiškia pašaipa balse. — Jei pasirodys Tašunka Vitko, tai su juo vienu man bus užtektinai darbo.

— Jeigu tu su juo susidorosi, bus tas pats kaip pergalė prieš tris šimtus.

Topas trūktelėjo pečiais. Jo akimis žiūrint, Džo nepasakė nieko bloga, tačiau šį rytą indėną erzino kiekvienas žodis. Netrukus jis vėl atsistojo ir išėjęs į lauką nužingsniavo prie arklių, kur buvo Haris. Čia pamatė Rudąjį Džimą, kuris prausėsi prie upės. Šis kilstelėjo sveikindamasis ranką ir jau buvo beeinąs į blokhauzą.

Matotaupa atsistojo jam skersai kelio ir sulaikė.

— Labas rytas, Topai! — pasisveikino Džimas. — Ką tu nusprendei?

— Eisiu su Džo.

— Gerai. Aš taip pat. O Haris?

— Haris irgi.

Džimo veidu perbėgo šešėlis.

— Kodėl tu nusiteikęs prieš jį? — griežtai paklausė Matotaupa.

— Prieš Harį? Visai ne, nors ir bakstelėjo man peiliu kaip kokiai skerdžiamai kiaulei. Aš jau mačiau blizgant ne vieną peilį, tačiau tavo verstam vaikiui tikrai pirmam pavyko įvaryti man tarp šonkaulių geležtę. Aš ant jo nepykstu, bet, atvirai kalbant, man gaila berniuko. Argi tokiam vaikui būti skautu! Ekspedicijoje teks matyti ir šilto, ir šalto. Ar ne geriau būtų pasiųsti jį atgal pas siksikus, kur gautų reikiamą išsiauklėjimą?

— Tu žinai, kodėl jis iš ten išėjo. Harka ir aš nesiskirsime, kol jis taps kariu. Aš pasakiau, hau.

— Taps kariu? Apie jūsų ceremonijas nieko neišmanau. Bet jis jau dabar gali su bet kuo susikibti. Na, tačiau tebus kaip tu nori. Aš irgi savo pasakiau.

Ir Džimas nužingsniavo blokhauzo link, o Matotaupa nuėjo prie Harkos ir arklių.

Visiems, kurie ruošėsi į matavimo ekspediciją, buvo paskutinė diena bedančio Beno blokhauze. Smuklininkas nujautė gerą pelną, nes svečiai, einantys pasitikti nežinomų nuotykių ir nuveikti didelių darbų, paprastai daug gėrė, buvo dosnūs ir neskaičiavo kiekvieno cento. Todėl jo žmona Merė kepė jau nuo pietų, o Benas ruošė brendį. Dženė, įsirišusi į plaukus raudoną kaspiną, sukosi kaip vijurkas.

Atėjo vakaras. Vėl ėmė lyti, todėl blokhauzo svečiai suėjo į vidų anksčiau negu paprastai. Prie staliuko tolimajame kampe po kairei, kaip paprastai, susėdo Džo, Džimas, Henris ir Matotaupa. Džo ištuštino dvi taures ir su įkarščiu ėmė pasakoti apie transkontinentinį geležinkelį. Indėnas sėdėjo tylus ir atidžiai klausėsi. Džimas retkarčiais trenkdavo kumščiu į stalą. Henris šypsojosi, pasitikėdamas savimi. Prie kitų stalų taip pat buvo rūkoma ir geriama; kai kas lošė kortomis, kad greičiau slinktų laikas. Džimas tai pastebėjo ir pagaliau pats išsitraukė kortų kaladę iš palaidinės kišenės.

— Ei! Benai!

Smuklininkas kaipmat prilėkė.

— Sulošiame!

— Neturiu kada. Lošimas yra svečių darbas, ne smuklininkų.

— Nesąmonė. Sėskis! Sulosime.

— Čia ne mano sritis. Man per daug gerai sekasi meilėje...

Džimas skambiai nusijuokė.

— Su tavąja Mere! Iš tikro! Todėl ir sėskis, prakeiktas lupike. Reikia išgauti kelis centus iš tavo kišenės, kad rytoj turėčiau kuo užsimokėti!

— Na ir įžūlus tu!

— Toks buvau, esu ir būsiu. Eik šen, bedanti landūne.

Smuklininkas pyko, bet negalėjo atsispirti Džimo reikalavimams. Henris pareiškė, kad jis taip pat prisideda. Lošimas prasidėjo.

Matotaupa stebėjo ėjimus ir stengėsi suvokti taisykles. Džo, kuris rūkydamas stebėjo lošimą, jam tai paaiškino. Kai Benas, gerokai prasilošęs, nutaikė progą pasitraukti, Džimas paklausė Matotaupos:

— Gal mes sulošime?

— Galime pabandyti.

Matotaupa pastatė kelis centus ir laimėjo. Vėl pastatė ir vėl laimėjo. Jam, atrodo, sekėsi. Tačiau Džo pastebėjo, kad Džimas tyčia duoda laimėti ir daro tai lygiai mikliai, kaip ir apgaudinėdamas Beną.

Matotaupa išlošė iš baltojo du dolerius.

— Žmogau! — sušuko Džimas. — Tu mane elgeta paleisi! Kuo aš rytoj užsimokėsiu už taurę brendžio arba už tą lokio leteną, kurią Merė jau kepa?

— Jūs esat mano svečiai! — kilniaširdiškai pasakė Matotaupa.

— Bravo! Benai! Įpilk visiems! Topas moka!

Smuklininkas skubiai prišoko.

Tuo metu, kai blokhauze jau ėmė darytis linksma, Harka vis tebeganė arklius. Jis buvo nusimetęs visus drabužius, išskyrus šlauniajuostę, ir lietaus lašai skalbė jam nugarą kaip arkliams kailį. Jis nebijojo pavasario lietaus, kaip ir gyvuliai. Stovėdamas žiūrėjo įkandin slenkančių debesų. Klausėsi, kaip šniokščia upė ir kaip rupšnoja kietą žolę mustangai. Jo ausį pasiekdavo iš blokhauzo sklindantis klegesys ir juokas. Svečiai vis labiau triukšmavo, galiausiai ėmė nedarniai dainuoti.

Praslinkus kelioms valandoms mustangai prisiėdė. Harka nuvedė juos į aptvarą. Lietus liovėsi. Berniukas įsisupo į antklodę ir atsirėmė į blokhauzo sieną. Miegoti jis mokėjo ir stovėdamas. Eiti į blokhauzą neturėjo jokio noro, į tošinę trobelę taip pat. Tad liko prie arklių ir užmigo, atsirėmęs į sieną. Jau pusiau miegodamas girdėjo sklindant iš blokhauzo įvairius balsus. Jo tėvo balso tarp jų nebuvo girdėti.

Brėkštant rytui, pro duris išėjo Merė.

— Džene! — šiurkščiai ir valdingai sušuko ji, ir duktė tuojau pat pasirodė. Jos plaukai buvo suvelti, pati atrodė išblyškusi. Motina, laikanti rankose kibirus, riktelėjo mergaitei:

— Atnešk vandens! Žadinsime tuos kiaules!

Harka nuvedė mustangus prie upės truputį žemiau tos vietos, kur sėmėsi vandenį moterys. Prisisėmusi vandens, Merė pažiūrėjo į Harką.

— Eik ir pasiimk savo prisiputusį senį! — šūktelėjo jinai.

Jaunasis indėnas pasijuto taip, lyg į jį būtų trenkęs perkūnas. Kurį laiką negalėjo nei pajudėti, nei ką nors pasakyti. Stovėjo prie arklių ir leido jiems ilgai gerti, laukdamas, kol abi moterys nueis nuo upės su pilnais vandens kibirais.

Tada nuvedė gyvulius į aptvarą ir užėjo į vidų, norėdamas pasiimti savo daiktus, kuriuos paskutinę naktį buvo pasidėjęs blokhauze. Išėjęs ėmė ruošti arklius kelionei, pririšo prie jų antklodes ir ėmė laukti, kol pasirodys tėvas.

Viduje jis matė Matotaupą. Tas gulėjo ant grindų, knarkė ir dvokė lygiai kaip ir kiti. Harka norėjo, kad niekas, nei Merė, nei Dženė, nei Džimas, nepamatytų, kokiu žvilgsniu jis žiūrėjo į miegantį tėvą.

Rudasis Džimas praeitą naktį irgi nemažai išgėrė, bet jis galėjo daug pakelti, todėl dabar išėjo iš blokhauzo ir pasuko prie Harkos.

— Hari, ko čia slapstaisi! Nevaidink! Gerti turi mokėti kiekvienas, o jei negali, tai reikia mokytis. Iš pradžių būna blogai, paskui viskas eina kaip iš pypkės. Nieko čia bloga. Eime, išnešim tavo tėvą į lauką. Kiek žinau, jis norėtų anksčiau už kitus išsiblaivyti.

Harka nepajudėjo iš vietos, į baltąjį jis nė nedėbtelėjo.

— Negali žiūrėti į prisigėrusį? Berneli, ir dar nori būti skautas matininkų stovykloje? Linkiu sėkmės!