Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Po dviejų dienų Harka vėl pasirodė prie blokhauzo ir pasirūpino širmiu, kurį jam nesant prižiūrėjo Matotaupa. Harka rado tėvą prie arklių, bet nė žodžiu neprasitarė, kad buvo sutikęs Četaną. Jis nutarė palaukti, kol tėvas perpras Džimą ir tada jį pats nužudys. Tačiau sugrįžti į gimtąsias palapines bus galima tik tada, kai vyresnieji supras, kad Matotaupa nekaltas. Kitaip Matotaupa niekada nenorės grįžti; Harka suprato jo išdidumą, nes ir pats jautė lygiai tą patį.

Atėjo metas, kai dienos vėl pailgėjo. Sniegas iškorijo ir pasidarė nebe toks baltas. Varvekliai ant medžių šakų ir blokhauzo stogų ėmė lašėti. Pakaitinus vidudienio saulei, sniegas šiušėdamas krito nuo šakų, čiuožė nuo stogo. Sutirpo Harkos sniego trobelė. Po prerijas švilpavo drėgni vėjai. Upė vis kilo, o kai paskutinis sniegas ištirpęs susigėrė į žemę, jos molio spalvos vandenys vos nepasiekė blokhauzo. Sužaliavo karklų šakos, prasikalė pirmieji daigai. Ir gėlių žiedai pradėjo skleistis. Dienos pasidarė ilgesnės negu naktys. Aplink ganėsi išbadėję bizonai, mustangai, briedžiai, elniai, antilopės. Žiurkėnai išlindo iš tuščių urvų ir leidosi ieškoti maisto. Iš žiemos miego pabudo lokiai, išnaudoję savo taukų atsargas, ir liesi, vikrūs ir alkani išėjo ieškoti grobio. Į prekybos stotį su brangiais žiemos kailiais pradėjo plaukti baltieji ir raudonieji medžiotojai.

Tai atsitiko vieną pavasario rytą. Benas su savo žmona ir dukteria už namo rentė seniai planuotą priestatą, kuriame manė laikyti maisto atsargas. Džimas slankiojo aplinkui su šautuvu rankoje. Jį pamačiusi Beno žmona tuoj pasiruošė pasitikti gražiais žodžiais. Džimui iš to buvo tik juokas.

— Tai verda darbas! — sušuko jis. — Tai verda! Benai, žmonos tau tik ir trūko! Kiek kartų sakiau, kad prisidurtum priestatą? Tu nenorėjai nė klausyti! Bet reikėjo pasirodyti žmonai!.. Kur velnias nepajėgia ir Rudojo Džimo žodžiai nieko nereiškia, ten Merė viską padarys.

Beno žmona priėjo prie Džimo, ištraukė jam iš rankų šautuvą, juokdamasis jis leido jai tai padaryti, ir įbruko į rankas kirvį.

— Senas sukčius! — pasakė ji. — Padėk!

Džimas turėjo savo sumetimų, stengdamasis įsiteikti šeimininkei.

— Eikit visi šalin! — paliepė jis ir šiurkščiai pastūmė į šoną dukterį. — Rudasis Džimas vienas viską padarys greičiau ir geriau.

Benas apstulbo ir supyko, bet žmona jam energingai pamojo, kad klausytų.

— Eik, — suniurzgė ji. — Džimas čia apsidirbs. Tau yra kitokio darbo.

Duktė Dženė bambėjo, bet motina ir jai neleido likti SU Džimu.

Benas supyko ant Merės. Jis mostelėjo ranka ir dingo namo duryse.

— Iki, aš turiu aptarnauti svečius.

Viduje buvo užimti trys stalai, durys praviros. Ryto saulės spinduliai skverbėsi pro jas, praskaidrindami niūrią prietemą. Dabar ir iš vakarų pusės į vidų krito šviesa. Džimas prakirto mažas dureles į priestatą. Aidėjo kirvio smūgiai. Palei pat namą šniokštė upė. Aptvare žvingavo mustangas. Viskas atrodė kitaip negu žiemą, — viskas sulig šiltesniu metų laiku atgijo, kaip žmonių viltys ir lūkesčiai.

Prie galinio stalo kairiajame kampe susiėjo inžinierius Džo, jo jaunesnysis padėjėjas Henris ir Matotaupa. Šalia Matotaupos sėdėjo Harka. Džo buvo vėl atgavęs jėgas. Kresnas, pasitempęs, įdegęs sėdėjo jis prie sienos, nežiūrėjo į brendį, tik kirto gabalą stirnos šlaunies ir gėrė arbatą. Nors buvo atsigavęs ir tiesiog spinduliavo energija, kažkas jame buvo pasikeitę. Jei kas būtų gerai įsiklausęs į jo balsą, tas būtų pajutęs jame pyktį ir nepaprastą įniršį, o kas žinojo, kokios jo akys, pažvelgęs į jas būtų pasakęs, kad jose mažiau pasitikėjimo savimi negu anksčiau. Džo negalėjo užmiršti negyvų žuvų ryto. Henrį tos siaubo dienos kitaip paveikė. Dabar jis daugiau galvojo apie save negu apie žuvusius ir pirmai progai pasitaikius gyrėsi, kokių pavojų patyrė.

— Ko jūs siekiate, tiesdami geležinkelį? — paklausė Matotaupa inžinierių.

— Niekam nieko blogo! — tvirtai atsakė Džo. — Tu pažįsti didžiuosius miestus, Topai. Jų daug rytuose, o keletas yra ir vakaruose. Jei pilietinis karas dabar baigsis, mūsų miestai pradės augti ir klestėti kaip niekad! Tačiau tarp vakarų ir rytų miestų yra prerijos bei Uoliniai Kalnai, kurie skiria juos kaip jūra du kontinentus, kur tau, per jūrą bent laivais galima susisiekti. Tokia padėtis yra kvaila, jos tiesiog negalima ilgiau kęsti. Taigi būtinai bus nutiestas geležinkelis iki Ramiojo vandenyno, ne tik jis vienas, ir daugiau. Kam jis gali pakenkti? Ką, trukdys indėnams, jeigu per prerijas eis bėgiai ir jais lėks traukiniai? Traukinys negali pasukti nei į dešinę, nei į kairę, jis galės važiuoti tik bėgiais. Tai aišku ir paprasta. Bus įrengtos kelios stotys. Į jas galės ateiti indėnai, atnešti kailių bei odų ir mainytis, ko jiems reikia. Tada jie bus geriau ir reguliariau aprūpinami, negu prekiaudami su tokiais sukčiais kaip Benas.

— Tačiau geležinkelis išbaidys bizonus.

— Bizonai prie jo pripras. Ir indėnai pripras. Pamatysi, praeis kiek laiko, ir patys ims važinėti.

— Gal ir tiesą kalbi, Džo.

— Žinoma, kad tiesą. Jeigu kas kam čia trukdo, tai tik baisus tavo gentainių tamsumas, Topai, ir baisus jūsų burtininkų priešiškumas. Tik pamanyk! Užnuodyti vandenį! Ar taip vyrai daro? Nejau indėnai ir tarpusavyje taip kariauja?

— Ne.

— Taigi! Kas dar turi bent kiek sąžinės ir sveiko proto, negali taip elgtis. Džiaugiuosi, kad tave čia sutikau.

— Kodėl?

— Todėl, kad aš vėl ruošiuosi tęsti matavimo darbus. Mes ėjome teisingu keliu! Būtent jis veda į tikslą. Tai didelis, gigantiškas, nemirtingas darbas, jis bus naudingas visiems žmonėms, tiek baltiesiems, tiek raudonodžiams. Tu išgelbėjai mus, Topai, kai mums atrodė, jog jau esame žuvę. Lik mūsų brolis ir dabar, eik pas mus dirbti pėdsekiu ir sargybiniu! Tu visai kitoks žmogus nei tie kruvinieji biliai ir karoliai didieji, kurie išmano tik girtis ir muštis. Be to, tu ne toks verksnys kaip Tomas. Tavimi galima pasitikėti! Na tai kaip, Topai?

— Aš ieškau Tašunkos Vitko.

— Kurgi tu jį daugiau sutiksi, jeigu ne prie geležinkelio?

Matotaupai sublizgo akys.

— Kai sužinos, kad tu mus saugai, tai būtinai ateis tavęs užmušti. Tada galėsi atsiskaityti.

Indėnas tylėdamas žvelgė priešais save.

— Aš tavęs neverčiu, Topai. Kiekvienas vyras tvarkosi kaip išmano. Bet apgalvok, ką aš tau pasakiau, gerai apgalvok.

— Hau.

Matotaupos balsas buvo duslus, ramus:

— Rytoj aš tau atsakysiu, Džo.

— Aš palauksiu. Neužmiršk, kad mano darbininkus klastingai nunuodijo tavo priešas Havandšita drauge su tavo įžeidėju Tašunka Vitko.

Matotaupa į tai nieko neatsakė. Jis atsistojo ir išėjo. Harka tylėdamas nusekė paskui jį.

Džo palydėjo juos akimis, paskui paprašė, kad Benas atneštų jam brendžio. Smuklininkas jau seniai laukė šito užsakymo. Keisdamas prekes į kailius ir pardavinėdamas brendį jis uždirbdavo daugiausia.

Henris, kaip ir Džo, žvelgė indėnams pavymui. Dabar jie lėtai ėjo per pievą. Žemę gaubė giedras pavasario dangus. Indėnai jau nebenešiojo švarkų. Šviesiai ruda oda, juodos akys, aukštas ūgis, lieknos figūros, judesių ramybė ir plastiškumas rodė juos esant prerijų sūnumis, jie ėjo savo žeme.

Henris sekė indėnus akimis, kol jie dingo tarp smėlėtų kalvų.

— Keisti žmonės, — pasakė jis tada lyg pats sau, lyg Džo. — Nuoširdūs ir klastingi, drąsūs ir sukti, suprantami ir nesuprantami. Kažin ką Topas ligi rytojaus sugalvos.