Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Mes ateisime, — pasakė jis ir apsisukęs nujojo pas Džimą ir Harką.

Jie apsigyveno blokhauze. Džimas buvo tiek išsekęs, kad nieko nereikalavo. Jis tetroško vandens, šilumos ir ramybės. Neprisiminė, ar kada nors buvo atsidūręs tokioje apverktinoje padėtyje kaip dabar. Matotaupa sulygo su Beno pačia. Pradžiai davė jai sidabrinį dolerį, į kurį ji žiūrėjo patenkinta, išplėtusi akis. Kadangi Džimas mažai ką valgė ir negalėjo gerti brendžio, o abu indėnai irgi atsisakė brendžio, ir Matotaupa prašė tik trupučio valgio, tai šito dolerio turėjo užtekti kelioms savaitėms. Džimas buvo paguldytas geroje vietoje netoli židinio, ir Matotaupa prižiūrėjo jį kaip tikras brolis ir geras gydytojas. Žaizdos buvo gavusios šalčio ir gijo labai pamažu.

Harka tuo laiku buvo paliktas likimo valiai. Jis nieko nevalgydavo, ką patiekdavo šeimininkė, Džimu nesirūpino ir su tėvu mažai tekalbėdavo. Ištisas dienas bastėsi po gimtąsias prerijas čia ant arklio, čia pėsčiomis. Žuvavo, medžiojo smulkius žvėrelius, kartą nušovė net antilopę, šitaip pats apsirūpindamas maistu. Pasirinkdavo malkų ir susikūręs laužą kepdavosi mėsą pelenuose. Naktimis iš pradžių dar grįždavo į blokhauzą. Bet kai kartą įsisiautėjo tokia audra, kad pro krintantį ir sūkuriuojantį sniegą negalėjo nieko įžiūrėti, negrįžo tris naktis, o sugrįžęs tenorėjo pasirodyti, kad yra gyvas ir sveikas, o ne ieško pastogės. Nuo tada dažnai neparsirasdavo ir naktį. Iš sušalusio sniego pasistatė trobelę ir nusinešė ten bizono kailio antklodę. Pro storą ledo plokštę, kurią rado prie upės ir įstatė į sieną, prasiskverbdavo truputis šviesos. Trobelės viduje temperatūra nepakildavo virš nulio netgi tada, kai Harka joje kūrendavo ugnį. Tačiau susivyniojęs į antklodę galėjo čia miegoti nenušaldamas kojų.

Užsukęs į blokhauzą, vengė Beno ir jo žmonos, tačiau su jų dukteria kartais pasikalbėdavo. Ji nepatiko jam, nes buvo šviesiaplaukė ir plepi, tačiau iš jos buvo lengviausia sužinoti, kas jam rūpi. Mergaitė buvo ne tik šneki, bet ir smalsi. Jaunasis indėnas spėjo, kad Benas ir jo žmona liepia jį kamantinėti. Todėl Harka visą laiką buvo atsargus ir neplepėjo, ko nereikia. Paprastai Dženę jis sutikdavo arklių aptvare prie pietinio namo galo. Ji, atrodo, laukdavo, kada jis pasirodys. Tada pati, susigalvojusi kokią dingstį, jį prašnekindavo. Harka ėjo keturioliktus metus. Mergaitei galėjo būti kokia septyniolika ar aštuoniolika, bet ji buvo visa galva už jį mažesnė.

Vieną rytą, kai Harka vedėsi nuo upės pagirdytą arklį, ji sėdėjo ant tvoros ir žiūrėjo į jį, nors berniukas į ją nesiteikė net akių pakelti.

— Vasarą čia bus smagu, Hari. Tada gal ir tu vieną sykį pabusi.

Indėnas nieko neatsakė.

— Džimas tuoj pasveiks. Jis jau kalba ir vis keikia mano tėvą, vadina jį lupiku.

Indėnas nieko neatsakė.

— Kiek Džimui metų?

— Paklausk jo.

— Jis sako, kad pats nežino.

— Tai iš kur aš galiu žinoti.

— Ar Džimas vedęs?

— Paklausk jo.

— Negaliu. Dar ką pagalvos. Ar neprikapotum mums malkų, Hari?

— Ne.

— Tu tikras valkata. Čigonas!

Indėnas į tai nieko neatsakė, bet ir nenuėjo šalin. Jis jautė, kad mergaitė nori kažką pasakyti. Pastarosiomis saulėtomis dienomis blokhauze apsilankė keletas svečių, baltųjų su kaustytais arkliais. Harka pastebėjo jų pėdas. Vienas atjojo iš vakarų ir nujojo į rytus.

— Sakau, kad tu valkata. Ar vasarą neparsisamdysi už pėdsekį?

— Kam?

— Pietinės valstijos nugalėtos. Vėliausiai vasarą bus sudaryta taika. Tada vėl prasidės visi geležinkelio darbai.

— Jei karas baigėsi, pėdsekių bus į valias.

— Teisybę sakai. Jus domina kas kita.

— Kas gi?

— Auksas.

— Man jūsų aukso nereikia.

— Mūsų aukso? O, kad jis būtų mūsų!

— Tai kieno gi jis?

— Kalno — o tas tyli. Arba riaumoja.

Harka nusisuko nuo mergaitės, kad ta negalėtų matyti jo veido.

— Hari, ar yra šmėklų?

— Kas tai per daiktas?

— Pati jų nemačiau, bet jų yra.

— Kam tada klausi, jei pati žinai?

— Tėvas sako, kad į olą daugiau neis, ir Džimas jau nenori. Kol kas, žinoma.

— Benas jau buvo oloje? — Harka stengėsi paklausti kuo abejingesniu balsu, bet jautė, kad tai jam nepavyko, tačiau mergina, atrodo, nepastebėjo jo susijaudinimo arba paprasčiausiai neatkreipė dėmesio.

— Prieš dvejus metus, — nesivaržydama plepėjo ji, — prieš dvejus metus tėvas buvo oloje. Ten jis sutiko Džimą! Pasiutęs daiktas, pasakysiu tau. Visur pilna urvų, vandens, aplink tamsu, ir staiga tėvas sutinka Rudąjį Džimą. Beveik prieš dvejus metus tai buvo, pavasarį.

— Kodėl Džimas jo nenužudė?

Mergaitė sukikeno.

— Tėvas prižadėjo, kad daugiau ten niekada neis. Tada Rudasis Džimas dovanojo jam gyvybę.

— Prieš dvejus metus tai atsitiko?

— Pavasarį. Kaip tik tirpo sniegas.

Harkai pagaliau pavyko susitvardyti. Jis glostė savo arklį.

Mergaitė džiaugėsi, kad jaunasis indėnas šį kartą taip ilgai su ja kalbasi. Ji pastebėjo, jog rado temą, kuri jį domina, ir su didžiausiu malonumu būtų išklausiusi, ką jis žino apie olą ir auksą, kurio jos tėvas ir Džimas veltui ieškojo. Bet čia ji padarė klaidą.

— Topas ir tu juk esate iš Lokės giminės?

Harka mielai būtų niuktelėjęs mergaitei į šoną, kad ji drįso užgauti skaudamą vietą. Tačiau vėl susivaldė.

— Kodėl klausi?

Mergaitė nedrįso tiesiai pasakyti, ko nori. Ji išsisuko:

— Todėl, kad vasarą bus surengta baudžiamoji ekspedicija. Praeitą vasarą Lokės giminė išnuodijo vieną matininkų grupę.

— Taigi bus karas.

— Koks čia karas. Baudžiamoji ekspedicija.

— Laisvų vyrų niekas nebaudžia. Su laisvais vyrais kovojama.

— Ak, ir tu turi savo nuomonę! Tu esi ir liksi indsmenas, prakeiktas dakotas.

— Hau.

— Nuodytojai, vištų vagys, utėliai tie raudonodžiai. Išnaikinti juos reikia, sako mano mama.

— Tai eik pas savo motiną ir dirbk, ten tavo vieta.

Harka užsidėjo ant kojų pašliūžas ir išėjo į prerijas pasiėmęs ietį, kurią pats buvo pasidaręs. Mergaitė iškišo jam už nugaros liežuvį, metė žvilgsnį į dangų, kuris jau niaukėsi, ir nubėgo pas motiną. Ta ėmė bartis, kad dar nepriskaldyta malkų.

Diena išaušo giedra, saulė nušvietė žemę puikiais auksiniais spinduliais, ore ribėjo sniego kristalai. Tačiau kai jaunasis indėnas paliko prekybos stotį, pradėjo rinktis debesys, tiršti debesų kamuoliai lyg galinga siena plaukė į saulę, tartum ketintų atimti iš žemės šviesą. Harka skubėjo norėdamas pasiekti savo sniego trobelę dar prieš audrą.

Tačiau jis dar nebuvo nuėjęs nė pusės kelio, kai atšvilpė audra, pradėjo suktis snaigės ir į orą pakilo palaidas sniegas. Pripratęs nesutrikti dykynėse ir tarp audrų jis susirado nuo vėjo užstotą kalvos šlaitą ir leidosi apsningamas. Harka nebijojo uždusti po metro storio sniego sluoksniu. Prieš tai jis įsmeigė savo ietį, taip darydavo kariai, kai giminę audra užklupdavo atviroje vietoje; jie įsmeigdavo savo ietis ir saugodavo moteris ir vaikus, kurie įsisupę į antklodes tūnodavo po sniegu.

Kai kelias valandas siautusi audra nurimo, dar apgaubta debesų šydo saulė jau leidosi, švelniai apšviesdama šviežiai apsnigtas bekraštes prerijas.

Harka išlindo iš sniego kaip kurmis iš po žemių ir pasipurtė. Tada pradėjo sunkų žygį prie sniego trobelės, kurioje ketino nakvoti. Trobelė stovėjo gerą galą prieš vandenį netoli upės kranto. Apie ją augo krūmai ir medžiai.