Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Artindamasis prie trobelės, Harka kiekvieną kartą atidžiai apžiūrėdavo pėdas, iš kurių buvo galima spręsti, ar prie jo būsto nebuvo prisiartinę neprašyti svečiai, žmonės arba žvėrys ir ar jie ten kartais neįsikūrė. Tačiau tą dieną iškritęs sniegas, audra ir vėjas panaikino arba užklojo visus ankstesnius pėdsakus, ir dabar Harka tik žiūrėjo, ar, be jo, koks gyvas padaras nesisukinėja aplinkui. Saulė jau nusileido, žemę apgaubė naktis. Debesys visai išsisklaidė, aiškiai švietė žvaigždės, patekėjo mėnulis. Baltas paviršius atspindėjo jų šviesą, todėl aplink buvo šviesiau negu vasaros naktį.

Harka negalėjo aptikti pėdų, todėl atsargiai slinko prie sniego kūgio, kur buvo jo būstas. Jis užėjo iš užpakalio, atsigulė į sniegą ir kojomis bei rankomis prisikasė iki angos. Kaire ranka nuėmė nuo jos didelį kietą sniego luitą, dešinėje tuo metu laikė paruoštą smeigti peilį. Jis visai nemanė, kad jam nesant čia būtų prisiglaudęs koks žmogus ar vilkas, tačiau visko galėjo atsitikti, ir todėl reikėjo būti viskam pasiruošus.

Tačiau niekas nesujudėjo net ir tada, kai jis nuėmė nuo angos sniego luitą. Harka atidžiai įsižiūrėjo į vidų. Reikėjo, kad akys priprastų prie sniego trobelės tamsos. Pagaliau jis įžiūrėjo savo ugniakurą, bizono odos antklodę ir pagaliau dar kažką, ko pirmiau jo trobelėje nebuvo. Tas kažkas buvo panašus į liekną indėną, sėdintį sukryžiuotomis kojomis.

Harka greitai atitraukė galvą, įsikišo peilį ir griebėsi revolverio.

— Išeik! — pasakė jis gimtąja kalba.

— Geriau tu įeik! — pasigirdo atsakymas taip pat gryniausia dakotų kalba.

Jaunasis indėnas ko neprarado amo, nes jam pasirodė, kad pažįsta lieknojo indėno balsą.

— Četanai!

— Harka Kietasis Akmenie Nakties Akie Vilko Nugalėtojau Bizono Persekiotojau Lokio Medžiotojau!

Po tokio abipusio pasisveikinimo stojo slogi tyla.

Harka įsitempęs laukė, kas dabar bus. Lokės giminėję Četanas buvo geriausias jo draugas. Jis buvo keliais metais vyresnis už Harką, ir kai tas vadovavo vaikų „Jaunųjų šunų“ sąjungai, jau buvo „Raudonųjų plunksnų“ sąjungos vadas, kurioje buvo susibūrę paaugliai. Četanas įlindo į trobelės vidų. Vadinasi, jis buvo pastebėjęs, kad joje gyvena Harka, kitaip iškart nebūtų jo pašaukęs vardu. Harka pažino ne tik balsą, jis matė ir siluetą ir dabar jau neabejojo, jog tai Četanas.

Žiemos nakties tyla ir šaltis, begalinės sniego bangos prerijose abiems jaunuoliams akimirkai sukėlė jausmą, lyg jie būtų vieni šiame pasaulyje ir todėl kurį laiką galėtų nepaisyti aplinkybių, kurios juos darė priešais.

Harka įsiropštė į trobelę ir, lyg kitaip ir negalėtų būti, sėdo kurti ugnies, atnešė šakų, kurias rūpestingai laikė sudėjęs, ir užkūrė laužą. Jo liepsnos apšvietė abu jaunuosius indėnus.

Per pastaruosius dvejus metus Četanas buvo paūgėjęs, bet Harka to nelabai pastebėjo, nes ir pats buvo gerokai pasitempęs. Šiaip Četanas atrodė liesas kaip anksčiau ir toks pat tamsiaodis. Jo veidas visada buvo griežtų bruožų, dabar jie buvo dar labiau paryškėję.

Harka ištraukė sušalusią antilopės kulšį ir pradėjo ją skrudinti ant žarijų laužo pakraštyje. Trobelėje pasklido alkaniems toks malonus kepamos mėsos kvapas. Žiemos naktis buvo ilga, todėl skubėti nereikėjo.

Harka gerai apskrudino mėsą iš visų pusių ir pasidalino su Četanu. Abu valgė netardami nė žodžio ir galvojo, kaip sykį kartu medžiojo antilopes.

Kai pasisotino ir nusivalė peilius bei rankas, Harka dar pakurstė laužą. Dabar atėjo laikas šį tą pasakyti, ir tikrovė vėl įsibrovė į trobelę; atrodė, lyg nesantaika nakties tyloje būtų atplaukusi apsnigtais laukais, užšalusiais upeliais ir įsmukusi į mažutę laužo liepsna apšviestą užuoglaudą.

— Mums pabėgo vienas žmogus, — pasakė Četanas. Jis kalbėjo labai šaltai kaip su kokiu svetimu, su kuriuo būtų norėjęs pradėti derybas. — Jo vardas Tomas, savo palapinėse mes jį vadindavome Tomu be skrybėlės ir batų. Iš pradžių jis buvo mūsų belaisvis, paskui vedė Šešoką, žadėjo aprūpinti ją ir jos sūnų Šonką maistu. O dabar jis pabėgo. Buvo užsukęs į blokhauzą.

— Gali būti.

— Tai tiesa. Paskui nujojo tolyn į rytus, nepaisydamas sniego. Matyt, bijojo mūsų. Žadėjo, kad bus Lokės giminės karys ir liks visam laikui, bet pabėgo. Baltieji visi melagiai.

Apie tai Harka savo nuomonės nepareiškė; jis tik pasakė:

— Kai nutirps sniegas ir sužaliuos žolė, pas jus ateis vačičunai.

— Praeitą vasarą mes juos išginėme. Daugiau jie pas mus nesirodys.

— Jūs išginėte kelis, bet jų vietoj ateis daugybė.

— Gal tu pasidarei išdavikas ir vačičunų tarnas? Vienas mūsiškis užmuš šimtą tų kojotų.

— Bet tada ant jūsų užgrius tūkstančiai.

Četanas supykęs įmetė į laužą šaką.

— Tu šneki kaip bailys. Gal tu jau nebe Harka Kietasis Akmuo?

— Jei tu nori mane išbandyti, tai galime išeiti. Aš tavęs nebijau.

Četano akys blykstelėjo laužo šviesoje.

— Nori, kad būtų kaip tavo tėvui?

Harka nesuprato, ką Četanas nori tuo pasakyti, nes nežinojo, kas nutiko Matotaupai Lokės stovykloje. Todėl jis ne iškart suvokė, ką reikėtų atsakyti ir ar apskritai to reikėtų.

Četanas pagalvojo, kad Harka tyli iš gėdos, ir jo pyktis tuojau išgaravo.

— Harka Kietasis Akmenie! Ką tu veiki mūsų priešo stovykloje? Didžioji kova prasideda, tai žinome ir mes. Grįžk namo!

— Su savo tėvu Matotaupa.

— Su savo tėvu Matotaupa, jeigu jis padarys tai, ko iš jo reikalauja Lokės giminės vyresnieji.

Harka nepajudino nei piršto, nei susiraukė, nei mirktelėjo akimis, kai jo lūpos paklausė:

— Ko jie reikalauja?

— Rudojo Džimo skalpo, jį mes vadiname Rudąja Lape.

Harka giliai atsikvėpė.

— Ar tai tarybos susirinkimo žodis?

— Taip.

— Aš perduosiu jį savo tėvui.

Četanas labai atidžiai nužvelgė Harką, kuris kadaise buvo jo draugas. Harka mokėjo valdytis, tai Četanas žinojo, bet jis niekada nemelavo savo viengenčiams. Nejaugi jis iš tikro nieko nežinojo apie Matotaupos apsilankymą palapinių kaime?

— Dar vienas klausimas tau, Harka Kietasis Akmenie.

— Klausk!

— Ar tu pats galėtum atnešti mums Rudojo Džimo skalpą?

— Hau.

— Tai grįžk atgal!

— Ir aš turiu tau klausimą, Četanai. Aš esu vado sūnus, o ne išdaviko. Mano tėvas nekaltas. Ar tu tiki tuo?

— Ne.

Harka krūptelėjo, išbalo ir nukreipė į šoną akis, kurias pirma buvo įsmeigęs į Četaną. Dabar žiūrėjo į laužą ir lėtai traukė iš jo tik pradėjusias degti šakas. Pagaliau ugniakuro viduryje tarp pelenų liko tik kelios žarijos. Aplink įsiviešpatavo tyla, ir niekas nejudėjo, nebetarškėjo šakos, nebesiblaškė degdamos liepsnos, Harkos rankos ramiai gulėjo ant kelių, lūpos buvo kietai suspaustos. Ir Četanas tarsi sustingo. Daugiau jis nieko nepasakė. „Ne“ buvo paskutinis jo žodis. Ir naktis buvo tyli, ir sniegas negirgždėjo.

Šitaip abu jaunieji indėnai sėdėjo vienas prieš kitą, kol pradėjo aušti. Ryto brėkšma prasiskverbė pro ledo plokštę ir apšvietė jų išblyškusius veidus.

Četanas sunkiai pakilo. Atrodė, jog ant pečių jis būtų turėjęs didžiausią naštą. Susirinko ginklus ir išsiropštė iš trobelės, nieko netaręs, neatsisveikinęs, net nepažiūrėjęs į savo buvusį draugą.

Harka liko vienas.

Jis tvirtai sukando dantis, ir jo veide po oda iššoko raumenų gumbeliai. Berniukas stengėsi nieko negalvoti, lyg kokį paprastą rytą jis pakurstė ugnį, nuėjo prie upės nusiprausti, paskui šviežiame sniege ėmė ieškoti žvėrių pėdų.