Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Tai pasakęs, Matotaupa giliai atsikvėpė:

— Sakiau tau, kad sužinosi paslaptį. Tu ją sužinojai. Hau.

Matotaupa iškratė pypkę, atsistojo ir nužingsniavo kartu su Harka. Jis vedė vėl visaip mėtydamas pėdas; pagaliau abu priėjo uolų sieną su anga į kalno vidų. Buvo jau vidurdienis.

Rudojo Džimo jiems nereikėjo ilgai ieškoti. Jis sėdėjo pačioje olos pradžioje, įsispyręs kojomis į kalkakmenį, nugara atsirėmęs į sieną. Jo veidas buvo sukritęs ir pilkas kaip pelenai, žvilgsnis — sutrikęs. Iš ankstesnio jo pasitikėjimo savimi nebuvo likę nė ženklo. Jo marškiniai buvo kruvini.

— Topai, — pasakė jis silpnu balsu, kai abu indėnai atsidūrė prieš jį. — Negaliu nė akimirkos ilgiau tverti šitoje prakeiktoje oloje. Kur buvai taip ilgai dingęs? Ir ką tu čia atsivedei? Harį? Ko gero, jis man taip elegantiškai bakstelėjo peiliu lyg skerdžiamai kiaulei? Vyruti, vyruti! Tau labai pasisekė, kad su savimi neturėjau revolverio.

Džimas bandė nusišypsoti, bet iš to nieko neišėjo.

— Mano baltajam broliui negera? — susirūpinęs paklausė Matotaupa.

— Taip, Topai, tavo baltajam broliui visai prastai. Nugabenk mane į bedančio Beno blokhauzą, nes nugaišti čia aš neturiu jokio noro. Iš kur čia staiga atsirado tas lokys, prakeikta pamėklė?

Net ir Džimas pastebėjo, kaip Matotaupa susigūžė iš baimės.

— Tau pasirodė lokys?

— Pasirodyti nepasirodė; to dar trūko! Užteko ir jo riaumojimo. Žaizda vėl pradėjo kraujuoti. Man trūksta oro. Topai, aš išėjau su tavim vasarą. Dabar tu mane palydėk. Nuleisk mane tučtuojau žemyn! Hari, tamsoje tu norėjai mane nužudyti, bet dabar, akis į akį, turi būti mano draugas kaip ir aš tavo. Ką padarysi, taip turi būti.

Džimas vos beapvertė liežuvį. Jis norėjo dar kartą nusišypsoti, bet tik gailiai išsišiepė.

— Kur tu buvai, kai išgirdai riaumojant lokį? — paklausė Harka.

Džimas pakėlė ranką ir parodė, kad negali daugiau kalbėti. Vietoj jo atsakė Matotaupa:

— Aš buvau paguldęs Džimą olos pradžioje.

Harka abejodamas pažvelgė į tėvą, ir tas suprato, ko klausia šis žvilgsnis: ar galima buvo per tokį trumpą laiką girdėti riaumojimą čia, olos pradžioje, ir kalno viduje? Ar tai iš tikrųjų buvo stebuklingas riaumojimas, ar Džimas, nors ir sužeistas, vis dėlto bandė prasigauti giliau į olą? Matotaupa nenorėjo klausinėti, ir ši mįslė taip ir liko neįminta. Ko gero, paslaptingoji lokė visur aplakstė, norėdama įspėti ir pagąsdinti kiekvieną įsiveržėlį. Apie tai daugiau nebuvo kalbama. Matotaupa nusprendė išpildyti Džimo norą ir nugabenti jį pas bedantį Beną.

Harka norėjo eiti su tėvu ir pradėti ruoštis kelionei, bet šis liepė jam pasilikti; Harka turėjo pabūti su Džimu. Kai Matotaupa nuėjo, sužeistas baltasis atmerkė akis. Harka atsisėdo tiesiai prieš jį, atsirėmęs nugara į olos sieną. Jis prisimerkė taip, kad liko tik siauras plyšys; iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis irgi miega.

Iš kalno gelmių sklido švelnus tolimas dainavimas, šėlstančių vandenų aidas. Lauke krito retos didelės snaigės. Trijų medžių viršūnėse tupėjo varnos ir kranksėdamos šnekėjosi viena su kita. Nuo šakos ant šakos šokinėjo voveraitė, net sniegas dulkėjo.

Džimas pravėrė akis ir pamatė Harką. Jis tuojau pat vėl užsimerkė, tačiau jaunajam indėnui pakako ir to vieno žvilgsnio. Pyktis žybtelėjo Džimo akyse, nesuvaldomas, baisus kruvinas pyktis.

Harka sėdėjo nejudėdamas. Jis buvo mirtinai pavargęs, tačiau neužmigo, kol sugrįžo tėvas. Kartu su maisto atsargomis ir antklodėmis jis atnešė Harkos bebro kailių švarką, lanką ir revolverį. Berniukas tuojau pat apsivilko švarką ir pasiėmė ginklus.

— Mes išeisim, kai tik sutems, — pasakė Matotaupa Džimui.

Baltasis vėl pravėrė akis, bet jo žvilgsnis buvo miglotas. Jis pritarė indėnui silpnai linktelėdamas.

— Porą valandų pabūsiu prie mustangų, — toliau kalbėjo Matotaupa, — kad jie mums nepabėgtų paskutiniu momentu.

— Leisk man pasaugoti arklius, — paprašė Harka tėvo.

— Tu esi pavargęs, dar užmigsi.

— Leisk man pasaugoti arklius, tėve.

Matotaupa nustebo, kad Harka taip atkakliai prašosi. Savo prityrusia akimi jis matė, kad berniukas visai bejėgis, ir žinojo, kad būdamas toks pavargęs Harka užmigs ir sargyboje. Tikrosios priežasties, kodėl Harka nenori likti vienas su Džimu ir čia pamiegoti, Matotaupa nesuprato. Tačiau Harka pats žinojo, kad užmigs, ir kaip tik todėl nenorėjo likti su Džimu. Jam plaukai šiaušėsi iš baimės vien nuo minties, kad beginklis gulės netoli Džimo, iš kurio visko galima laukti. Kadangi tėvas per daug neprieštaravo, Harka tylėdamas pasiėmė raštuotą odinę antklodę, dar vieną kailinę iš Matotaupos mantos, tėvui padedant nusileido lasu ir šlaitu nubėgo žemyn į laukymę, kur abu mustangai ramiai stovėjo vienas šalia kito. Jie jau buvo nustoję ėsti.

Harka susiieškojo nuošalesnę vietą, susivyniojo į kailinę antklodę ir tuojau pat užmigo. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas jo gyvenime, kai miegojo sargyboje. Tačiau kitos išeities nebuvo.

Kai sutemo ir virš apsnigtos žemės sužibo žvaigždės, Matotaupa išlindo iš olos ir nuėjo atsivesti Harkos ir arklių. Jis tikėjosi rasti berniuką miegantį, bet neketino dėl to nė žodžio sakyti. Jis norėjo jį paprasčiausiai pažadinti. Užteks jau to, kad ras jį sargyboje miegantį. Matotaupa žinojo, koks ambicingas jo sūnus. Gamtos gausiai apdovanotam protu ir jėga, gerai išauklėtam Harkai nebuvo sunku būti pirmuoju tarp savo bendraamžių ir aplenkti netgi vyresniuosius. Pats tėvas pakurstė kadaise jo ambicijas, o kai paskui bandė jas suvaldyti, buvo jau per vėlu. Harkos garbėtroška vis augo, skatinama prieštaravimo tarp puikių sugebėjimų ir tos nepagarbos, kuri jį visur lydėjo kaip benamį, todėl Matotaupa manė, kad jo sūnus vien tik iš ambicijos pasišovė saugoti arklius. Tačiau kai tėvas atėjo į laukymę, Harka jau nemiegojo, jis sėdėjo ant kailinio apkloto ir sergėjo arklius. Mustangai užuodė ateinant Matotaupą ir laiku pažadino miegantį.

Suvynioję į antklodę ir surišę lasus, indėnai bendromis jėgomis nuleido uolų siena Džimą. Matotaupa nunešė jį prie arklių ir užkėlė ant savojo, kurį nusivedė už pavadžio. Savo sūnų Harką jis raitą pasiuntė į priekį pasižvalgyti.

Visi trys nepastebėti išėjo iš miško į prerijas. Toliau keliavo slapstydamiesi už pakilumų. Pėdų dabar jau nebegalėjo paslėpti. Arkliai palikdavo jas sniege kuo aiškiausias. Sniegas dar nebuvo storai užklojęs žemės. Kadangi pastarosiomis dienomis daug nesnigo, jos paviršius buvo apledėjęs. Indėnai neklimpo, tačiau plona plutelė tuojau lūždavo, kai ant jos kanopą uždėdavo arklys.

Pučiant smarkiam nakties vėjui Harka šmižinėjo ant savo širmio ir dairėsi į visas puses. Tačiau jo mintys vis grįždavo prie paslaptingojo riaumojimo, kurį girdėjo tiek jis ir jo tėvas, tiek Džimas, nors buvo visai skirtingose vietose. Maisto atsargas ir apklotus, iš kurių persigandęs išsikapanojo sužeistas Džimas, Matotaupa, matyt, rado nepaliestus, kitaip būtų ką nors pasakęs. Harka toliau sau suko galvą. Kur buvo visi tie daiktai praeitą naktį, kai jis prasiskverbė į olą? Šiapus požeminio upelio tikrai ne. Antraip būtų juos pastebėjęs ir jie būtų laiku jį suturėję. Taigi Matotaupa ir Džimas savo daiktus buvo susidėję anapus upelio. Tik kai Džimas buvo sužeistas, Matotaupa viską pernešė arčiau angos. Šitai buvo lyg ir aišku. Tačiau kodėl Džimas neturėjo revolverio, kai susitiko su Harka? Revolveris buvo mėgstamas baltųjų ginklas, ir jie paprastai nešiodavosi jį su savimi. Jei Džimas atsitolino nuo stovyklos, nepasiėmęs revolverio, tai, matyt, buvo kažką sumanęs, kur nereikėjo revolverio. Šitas klausimas liko neaiškus ir kėlė Harkai įtarimą.