Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Tai buvo vaikystėje įvaldytas ginklas, ir Harka pirmiau stvėrėsi jo, o ne revolverio, kuriuo šaudyti buvo išmokęs tik prieš metus. Berniukas dūrė iš visų jėgų ir pataikė į kažkieno kūną. Kai norėjo atitraukti ranką, kažkas jį nutvėrė. Harka buvo apsivilkęs bebro kailio švarką, ant peties turėjo lanką. Užpuolikas turėjo į ką įsitverti, bet jis, kaip ir Harka, tamsoje nieko nematė. Harka žaibiškai loštelėjo savo lanksčiu kūnu atgal ir paliko priešininko rankose bebro kailio švarką. Kur dingo lankas, jis net nepastebėjo. Vos išsilaisvinęs, Harka pajuto, kad tas didelis, dvokiantis ir galingas kūnas vėl prieš jį ar virš jo. Berniukas krito ant žemės ir, prasmukęs pro priešininko tarpkojį, atsidūrė kitoje požeminio upelio pusėje, kuris ties ta vieta buvo gana seklus. Taip jam pavyko dar kartą pasprukti, tačiau pajutęs nepažįstamojo gniaužtų jėgą, suprato, kad šis daug stipresnis už jį, ir nutarė bėgti. Tačiau kur? Skverbtis gilyn į olą nedrįso, nes ten galėjo pasiklysti arba atsimušti į sieną, kur priešas jį būtų pasivijęs. Prasigauti prie angos be kovos jau nebuvo įmanoma, nes ten stovėjo nepažįstamasis ir laukė jo. Taigi Harkai liko tik šokti į krioklį ir atsiduoti vandenų valiai arba pabandyti šmurkštelėti į olos atšaką, iš kurios tryško vanduo. Tada atsidurtų toje olos dalyje, iš kurios tikriausiai galima išeiti.

Nors ir pavojingas, pirmasis kelias Harkai atrodė geriausias, nes su tėvu buvo matęs tą vietą, kur vanduo pasiekdavo dienos šviesą, ir tėvas buvo sakęs, kad žmogus ten galėtų prasigauti.

Dabar Harka galėjo ramiau protauti negu pirmą netikėto susidūrimo akimirką, tad išsitraukė revolverį ir nuleido saugiklį. Berniukui pasirodė keista, kad jo priešas nepanaudojo šaunamojo ginklo, kurį būdamas baltasis, be abejo, turėjo.

Jaunasis indėnas atsirėmė į sieną, kad nebūtų užpultas iš užpakalio. Priešininkas galėjo lindėti visai čia pat. Jo akių nebuvo matyti. Vandens dundesys prarydavo kiekvieną garselį, ir Harkai galėjo tik pasirodyti, kad girdi kažką šnopuojant. Bet čia jis vėl užuodė tą bjaurų kvapą ir nuspaudė gaiduką, vieną po kito paleido du šūvius, kurių aidas nustelbė net krioklio dundesį. Vadinasi, nepataikė. Priešininkas buvo stiprus kaip meška, patyręs kovotojas. Tačiau Harka staigaus įkvėpimo pagautas apgavo jį ir trečią kartą. Priešui dar nespėjus jo nutverti į savo geležinį glėbį, berniukas pašoko į viršų, dar gerai atsispyrė nuo pilvo ir atsidūrė jam ant pečių, o nuo ten kaip tikras akrobatas šoko į tą olos atšaką, iš kur kliokiantis vanduo kirto pagrindinę galeriją. Nepažįstamasis baisiai nusikeikė, ir jaunasis indėnas iš to keiksmo tuojau pat jį pažino. Tas žmogus buvo ne kas kitas kaip Rudasis Džimas. Atsispirdamas Harka pajuto, kaip anas iš netikėtumo neteko pusiausvyros. Ko gero, pargriuvo, bet Harkai nebuvo kada dairytis. Reikėjo žiūrėti savęs. Šaltas kaip ledas vanduo krito ant galvos. Jis pabandė kaip nors įsikibti ar įsiremti rankomis ir keliais į olos šonus. Tai buvo nelengva, tačiau, kai pagalvojo apie pavojų, kuris laukė jo apačioje, jėgų padvigubėjo, ir Harkai pavyko pasistūmėti galiuką į priekį. Atšaka pasidarė nebe tokia stati, bet susiaurėjo. Greit Harka prasiskverbė pirmyn per visą savo ūgį. Oro jis buvo prisitraukęs tiek, kad galėtų pereiti šitą vandeniu užlietą vietą arba kad dar spėtų neuždusęs iš jos pasitraukti.

Ola vėl pasidarė statesnė ir nepaprastai susiaurėjo. Harka jau buvo benorįs pasileisti pasroviui, bet dar turėjo oro, todėl paskutinį sykį sukaupė jėgas ir pabandė dar pasistūmėti, nenorėdamas atsidurti apačioje tykančio vyro naguose. Tik labai lieknas žmogus galėjo toje vietoje išsitekti. Visiškoje tamsoje, visas užlietas vandens, Harka iš paskutiniųjų pasistūmėjo dar du metrus.

Staiga jis pajuto, kad vėl gali kvėpuoti ir išskėtė į šalis rankas, po to nedelsdamas išlindo visas. Berniukas pasiekė platesnę olos dalį. Rankomis ir kojomis ėmė graibyti aplink. Pirmiausia jam pavyko šone rasti vietą, kur nebuvo vandens. Atsitūpęs ant šlapios uolos, jis šnopavo ir visas drebėjo, nes buvo šlapias, sušalęs ir pavargęs. Tik po kiek laiko nurimo širdis, jis pradėjo lygiai alsuoti. Tada tamsoje vėl pradėjo judėti ir viską aplinkui čiupinėti. Pasirodė, kad atsidūrė gana didelėje apskritoje patalpoje, kur rinkosi visi kalno vandenys, duodą pradžią požeminiam upeliui. Dabar, žiemos pradžioje, vandens buvo palyginti mažai, beveik visur sausa, taigi berniukas galėjo iš bėdos čia būti. Tačiau olos atšaka tuo ir baigėsi. Toliau prasiskverbti buvo neįmanoma, tai Harka tuojau pastebėjo. Jaunasis indėnas atsidūrė nelyginant kokiame uolų kalėjime. Prieš imdamas kurti planus, kaip iš čia išsikrapštyti, jis dar kartą atidžiai apgraibė olos sienas. Dešinėje pusėje akmenys buvo beveik sausi. Harka ten ir nuėjo. Sienoje rado vandens padarytą įdubą. Ant jos krašto jaunasis indėnas atsisėdo, norėdamas dar kiek atsipūsti. Jam nereikėjo bijoti Džimo, nes tas su savo plačiais pečiais negalėjo prasigauti ten, kur tik su vargu prasmuko Harka.

Taigi jaunasis indėnas galėjo neskubėti.

Jis ėmė grabalioti po įdubą ir rado ten mažų vandens nugludintų akmenų ir dar kažkokių minkštesnių, kampuotesnių, panašių į medį daiktų. Dar ir dar kartą apčiupinėjo tuo keistus daiktus, nes iš pat pradžių jam pasirodė, jog tai ugnies įkūrimo reikmenys. Harka niekaip negalėjo patikėti, kad tai tiesa, tačiau kad ir kaip čiupinėjo, vis įsitikindavo, jog neklysta. Jis bijojo apsigauti. Pagaliau paėmė du ant akmenų gulėjusius sausus medgalius ir ėmė juos vienas į kitą trinti. Po kiek laiko pavyko išgauti keletą kibirkštėlių. Jų šviesoje pamatė olą, bet kibirkštys tuoj vėl užgeso.

Atsargiai padėjo tuodu medžio gabaliukus į ankstesnę vietą. Tai buvo indėniški ugnies įkūrimo reikmenys. Tarp mažų, vandens nugludintų akmenukų šitoje dubens formos įduboje buvo ir aukso gabalėlių. Matyt, juos čia iš auksingų uolienų sunešė vanduo arba surinkęs sudėjo žmogus, palikęs tuodu medžio gabaliukus. Šiaip ar taip, Harka jau nebe pirmas čia pateko. Jo pirmtakas taip pat buvo indėnas.

Ar Rudasis Džimas ką nors numanė apie šį lobį?

Jei nieko nežinojo, tai reikia padaryti taip, kad niekada ir nesužinotų, o jei žinojo — kad niekada jo negautų.

Harka ėmė galvoti, kaip toliau elgtis. Kelias dienas ir naktis galėtų čia ištverti, nes oro ir vandens užteko, be to, turėjo truputį šlapios sutrintos bizonienos. Tačiau kada nors vis dėlto reikėjo ryžtis sugrįžti, kol nebus nusilpęs. Aukso nė nemanė čia palikti. Mielai būtų susikūręs ugnelę, kad galėtų surinkti aukso grūdelius, bet buvo peršlapęs iki siūlo galo. Tačiau taip turėjo atsitikti kiekvienam tuo pačiu keliu čia patekusiam. Ar nėra kur nors paslėpto kokio degaus daikto? Harka ryžosi dar kartą kuo kruopščiausiai viską aplink apčiupinėti. Tai darydamas pastebėjo, kad uola keliose vietose įskilusi. Kada nors šita tuštuma galėjo užgriūti. Paskiausiai Harka apžiūrėjo natūralią įdubą sienoje ir iš tikro rado du nedidelius iškorėjusius medgalius.

Dar kartą ėmė kantriai trinti anuodu gabaliukus, ir pagaliau jam pavyko susikurti ugnelę. Ja apsišvietė įdubą ir greitai surinkęs visus aukso grūdelius susikišo juos į tą patį maišelį, kur buvo malta bizoniena. Kiek pagalvojęs sudegino ir abu medgalius. Dabar jau niekas, patekęs į šią olos dalį, negalėjo pagalvoti, kad ji kuo nors ypatinga.

Kadangi jam niekas netrukdė ir buvo labai pavargęs, įsitaisė ant akmenų taip, kad neįkristų į vandenį, ir truputį nusnūdo, nors buvo šalta, kieta ir nepatogu.